Tikrasis menas – pats gyvenimas

Teatro „Menas“ aktorė 33-ejų Agnė Muralytė šypsosi, kad buvo tikra beprotybė prieš trejus metus mesti patogų gyvenimą saulėtoje Ispanijoje ir atvykti į Panevėžį. Apie jį tuomet tebuvo girdėjusi tiek, kad čia prabėgo jos senelio mokykliniai metai.

Tačiau Agnė žinojo turinti sekti paskui svajonę – save realizuoti teatro scenoje.
Tiesa, jos scena dažnai tampa gatvė ar niūrios industrinės erdvės, o bendravimo su publika kalba – šokis.
Jaunosios kartos aktorė A. Muralytė pirmą kartą ant scenos užlipo dar paauglystėje, kai lietuvių kalbos mokytoja ją delegavo į skaitovų konkursą.
Tąkart apėmė nuostabus jausmas, kai atsistojus scenoje deklamuoti išmoktą eilėraštį, didžiulės minios akys nukrypo tik į ją.
Jau vėliau klasės draugė paklausė, ar nenorėtų stoti į aktorinį.
Itin mėgusi keliauti Agnė planavo tapti turizmo gide arba ateitį sieti su daile, mat visą vaikystę ir paauglystę iš rankų nepaleisdavo pieštukų, teptukų, baigė ir Dailės mokyklą.
Visgi draugės žodžiai sukėlė sumaištį ir, kaip parodė laikas, buvo lemtingi.
„Iš pradžių susimąsčiau, o kas tas aktorinis? Nuo tada pradėjau vis daugiau apie tai galvoti. Man visada patiko kitų žodžiais kalbėti apie svarbius dalykus, nors visą vaikystę ir paauglystę daugiausia laiko praleisdavau piešdama. Buvau tylus vaikas, kuris mažai šypsojosi, gyvenau savo mažame pasaulėlyje. Bet gal atsibodo būti toje statiškoje pozicijoje, gal pritrūko bendravimo su žmonėmis“, – svarsto A. Muralytė.
Ji pastebi, kad ir visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog aktorystė – tik itin charizmatiškiems ir spalvingiems ekstravertams.
Visgi, Agnės akimis, teatre reikia visokių žmonių. Juk ir pats teatras visoks.
„Antrais ar trečiais studijų metais per vasarą vienoje italų šeimoje dirbau aukle, prižiūrėjau dvi mergaites. Kai jų mama išgirdo, kad studijuoju aktorystę, pasakė, kad tai ne man, aktoriai būna labai ryškūs, matomi, o man labiau tiktų dirbti kokia sesele. Tuo metu įsižeidžiau, bet manau, kad tai tėra stereotipai, jog aktoriai privalo būti itin ryškios ir daug bendraujančios asmenybės. Net ir intravertiški žmonės gali būti puikūs aktoriai“, – įsitikinusi A. Muralytė.

Nuo Ispanijos iki Panevėžio

Prieš aštuonerius metus baigusi aktorystės studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete, Agnė teatre „Menas“ dirba tik trečią sezoną.
Po studijų likimas ją nubloškė į Lenkiją, ten dvejus metus dirbo nedidelėje nepriklausomoje Varšuvos teatro trupėje.
Jame Agnei teko ne tik vaidinti, bet ir plauti grindis, net tualetus, prieš spektaklį nešioti kėdes ar dažyti sienas.
Nors ir dabar nesibodi po sceną pasisukioti su grindų šepečiu, suvokia, kokią privilegiją atsiduoti tik kūrybai ji turinti dabar.
„Prieš tai buvo visokių bandymų tęsti aktorės kelią, todėl galiu sakyti, kad dabar gyvenu šiltnamio sąlygomis. Dabar man savotiškos ramybės, bet kartu ir labai aktyvus laikas“, – prisipažįsta A. Muralytė.
Tiesa, jaunoji aktorė sako ateitį planavusi sieti ne su Lietuva, o saulėtąja Ispanija.
Šioje šalyje A. Muralytė vaikams anglų kalba vedė teatro pamokas ir tuo pat metu studijavo teatro pedagogiką bei šiuolaikinį šokį. Būtent Ispanijoje ji ir atrado šokio judesio teatrą.
„Buvęs draugas, taip pat menininkas, man tarsi kėlė tokį iššūkį tęsti savo svajonę būti aktore ir visais būdais ieškoti galimybių, kaip ja tapti svetimame krašte. Kadangi kalbos iš pradžių nemokėjau, mano kalba buvo judesys“, – pasakoja Agnė.
Judėti jai visada patiko. Meile sportui ir judesiui uždegė tėtis, itin mėgęs žaisti futbolą.
„Kiekvieną vasarą važiuodavome į Šventąją. Dar ir dabar matau, kaip tėtis į smėlį įkasa paplūdimio šlepetes ir mes kartu su juo bei dvyne seserimi gainiodavome kamuolį. Tėtis išmokė pamilti ne tik sportą, bet ir gamtą, keliones. Nuolat visa šeima leisdavomės į miškus ar su palapinėmis prie ežero ar jūros“, – pamena A. Muralytė.

Agnei scena dažnai tampa gatvė ar niūrios industrinės erdvės, o bendravimo su publika kalba – šokis. Judesio performansas įmonės „Panevėžio energija“ buvusios katilinės patalpose. P. Židonio nuotr.

Pastūmėjo pandemija

Agnės karjeros planus saulėtoje Ispanijoje sujaukė prasidėjusi pandemija.
Gyvenimas tarsi sustojo, ji nebegalėjo tęsti ir savo kūrybinės veiklos.
Nors daugelis dėl pandeminių ribojimų peikė mūsų šalies valdžią, tačiau būtent Lietuva tuo sunkiu pandemijos laikotarpiu jaunai menininkei ištiesė pagalbos ranką.
„Kultūros ministerija man skyrė stipendiją, kuri padėjo palaikyti gyvastį, išgyventi tą sunkų laikotarpį. Galėjau kurti ir namų sąlygomis. Man padėjo mano šalis. Už tai Lietuvai jaučiu dėkingumą“, – kalba A. Muralytė.
Agnė sako vengianti visų tų patriotinių nacionalistinių jausmų. Nors patriotizmas ir nacionalizmas iš esmės skiriasi, ji mato daug sąsajų, daug nepagarbos kitataučiams.
Nors Ispanijoje labai didelė emigracija, tačiau iš vietinių žmonių taip pat jaučiasi daug nepakantumo atvykėliams.
Gal ir toliau ji būtų kūrusi gyvenimą šalyje, kur visuomet šilta, puikus maistas ir nuostabūs kraštovaizdžiai, jeigu ne „Meno“ teatro skelbimas, kad ieško naujų trupės narių.
„Visuomet atrodo, kad kitur žolė žalesnė. Padariau beprotystę, patogų gyvenimą Ispanijoje iškeitusi į Panevėžį. Bet tuo metu taip atrodė geriausia“, – kalbėjo pašnekovė.
Panevėžys jai buvo visiškai svetimas miestas. Kaune gimusi ir augusi Agnė vis dėlto atrado saitų su Aukštaitijos sostine – jos senelis, tėčio tėtis, kurį laiką gyveno Panevėžyje, baigė J. Balčikonio gimnaziją, o Kristaus Karaliaus katedros kapinėse palaidota jo močiutė.
„Iš esmės Kaunas nuo Panevėžio mažai kuo skiriasi, tik Panevėžys kiek mažesnis. Dar neišsiaiškinau, ar mano atveju Panevėžys yra labai draugiškas todėl, kad jam rūpi kultūra, nauji atvykstantys žmonės ir kultūrinės iniciatyvos, ar jis toks mažas, kad visuomet esi matomas“, – juokiasi A. Muralytė.

Ne į plotį, bet į gylį

Pirmaisiais metais Panevėžyje Agnė planavo čia ilgai neužsibūti. Manė, kad Aukštaitijos sostinė bus tik laikina jos gyvenimo stotelė.
Mat sėslus gyvenimas – ne jos būdui. Anksčiau dalyvaudavo daug teatro festivalių, mokymų, daug keliavo ne tik po Europą, bet ir Aziją. Tačiau dabar, sako aktorė, požiūris pasikeitęs.
„Galvoju dar kur nors išvažiuoti. Nenoriu, kad mano pasaulis susiaurėtų vien iki Panevėžio. Bet dabar į gyvenimą bandau žvelgti tarsi pro mikroskopą – kuo mažesnis dalykas, tuo daugiau jame telpa. Viena menininkė man pasakė, kad galbūt esu pasiruošusi eiti ne į plotį, o į gylį. Man 33-eji, tai kartais pagalvoju, o gal reikėtų susitupėti. Mano tėvų kartoje jau būčiau senmergė. Bet juk svarbu ir vidinė branda, ar pats žmogus viduje jaučiasi senas, ar jaunas. Aktoriaus profesijoje reikia daug žaismės ir vidinis vaikas turi daug vietos gyventi. Todėl myliu savo profesiją – ji gali būti ir labai pavojinga, ir destruktyvi, bet kartu labai šviesi ir sveika. Gali vaiko akimis pažvelgti į pasaulį iš naujo“, – svarsto A. Muralytė.
Ji visada gyveno nedideliuose miestuose. Megapoliai Agnę baugina savo dydžiu, konkurencija, neapibrėžtumu.
Kita vertus, svarbu ne gyvenamoji vieta, o kaip žmogus joje jaučiasi, ar gali atskleisti savo potencialą. Be to, Agnė sako esanti iš tų, kurie prisiriša prie vietų, žmonių.
„Panevėžyje galiu visiškai save realizuoti, čia bet kokios mano kūrybos iniciatyvos yra palaikomos. Jaučiuosi kaip inkstas taukuose. Labiausiai bijau, kad ne Panevėžys man taps per mažas, o kad įsipatoginsiu ir nieko nebenorėsiu daryti. Bet kol kas teatre netrūksta veiklų, o ir pati jų prisigalvoju. Panevėžyje išties vyksta daug kūrybinių veiklų, tik panevėžiečiams sunkiau pasiūlyti tai, kas nauja, nematyta ir negirdėta“, – pažymi A. Muralytė.

Agnei scena dažnai tampa gatvė ar niūrios industrinės erdvės, o bendravimo su publika kalba – šokis. P. Židonio nuotr.

Teatrą išnešė į gatvę

Šie metai Agnei išskirtiniai dar ir tuo, kad jos rankose – Muzikos ir teatro akademijos magistro diplomas. O savo magistrinio darbo ašimi kūrėja pasirinko Kler Hegen fenomeną.
Kaip pasakojo aktorė, prancūzė K. Hegen – vienas iš tų ypatingų teatro kelyje sutiktų žmonių, padariusių jai didžiausią įtaką. Su šia režisiere, aktore, šokio teatro įkūrėja Agnė susipažino prieš maždaug penkerius metus Paryžiuje.
„Kler juda greičiau negu aš, nors jai jau aštuoniasdešimt metų. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą šoka, kuria, turi labai aukštą intelektą ir kūrybinį potencialą. Bet svarbiausia, kad ji moka įsiklausyti ir atliepti kiekvieno poreikius“, – apie savo kūrybos įkvėpėją pasakoja A. Muralytė.
Įkvėpta teatro šokių mokytojos, Agnė dar gyvendama Ispanijoje pradėjo kurti pirmuosius savo judesio spektaklius.
Dažniausiai juos rodydavo įvairiuose festivaliuose po atviru dangumi ar tiesiog gatvėse.
Anot jos, vaidinti gatvėje sutiktiems žmonėms, kurie į teatrą neina ar ateina labai retai, daug sudėtingiau.
Bet gatvė priima visus ir visai nesvarbu, kas esi – milijonierius, einantis pietauti iš savo biuro, ar senolė, kuri ką tik pardavė obuolių maišelį – visi jie gali sustoti ir pasižiūrėti.
„Teatras nėra snobiškas dalykas, skirtas tik tiems žmonėms, kurie privilegijuoti mėgautis šia meno rūšimi. Bet gatvės teatras yra savotiška korida. Didelis iššūkis aktoriui būti tokiam įdomiam, kad žmonės stabteltų ilgesniam laikui ir pasižiūrėtų pasirodymą. Teatre susimoki už bilietą pinigus ir esi priverstas išbūti iki spektaklio pabaigos, nes gaila išleistų pinigų, o gatvėje esi neįpareigotas ir gali išeiti bet kada. Tai pati sudėtingiausia, žiauriausia, bet kartu ir teisingiausia aktoriui teatro forma. Apkritai scena yra ganėtinai žiauri – ji tave suvalgo, jeigu esi netikras ar bandai meluoti“, – mano A. Muralytė.
Dabar į judesio teatro dirbtuves ji kviečia ir panevėžiečius. Taip pat jeigu tik „Meno“ teatro scena neužversta spektaklių dekoracijomis, Agnė beveik kas rytą kviečia kartu su ja dieną pradėti mankšta.

Kiekvienas yra kūrėjas

Pasak Agnės, nors aktoriaus profesija nelengva, gili, visgi nereikėtų jos mistifikuoti.
Apskritai menininkai, A. Muralytės nuomone, mūsų visuomenėje dažnai pernelyg idealizuojami. Jos nuomone, bet koks iš širdies atliekamas darbas – jau kūryba.
„Ir kulinarija gali būti menas. Man menas yra iškepti skanią bandelę, nes aš jos nemoku kepti. Kiekvienas žmogus kurioje nors srityje yra kūrybingas ir talentingas. Bet kas, į ką mes įdedame daugiau širdies ir nedarome vien iš reikalo, kad užsidirbtume pinigų pragyvenimui, galvojame apie to dalyko prasmę, jau yra kūryba. Nenoriu sudievinti, bet nesinori ir sumenkinti, labai džiaugiuosi, kai žmonės geba kurti, o jų kūryba sugeba sujaudinti, paliečia kažką giliau. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo herojus. Ir pats gyvenimas yra meno kūrinys. Jis nėra lengvas, ne viskas pavyksta iš pirmo karto, o ir neužtenka tik talento“, – mano A. Muralytė.