Aistra skaityti – neišmatuojamas dydis

Aistra skaityti – neišmatuojamas dydis

Pasinerti į užburiantį knygų pasaulį šiais laikais nori ne kiekvienas – apstu kitų pagundų. Nepaisant to, knygos nepraranda populiarumo ir jų pasirinkimas šiais laikais didžiulis.

Apie aistrą skaityti ir knygas, kurias renkamės, kalbėjomės su Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomąja direktore Rūta ELIJOŠAITYTE-KAIKARE.

– Ar noriai skaito mūsų tautiečiai?

– Be jokios abejonės, skaito ir turbūt galima sakyti, kad skaito daugiau – dėl to, jog mus supa dideli informacijos kiekiai.

Tačiau kalbant apie knygas, žmonės turi daugiau įvairių pagundų. Knyga nebėra tokia svarbi, kaip tuo metu, kai, tarkime, neturėjome televizoriaus. Nors dabar didžiausias konkurentas knygai, ko gero, yra internetas ir to kokybiško teksto skaitymo yra turbūt mažiau. Kita vertus, kas gali tą išmatuoti? Juk knygos vis dar perkamos, skaitomos bibliotekose. Į darbą keliauju viešuoju transportu ir kasdien matau knygą atsiverčiančius žmones.

2015 metais Lietuvoje buvo atliktas skaitymo įgūdžių tyrimas. Ypač įdomu buvo tai, kad, kaip paaiškėjo, skaitantys vaikai perskaito daugiau knygų, negu rodė dar ankstesnio tyrimo duomenys. Vadinasi, jeigu skaitymo įgūdis susiformuoja, jis ir lieka. Yra garantas, kad žmonės skaitys ir toliau.

Kitas dalykas, kurį turbūt verta pastebėti, yra piratinių svetainių lankymas. Kartu su Lietuvos radijo ir televizijos komisija dabar pradėjome rimtą kovą su piratinėmis svetainėmis. Pastebime, kad ten perskaitoma labai daug knygų: viena vertus, galėtume džiaugtis, kad žmonės skaito, tačiau nelegalus skaitymas yra elementari vagystė, nuo kurios nukenčia ir autoriai, ir leidėjai. O svetainėse už knygų skaitymą imamas tam tikras mokestis, kuris nukeliauja neaišku kam. Esame vieni pirmųjų pasaulyje pagal vartojamą piratinį turinį.

– Ar Lietuvoje jau populiarios elektroninės knygos ir kaipgi dėl grėsmės, kad jos nukonkuruos popierines?

– Vis grįžtama prie klausimo, ar elektroninės knygos nukonkuruos popierines, bet panašu, jog Lietuvoje to dar tikrai neatsitiko. Mes turime 1–2 procentus elektroninių knygų ir nėra, kad jų dalis labai stipriai kistų.

Kitose šalyse šie skaičiai šiek tiek didesni, o mes kol kas nesame elektroninės knygos šalininkai. Kodėl? Tikėtina, jog tai susiję su tradicijomis ir mokestine aplinka. Išleisti elektroninę knygą kainuoja daug – sutaupomos gal tik spausdinimo išlaidos. Tačiau jos parengimas ir visa kita kainuoja, o PVM yra didesnis negu popierinėms knygoms. Todėl tokios knygos kaina labai nesumažėja, palyginti su popierine.

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

– Kokias knygas dabar žmonės skaito godžiausiai ir kaip kinta jų skonis?

– Man atrodo, skaitytojų skonis kinta priklausomai nuo pasaulinių tendencijų. Tarkime, pastaruoju metu yra itin suaktyvėjęs negrožinių knygų žanras labai įvairiomis temomis – nuo aplinkosaugos, ekologijos, psichologijos iki istorijos. Mokslinės temos jose pateikiamos žmogui suprantama forma. Pastaruoju metu tokių knygų yra tikrai nemažai ir žmonės labai jas perka.

Kitas dalykas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, – labai mielai skaitomi lietuvių autorių kūriniai. Tą galima pastebėti susitikimuose su rašytojais.

Smarkiai suaktyvėjęs vaikų paveikslėlių knygų žanras. Pastaruoju metu turime puikių, išskirtinių dailininkų, labai stiprių knygų. Jie skina įvairias tarptautines premijas. Akivaizdu, kad tai prisideda prie tokių knygelių populiarumo ir Lietuvoje. Ne kiekviena šalis gali pasigirti, jog jos dailininkė kūrė didžiausios pasaulyje vaikų knygų mugės Bolonijoje įvaizdinį dizainą kaip mūsų Rasa Jančiauskaitė šiemet.

– Jūsų vertinimu, ar yra toks dalykas, kaip knygų mados ir kiek jos turi įtakos skaitytojų pasirinkimui?

– Vienoje šalyje gali būti madinga viena knyga ar autorius, kitoje – kita. Labai dažnai tikimasi, kad rašytojas, populiarus vienoje šalyje, turėtų būti populiarus ir čia, bet nebūtinai taip nutinka.

Kita vertus, kitų šalių bibliotekose tarp skaitomiausių knygų dažnai pastebiu tas pačias kaip ir Lietuvoje, ypač jaunimo skyriuje.

Aš manyčiau, kad skaitytojams labai didelę įtaką vis dėlto daro apdovanojimai ir įvairios premijos. Apdovanojimais įvertintų autorių net ir senesnės knygos tarsi grįžta antrąja banga. Nobelio literatūros premija labai dažnai paskatina ir vertimus, ir naujus knygų leidimus.

Be abejo, žmonėms labai svarbu, kas yra kalbama apie knygą, kiek apie ją kalbama – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai tikrai gali lemti labai ryškius populiarumo svyravimus.

Lygiai taip pat atsitinka ir su lietuvių autoriais: kai jų knygos kitomis kalbomis susilaukia sėkmės, lietuviai skaitytojai irgi grįžta prie tos knygos. Taigi galima drąsiai sakyti, kad bet koks judesys apie knygą – teigiamas, o kartais netgi neigiamas, – suaktyvina skaitytojus.

– Kone kasdien susipažįstame su naujais rašytojais. Kiek tiesos pasakyme, kad dabar rašytoju gali tapti vos ne kiekvienas, panorėjęs iškloti savo mintis popieriuje?

– Tame tiesos yra. Iš tikrųjų yra daug rašančių žmonių, kurie žinomi visuomenei pirmiausia kaip kitų profesijų atstovai, ne rašytojai. Jeigu jiems atrodo, kad turi ką parašyti ir sugeba valdyti plunksną, jų valia. Ypač jeigu yra kas jų kūrinius skaito. Visai nesistebiu tuo procesu. Jis labai šiuolaikinis ir taip yra ne tik Lietuvoje. Visame pasaulyje žmonės, jeigu mato, kad turi savo auditoriją kituose kanaluose, tikisi, kad tą pačią auditoriją pasieks ir jų parašytos knygos. Žinoma, ne visada taip atsitinka: juk jeigu esi talentingas gydytojas, nebūtinai ir plunksną talentingai valdysi. Turbūt ateitis parodys, kiek tos knygos vertingos. Dabar turime knygų, išleistų prieš dešimtmečius, o jos vis dar skaitomos, perleidžiamos po keletą kartų ir tiražai vis didėja.

Man patinka justi teksto galią ir kuo daugiau knygų skaitau, tuo labiau suprantu, jog ne kiekvienam tai duota. O prastoms knygoms tiesiog gaila laiko.

– Pasaulyje kasmet dienos šviesą išvysta ir daugybė knygų. Tikriausiai labai nelengva nuspėti, kurios jų sudomins Lietuvos skaitytoją?

– Tai turbūt pats sunkiausias procesas – atsirinkti, ką leisti. Nes knygų tikrai yra labai daug ir labai įvairių.

Su lietuvių autoriais daug paprasčiau: ir kalbėtis, ir perskaityti jų knygas, įvertinti, kas skaitytojams gali būti įdomu. Tačiau kalbant apie vertimus, leidėjai turi atlikti milžiniškus namų darbus. Pirmiausia knygą reikia perskaityti originalo kalba, įvertinti, kiek ji populiari įvairiose šalyse, kiek verčiama į kitas kalbas, kaip sutinkama skaitytojų. Tam labai pasitarnauja tarptautinės knygų mugės. Jos leidžia pamatyti kūrinį pasauliniame kontekste, kuris labai svarbus: kartais nutinka, kad anksčiau išleista knyga tam tikru laiku vėl išpopuliarėja, nes reaguojama į tam tikras nūdienos aktualijas.

Taigi galima laimėti su pasirinkta lietuviškai leisti knyga, bet gali ir nepasisekti. Pavadinčiau tai šiokia tokia loterija, nes tikrai ne visada visi objektyvūs kriterijai suveikia ir ne visada knyga, kuri populiari kitoje šalyje, būna populiari ir Lietuvoje.

– Vadinasi, yra svari priežastis, kodėl pastaraisiais metais lietuvių kalba leidžiama itin daug skandinavų detektyvų.

– Skandinavų detektyvai yra labai stiprūs. Nežinau kitų šalių rašytojų tiek daug ir tikrai gerų, kurie leistų ištisas serijas, tad čia, matyt, didelės paslapties nėra. Na, galbūt tik klasikiniai detektyvai su skandinavais gali konkuruoti.

Dauguma žmonių mėgsta detektyvo žanrą. Jeigu mato, kad vienas rašytojas yra išleidęs gerą romaną, vėliau ieško ir kitų jo knygų. Todėl jie ir spausdinami lietuvių kalba – nes pasiekia visai neblogą skaitytojų auditoriją.

– Kiek pas mus žinoma ir mėgstama artimojo užsienio literatūra?

– Daugiausia vertimų visgi yra iš anglų kalbos. Tuomet eina lenkų, rusų autorių knygos. Artimiausio užsienio, latvių, baltarusių, estų, ukrainiečių autorių kūrinių, manau, galėtų būti verčiama ir daugiau.

Nors, mano nuomone, pastaruoju metu šiek tiek suaktyvėję latviškų knygų vertimai. Mes tikrai turime daug puikių vertėjų iš latvių kalbos. Šiek tiek kitaip dėl estų literatūros – manau, ji dar ieško kelio į lietuvių širdis. Todėl kiekvieną sykį tokiomis knygomis labai džiaugiuosi dėl to, kad kaimyną reikia pažinti.

Be to, rašytojus iš artimesnių šalių paprasčiau ir pasikviesti į renginius, festivalius, į knygų pristatymus. Daug smagiau, kai skaitytojas gali pažinti autorių, pakalbinti jį, gauti autografą. Toks abipusis bendradarbiavimas, mano manymu, naudingas tiek mums, tiek jiems.

– Dažnas sako knygų neperkantis, nes jos brangios.

– Paskaičiuokime, ką reikia sudėti į knygą. Knygos kainą sudaro labai daug dalykų. Kalbant apie lietuvių autorių kūrinius, tai honorarai rašytojams, dailininkams, redaktoriams, maketuotojams. Jeigu tai verstinės knygos, prisideda autoriniai mokesčiai, vertėjai. Juk su knyga dirba labai daug žmonių. Natūralu, kad kaina dėl to ir užauga. Yra atvejų, kai knyga net neatsiperka, ypač jei tai rimtoji literatūra: filosofinė, istorinė.

Žmonės renkasi įvairius būdus, kaip skaityti, kaip įsigyti knygą. Vieni perka tiesiai iš leidyklų knygynėlių, internetu, nes ir patogiau, ir pigiau. Nors puikiai suprantu, kad per mėnesį įsigyti 10 knygų daugeliui būtų per didelė prabanga.

Manau, kad žmonėms reikia daugiau galimybių skaityti. Daugiau knygų turėtų turėti bibliotekos – dabar finansavimas mūsų bibliotekų fondams tikrai nedidelis, finansavimu atsiliekame ir nuo kaimynų, ir nuo ES vidurkio. Kitas būdas galėtų tapti jau perskaitytų knygų pirkimas arba dalijimasis su draugais.

– Anksčiau turėti kažkokią visų trokštamą knygą, albumą namuose buvo kone prestižo reikalas. Kaip manote, kokia dabar yra nematerialioji knygų vertė?

– Turbūt priklauso nuo žmonių. Baimė, kad popierinės knygos išnyks ir atsiras vien tik elektroninės, buvo šiek tiek susijusi ir su faktu, kad žmonės tiesiog taupo vietą namuose. Kur tas visas knygas dėti?

Bet žmonės, kurie skaito, mielai knygas ir perka, ir laiko, ir turi joms vietos. Aš pati esu skaitytojų bendruomenės atstovė ir dažnai stebiu diskusijas, kaip geriau sutvarkyti savo knygų lentynas, kaip jose išdėlioti knygas, ar skolinant knygas pasižymėti, jog davėte paskaityti…

Diskusija apie knygų laikymą namuose yra amžina ir tikrai visada bus žmonių, kurie tam tikras knygas – kurios jiems svarbios, galbūt šeimai turi kažkokią reikšmę, kurios tiesiog jiems vertingos – laikys savo bibliotekoje. Pažįstu daug žmonių, kurie su tikru pasididžiavimu rengia savo namų bibliotekas, turi knygų ir gali jomis mainytis. Manau, kad knyga visada turės vertę.

– O ar įsivaizduojate namus išvis be knygų?

– Ne. Tikrai neįsivaizduoju. Aišku, suaugę žmonės skaitymo būdą renkasi pagal patogumą. Skrendant lėktuvu ar ilgoje kelionėje daug patogiau turėti skaityklę, į kurią telpa daug knygų. Bet kalbant apie mažuosius skaitytojus, apie vaikus… Popierius, paveikslėliai, puslapių vartymas kuria skaitymo tradiciją. Svarbus ir paties vaiko santykis su knyga.

Galiausiai, žiūrėdamas į knygos viršelį ekrane tu gali matyti visai kitokias spalvas, nejusti tikrosios knygos faktūros.

Knyga, kaip daiktas, yra didelė skaitymo malonumo dalis. Ji neturi visą laiką glūdėti lentynoje. Man labai artimas mainų arba knygų dovanojimo principas. Jeigu matai, kad perskaityta knyga daugiau nebus įdomi ir nerasi reikalo prie jos sugrįžti, – dovanok kitam žmogui arba bibliotekai. Knyga turi būti skaitoma ir keliauti, jeigu jai nėra vietos knygų lentynoje. Bet žmogui brangios ir svarbios knygos turėtų būti namų bibliotekoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų