-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau likimas sudėliojo savaip. Kitąmet bus keturi dešimtmečiai, kai žinomas švietimo mohikanas pradėjo pedagogo kelią. R. Dambrauskas šypsosi, kad dirbant su jaunimu nėra kada senti.
Akademiniais pasiekimais Panevėžį garsinančios J. Balčikonio gimnazijos direktorius R. Dambrauskas prisipažįsta: apie tai, kad galėtų dirbti mokykloje, niekada nė negalvojęs.
Nors pirmūnas nebuvęs, bet mokėsi gerai. O jaunystėje ir aktyviai žaidė rankinį, buvo patekęs į Lietuvos jaunimo rinktinę. Tad vyresnėse klasėse jau žinojo, kad taps sporto mediku.
„Maniau, būsiu Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Statybos“ ar Kauno „Granito“ komandų gydytoju, visur važinėsiu su komanda. Ak, tas jaunatviškas maksimalizmas! Įstoti į Tartu universitetą, kur vyko šios studijos, pritrūko vos pusę balo. Man pasiūlė rinktis pediatriją Vilniaus universitete. Bet pasakiau sau, kad su vaikais geriau jokių reikalų neturėti“, – prisiminęs tuometį nusistatymą dabar juokiasi R. Dambrauskas.
Nusivylęs nesėkmingais stojamaisiais, jaunuolis tais metais nebestojo į aukštąją.
Tačiau labai nenorėjo eiti į tarybinę armiją, tad nusprendė baigti Vilniaus technikos mokyklą.
Anot pašnekovo, bet koks universitetas, profesinė mokykla ar kita ugdymo įstaiga praplečia akiratį ir leidžia paūgėti kaip asmenybei. Ir pačiam profesinės studijos davė labai daug.
Pasak R. Dambrausko, dabar profesinių mokyklų mokymo bazės aprūpintos netgi geriau nei aukštųjų mokyklų, bet kažkodėl žmonės sau į galvas įsikalę nepasitikėjimo pleištą. O Skandinavijos šalyse ar Vokietijoje į gimnazijas ateina vos apie 30 procentų vaikų – labai gabių, motyvuotų, planuojančių siekti akademinių žinių, o visi kiti renkasi profesinį mokslą.
„Turiu frezuotojo ketvirtąją kategoriją. Žinoma, išmaniosiomis staklėmis dabar tikriausiai nemokėčiau dirbti, bet tikrai žinau, ką reiškia darbas gamykloje“, – prisipažįsta R. Dambrauskas.
Raudonu diplomu baigęs profesinę mokyklą, gabus jaunuolis įstojo į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą krimsti fizikos ir astronomijos mokslų.
Taip sutapo, kad žinomo švietimo stratego grupėje buvo daug viskuo besidominčių studentų: per naktis pasikeisdami budėdavo prie teatro kasų, kad patektų į premjeras, kartu leisdavosi į keliones po visą tuometę Tarybų Sąjungą.
Studijuojant astronomiją, teko dažnokai miegoti po atviru dangumi ar observatorijoje žiūrėti į žvaigždes. Studentai padėjo statyti ir observatoriją tolimojoje Uzbekijoje.
Raimondas Dambrauskas. G. Kartano nuotr.
Institute R. Dambrauskas susipažino su būsimąja žmona – abu mokėsi toje pačioje grupėje. Kai atėjo metas pasirinkti paskyrimo vietą, iš Zarasų kilęs Raimondas ir Kėdainiuose užaugusi Dalia nusprendė pasirinkti tarpinę stotelę – Panevėžį.
R. Dambrauskas fizikos ėmė mokyti 7-osios vidurinės mokyklos (dabartinė J. Miltinio gimnazija) moksleivius, vėliau kelias pamokas turėjo ir tuometėje J. Balčikonio vidurinėje.
Taip sutapo, kad į pensiją išeiti nusprendęs tuometis vidurinės direktorius Vytautas Baliūnas savo įpėdiniu pasiūlė jauną, nė trisdešimties neturėjusį fizikos mokytoją.
„Tais laikais direktorių išsirinkdavo patys pedagogai. Dalyvavo trys kandidatai, man tuo metu buvo tik 29-eri, bet kolektyvas manimi patikėjo. Tai suteikė stimulo imtis darbų, be to, kai esi jaunas, būni daug drąsesnis, nebijai naujovių“, – pamena R. Dambrauskas.
O iššūkių tuomet buvę ne ką mažiau nei dabar, bandant laviruoti nuolatiniame reformų sūkuryje. Mokykla, per savo gyvavimo istoriją ne kartą keitusi profilį, nepriklausomybės pradžioje ruošėsi tapti gimnazija.
Tikriausiai nedaugelis žino, kad J. Balčikonio gimnazija yra pirmoji ne tik Panevėžyje, bet apskritai Lietuvoje vidurinė mokykla, kuriai po nepriklausomybės atkūrimo pripažintas toks statusas. Simboliška, kad šiandien po trisdešimties metų į ją renkasi pirmoji laida, baigusi jau ne J. Balčikonio vidurinę mokyklą, o gimnaziją.
Jaunam vadovui pradžia tikrai nebuvo lengva.
Tuo metu mokykla turėjo nuo pirmos iki dvyliktos klases. Tad pirmoji užduotis buvusi rasti patalpas, kur iškelti pradinukus. Kaip tik tuo metu buvo naikinami pionierių namai Ukmergės gatvėje, tad R. Dambrausko rūpesčiu šios patalpos atiduotos gimnazijai. Visos pirmos–ketvirtos klasės su mokytojais ir baldais išsikraustė į naują švietimo įstaigą, kuri vėliau tapo Pradine mokykla.
O J. Balčikonio gimnazijoje liko mokytis 5–12 klasių moksleiviai. Norintiesiems į ją patekti tekdavo laikyti stojamuosius egzaminus.
„Geriausiais laikais visame mieste buvo apie 24 tūkstančius mokinių, dabar ir 9 tūkstančių nebesurenkame. Beveik visos mokyklos dirbo dviem pamainomis, bet kažkaip susitvarkydavome“, – prisimena R. Dambrauskas.
Raimondas Dambrauskas. G. Kartano nuotr.
Kai J. Balčikonio mokykla R. Dambrauskui buvo ne pagrindinė darbovietė, jis nė nepastebėdavo, kad klasės reikalauja remonto, baldai seni, tragiškos būklės inžinerinės sistemos. Vargais negalais naujajam vadovui pavyko išsirūpinti lėšų remontui, tačiau planus pakoregavo tuometė sudėtinga kriminogeninė situacija mieste.
Nusikaltėliams sprogdinant priešais gimnaziją esančią prokuratūrą, išdužo ir mokyklos langai, nuo smūgio žnektelėjo aktų salės lubos.
„Sulaukęs skambučio dviračiu vidury nakties atlėkiau į mokyklą. Komisija, įvertinusi sprogimo padarytą žalą, pareiškė, kad tokia mokykla negali būti eksploatuojama. O remonto negalima pradėti, kol neatlikti polichrominiai, istoriniai, architektūriniai tyrimai – juk pastatas dar 1882 metais statytas. Kad mokyklos remontui skirti pinigai nenuplauktų, remontuoti pradėjome nuo tualetų“, – nelengvą pradžią mena R. Dambrauskas.
Dabar net ir menkiausiam darbeliui atlikti turi būti skelbiami viešieji pirkimai, o anksčiau daugelį darbų nudirbdavo patys mokyklų darbuotojai.
Pats gimnazijos vadovas vasaromis mojuodavo dažų šepetuku.
Kartą jį taip besidarbuojantį ant gimnazijos stogo ir bandantį išvalyti senais lapais bei paukščių išmatomis užsinešusius lietvamzdžius nukėlė policijos pareigūnai.
„Neprisirišę, su vaikiškais kastuvėliais dirbome ant stogo, kai jau temstant atvažiavo policija. Pareigūnai liepė skubiai lipti nuo stogo. Dar bandžiau aiškinti, kad aš mokyklos direktorius, bet pareigūnai buvo griežti: „Matėme mes tokių direktorių.“ Teko iš seifo traukti pasą, kad įrodyčiau, jog esu tikrai direktorius, ne vagis. Mat iš gretimo daugiabučio kažkas paskambino, kad vagys kėsinasi pro stogą įsibrauti į mokyklos patalpas ir pavogti kompiuterius“, – kuriozinę situaciją prisiminė švietimo mohikanas.
Nemenku iššūkiu, pareikalavusiu daug laiko, jėgų ir energijos, tapo gimnazijos sporto aikštyno įrengimas.
Anot R. Dambrausko, kone pusę šimtmečio moksleiviai sportuodavo ant mirusiųjų kaulų. Caro laikais statyta gimnazija Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paversta vokiečių karo ligonine, neišgyvenusieji sužalojimų ar tuo metu karius masiškai šienavusios vidurių šiltinės, buvo laidojami čia pat, stadione. Sovietmečiu, 1947-aisiais, kapinės panaikintos – tiesiog nušluoti visi paminkliniai akmenys, išlyginti kauburėliai ir užlieta asfaltu.
„Kažkuriais metais sovietmečiu čia vyko net Tarybų Sąjungos moksleivių spartakiada. Daug metų mūsų vaikai lakstė ant žmonių palaikų. Liudininkai pasakojo, kad berniukai mėgdavo pagąsdinti mergaites iš žemės ištrauktais kaulais. Parašiau laišką tuomečiam prezidentui Algirdui Brazauskui, kad tai yra didžiulė nepagarba, kad palaikus būtina iškelti. Labai greitai gimnazijos kieme pasirodė archeologai ir prasidėjo darbai“, – pasakojo R. Dambrauskas.
Buvo iškasti 832 mirusiųjų palaikai. Iš visos Lietuvos traukė būriai smalsuolių pasižiūrėti į atkastus kaulelius. Kol vyko archeologiniai kasinėjimai, palaikai saugoti sporto salėje. Vėliau mirusiųjų kaulai pagarbiai perlaidoti Klaipėdoje, vokiečių karių kapinėse.
Pasak gimnazijos direktoriaus, mirusieji, dažniausiai jauni kareiviai, laidoti su asmeniniais daiktais. Pavyzdžiui, vienas kareivis palaidotas net su termometru pažastyje. Šis rodė 41 laipsnį karščio, kitas – vilnonėmis kojinėmis. Dažnai mirusiajam į burną būdavo įdedamas kryželis, archeologai rado ir daug įvairių karinių ženkliukų, karstų rankenų. Dalį eksponatų mokykla pasiliko savo istorijos muziejuje, kitą dalį pasiėmė Kraštotyros muziejus. R. Dambrauskas svarsto, kad būtų gražu bent atminimo lentele įamžinti čia buvusias kapinaites.
Paklaustas, ar atkasus šitiek žmonių palaikų, mokykloje neprasidėjo nepaaiškinami dalykai, direktorius nusišypso. Anot jo, teko ne tik valyti sporto salę, ją naujai perdažyti, bet ir kviesti dvasininką, kad pašventintų mokyklos patalpas ir išlydėtų galbūt užsilikusias vėles.
„Viena mokytoja pasiskundė, kad negali dirbti, nes vaidenasi – kai bando vaikams aiškinti matematiką, kažkas jos ranką vedžioja. Nežinau, gal tai daugiau psichologiniai dalykai, bet po dvasininko apsilankymo tarsi viskas nurimo“, – kalbėjo R. Dambrauskas.
Raimondas Dambrauskas. G. Kartano nuotr.
Dabar, vienai švietimo reformai vejant kitą, iššūkių direktoriui ne ką mažiau. Ne tik dėl mokytojų trūkumo, bet ir vis labiau menkstančios mokinių motyvacijos.
Pasak R. Dambrausko, nors paprastai jų mokyklą renkasi gabūs, motyvuoti, smalsūs jaunuoliai, pasitaiko visko. Mokytis nėra lengva, ypač kai aplinkui tiek pagundų – laisvalaikis, meilė, išmaniosios technologijos, motociklai, elektroninės cigaretės, o mokslai – ai, kaip nors.
Liūdna, bet R. Dambrauskas suskaičiavo, kad per savo darbo metus palaidojęs jau vieną klasę mokinių: vieni tragiškai žuvo, kiti patys pasitraukė iš gyvenimo.
„Kol mokykloje bus daugiau tokių, kurie nori mokytis, tol galėsime džiaugtis rezultatais. Žinoma, ne viskas ir pas mus gimnazijoje patepta medumi – turime ir nelankančiųjų pamokų, ir rūkančiųjų. Rūkyti nedraudžiu, bet jeigu pagaunu – baudžiu“, – pasakojo R. Dambrauskas, rodydamas į sukauptą nemažą elektroninių cigarečių kolekciją.
Direktorius šypsosi, kad nors kartos keičiasi, tačiau su vaikais susitarti įmanoma. Koks bus rezultatas, priklauso ne tik nuo moksleivių, juos mokančių pedagogų, bet ir mokyklos mikroklimato.
„Vaikams sakau: neužtenka tik pavaikščioti po gimnaziją, reikia daug nuoširdaus darbo. Žinoma, mokytojų nuopelnas yra didžiulis. Tai viso miesto pedagogų rezultatas, ne tik mūsų. Juk tuos vaikus iki devintos klasės kažkas mokė“, – pažymi pašnekovas.
Per tuos daugiau kaip tris dešimtmečius, kai vadovauja J. Balčikonio gimnazijai, R. Dambrauskas tarsi suaugo su šia įstaiga.
Mokykla jam tapo daug daugiau nei antraisiais namais.
Panevėžietis neslepia, kad dėl to kentėjo ir šeima, buvo laikotarpių, kai savo dukroms skirdavo mažiau dėmesio nei mokyklos rūpesčiams.
Kartu su žmona Dalia, K. Paltaroko gimnazijos fizikos mokytoja, užaugino dvi dukteris, viena pasirinko teisininkės, kita – psichologės kelią.
Dabar geriausias poilsis nuo darbų – laikas su anūkėmis Rusne ir tik pernai, per senelio gimtadienį, gimusia Smilte.
„Kai išeisiu į pensiją, veiklos man trūks. Esu toks žmogus, kuriam viskas įdomu. Bet jeigu sveikata leis, o gimnazijos rezultatai nenukris į rekordines žemumas ar kaip kitaip direktorius nesusikompromituos, dar norėčiau padirbėti“, – šypsosi švietimo mohikanas.
