P. Židonio nuotr.

Panevėžietės augintinė – pokštininkė varna

Panevėžietės Vandos kieme jau penktą mėnesį sukiojasi neįprasta augintinė. O varnos giminaitis kranklys jau daug metų stebina Panevėžio gamtos mokyklos lankytojus.

Panevėžietės pilkašvarkė augintinė ne tik krečia įvairias išdaigas, bet ir įtikino šeimininkę, kad varniniai paukščiai – labai gudrūs ir įdomūs.
Mažą varniuką prie Vandos kiemo vartų prieš maždaug penkis mėnesius aptiko jos anūkas.
„Varna buvo atėjusi prie vartelių nuo gatvės ir rėkė visa gerkle: kvarkt, kvarkt, kvarkt“, – pirmąjį susitikimą su pilkasparne pamena panevėžietė.
Palesinus alkaną paukštį, jis pasiliko kieme.
Vanda juokiasi, kad paukštis vis trepsėjo rėkdamas, todėl ir gavo Kvarksės, mažybiškai Kvarksytės, vardą.
Dabar varnelė juo šaukiama mielai atsiliepia.
Mažoji Vandos rankose atsidūrė dar nė nemokėdama skraidyti, tik vaikščiojo atkišusi sparnelius, nemokėjo nė lesti.
Dar maždaug mėnesį šeimininkė ją penėjo ir girdė maistą paduodama tiesiai į snapą.
Dabar kas rytą Vanda išgirsta beldimą snapu į virtuvės langą – Kvarksė atskrenda jai priklausančio davinio.
O jai patinka ir bananas, kačių ėdalas, malta mėsytė.
Kur pasisotinusi vėliau laiką leidžia jos augintinė, Vanda net nežino. Išmokusiai skraidyti varnai kiemo nebepakanka. Kartą negrįžo ištisas tris dienas.
Neseniai Vanda pastebėjo, kad į jos kiemą pas Kvarksę atskrenda kita varna.

P. Židonio nuotr.

Prikrečia eibių

Kvarksė kieme dažniausiai ne skraido, o vaikštinėja. Vanda juokauja, kad jos augintinė – tikra darbininkė. Visur padaro savo tvarką. Varną itin traukia blizgantys daiktai. Tad dažnai vagia šeimininkės šaukštelius.
Paprastai panevėžietė mato, kur jos turtą nešasi augintinė, tačiau nepuola vytis. Randa šaukštelius suslapstytus kieme po krūmais ar pridengtus kokiu lapu, prie šulinio.
O kai Vanda prie gatvės padėjo praeiviams pasivaišinti obuolių, sparnuotoji išdykėlė ne tik juos išmėtė, bet ir sudraskė dėžę.
Ir užsukusi į kambarį prikrečia eibių.
O neseniai atvykusiam filmuoti reportažo operatoriui Kvarksė iš karto atrišo batų raištelius.
Sotus paukštis duodamą maltą mėsą slepia kieme tarp akmenų ar uždengia kokiu lapu. Tiesa, Kvarksė mėgsta paerzinti ir kiemo draugą – Vandos šunį. Prisėlinusi snapu timpteli už letenos.
Pasak ponios Vandos, išėjus į kiemą, jei Kvarksė būna netoliese, tuoj atžingsniuoja.
Kvarksei patinka, kai šeimininkė ją glosto.
Vanda sako girdėjusi posakį, kad varnos piktos, tačiau Kvarksė jai niekada nėra įžnybusi. O tupėdama ant peties, lengvai snapu kutena šeimininkei skruostą, apžiūri ausį, iškedena plaukus.
„Labai įdomus paukštelis. Negalvojau, kad varnos tokios protingos“, – sako ji.
O kartą Kvarksė nustebino paukščiams neįprastu garsu – tarsi mėgdžiotų šuns lojimą.
Atvėsus orams, varna atsisakė vieno vasaros malonumo – maudynių. Iki tol noriai prausdavosi specialiai jai kieme pastatytame dubenyje.
„Vieną rytą nepapildžiau vandens, pažiūrėjo, kad mažoka ir, matau, jau snapeliu verčia viską lauk. Pripyliau iš naujo, tai puolė turkštis vandenyje. Bet kai atšalo, maudynės užsibaigė“, – juokiasi Vanda.
Per gyvenimą ji augino ne vieną gana egzotišką įnamį, tačiau Kvarksė, tikina Vanda, mieliausia.

Kvarksės šeimininkė Vanda. P. Židonio nuotr.

Septyniolikmetis gražuolis

O Panevėžio gamtos mokykloje jau 17-iolika metų gyvena kranklys, liaudiškai dar vadinamas juodvarniu.
Vyresnioji metodininkė Rima Ivanauskienė pasakoja, jog krankliai gyvena poromis, dažniausiai atokiose vietose – ne mieste.
„Čia ne tie, kaip sakau, šiukšlyno paukščiai, kurie skrenda į sąvartynus ieškoti maisto. Krankliai – aristokratai. Jie gyvena atsiskyrę, vengia žmogaus kaimynystės“, – aiškina žinovė.
Į Panevėžio gamtos mokyklą kranklys pateko dar jauniklis.
Vienas žmogus jį rado miške nusilpusį ir pasiėmė namo. Kadangi laikė laisvėje, kartą paukštis išskrido ir nuklydo. Jį aptikusieji atvežė į mokyklą. Tuo metu ši įstaiga dar priimdavo sužeistus, pagalbos reikalingus paukščius. Pastebėjus, kad kranklys nebijo žmonių, nuspręsta laikyti jį aptvare.
Apie tai, kaip paukštis priprato prie žmonių, mokykla sužinojo gerokai vėliau.
Krankliai – ilgaamžiai, teisingai maitinami, nesergantys paukščiai nelaisvėje gali išgyventi ne vieną dešimtmetį.

Kranklys Panevėžio gamtos mokykloje. P. Židonio nuotr.

Išmoko kalbėti

„Varniniai paukščiai labai protingi, o krankliai – išskirtiniai. Žmogų geba atskirti ir iš veido, ir jo vengti. Nuspėja pavojų. Kranklys pas mus pradėjo kalbėti“, – pasakoja R. Ivanauskienė.
Iš pradžių paukštis pamėgdžiodavo įvairius garsus – kaimynų šuns lojimą, signalizaciją. Kita mokyklos augintinė – šarka – išmokė sakyti „ką–ką“. Pasak R. Ivanauskienės, kranklys vienus garsus laikui bėgant pamiršta, jų nebekartoja, bet išmoksta naujų.
Tačiau vieną žodį labai gerai įsiminė ir taria itin raiškiai – „ate“.
Paukštis išmoko pamėgdžioti ir žmogaus kosėjimą. Kartais atrodo, kad kranklys mėgdžioja užsienietį – kalba kaip ir žmogaus balsu, bet be prasmės.
„Kai kurie sakė girdėję: „labas“, „alio“, „ačiū“. Aš pati negaliu to patvirtinti. „Ate“ kartoja nuolat, ypač kai nori atkreipti dėmesį“, – juokiasi R. Ivanauskienė.
Šis paukštis – labai gražus, gražiai moka pašiaušti pagurklį. Išleisti jį į nelaisvę būtų neracionalu, nes nebijo žmogaus. Sunku pasakyti, ar susirastų maisto, tačiau, pasak R. Ivanauskienės, sakyti, kad visiškai nemedžioja, negalima. Pro voljero tarpus pas jį palesti priskrenda zylių, žvirblių.
„Žiūrėk, kartais jau voljere plunksnos. Vadinasi, kartais nutveria kokį žiopliuką, gali susimedžioti šviežienos“, – mano mokyklos darbuotoja.
O ir žmogui derėtų su krankliu bendrauti atsargiai.
„Jis bando pabendrauti ir kartais šiurkščiai kapteli snapu. Jo snapas labai tvirtas“, – pasakoja R. Ivanauskienė.

R. Ivanauskienė. P. Židonio nuotr.

Įsidėmi skriaudikų veidus

Ornitologas Marius Karlonas sako, kad varnos išties be galo protingi paukščiai.
Jie gyvena žmogaus kaimynystėje ir per šimtmečius įprato ją išnaudoti kaip privalumą, tinkamą pragyvenimui.
„Bet varnos labai lengvai atsimena žmogų, jeigu kažkas vyksta ne taip. Jei kas nors į ją meta akmenį, dažniausiai atsimena ir skriaudiko veidą, ir išvaizdą. Ir turbūt visą gyvenimą neprisileis. Turi daug atsargumo“, – pasakoja M. Karlonas.

Ekonominė nauda

Panevėžys garsėja kitais varniniais paukščiais – kovais, pavasarį ne vienam panevėžiečiui keliančiais galvos skausmą.
Ornitologai tvirtina, kad miestas turėtų ne piktintis varniniais paukščiais, o jais džiaugtis.
Lietuvos ornitologų draugija prieš dešimtmetį vykdė nacionalinę kovų inventorizaciją. Jos rezultatus palyginus su 1990-ųjų, paaiškėjo, kad kovų lizdų šalyje sumažėjo maždaug per pusę. Yra ištisi Lietuvos rajonai, kuriuose neužfiksuota nė vienos kovų kolonijos.
„Pagal šį kriterijų net svarstyta kovą įrašyti į raudonąją knygą, dėl to buvo ilga diskusija. Nors šių paukščių nykimas itin greitas, visgi populiacija dar didelė“, – pasakoja ornitologas.
Dabar, jo manymu, Lietuvoje kovų populiacija pamažu atsistato, bet ankstesnio lygio dar nepasiekė.
Pasak ornitologo, varniniai paukščiai labai naudingi, nes sulesa labai daug žemės ūkio kenkėjų. Ypač mėgsta grambuolius, minta ir kitomis lervomis, peliniais graužikais.
„Jie lesa kiekvieną kirmėliuką. Kažkodėl žmonės šitos paslaugos ekosistemoms neįvertina. Piktinasi, kad rėkia ir nuteršia takelius, bet kad atneša didelę ekonominę naudą šaliai, dažnai pamiršta. Palinkėčiau žmonėms daugiau tolerancijos gamtai“, – sako M. Karlonas.