-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Menininkai pripažįsta, kad ne tik jų kūrinius, bet ir pačius šventėjimo link veda ir bazilikos aplinka, ir bendravimas su charizmatišku klebonu. Regis, net pati gamta pasistengė, kad dailininkai išsivežtų neišdildomų įspūdžių, ir pasiuntė vaivorykštę raudoname danguje.
Klebonas G. Jankūnas skaičiuoja, kad šiųmetis Krekenavoje vykstantis dailininkų pleneras – jau dešimtasis. O rengiami jie, galima sakyti, gan praktiniais tikslais – klebonui norisi, kad nebūtų tuščios atstatytų parapijos namų sienos.
Kitados buvę bažnyčios ūkiniai pastatai, sovietmečiu nacionalizuoti, dabar vėl priklauso bažnyčiai ir tapę parapijos namais buria jos žmones.
„Į plenerą sukviesti ir savaitę Krekenavoje kuriantys menininkai po vieną paveikslą palieka parapijai. Taigi, kasmet tampame turtingesni, parapijos sienos – nebe tuščios“, – šypsosi klebonas.
Dvasininkas pasakoja pirmuosius aštuonis plenerus organizuodavęs pats, ieškodavęs menininkų, kviesdavęs juos, rūpinęsis, kad Krekenava tapytojams būtų svetinga.
„O pernai, kai jau buvau kiek pavargęs organizuoti, Dievas atsiuntė pagalbininkę. Sukviesti į Krekenavą bičiulius menininkus pasisiūlė kaunietė dailininkė ir rašytoja Violeta Židonytė. Tad šiemet antri metai, kai organizuoti Krekenavos plenerą – jos pačios prisiimta užduotis“, – sako G. Jankūnas.
Pailsėję Krekenavos piligrimų namuose, sotūs dailininkai triūsia jau visą savaitę.
Violetai Židonytei malonu, kad Krekenavos klebonas ją įvertino kaip Dievo atsiųstą plenerų organizatorę. P. Židonio nuotr.
„Kokia čia, Krekenavoje, kūrybinga aplinka! Žinau, kad nemažai visuomenės įsivaizduoja dailininkus kaip bohemos atstovus, kurie daugiau kilnoja stikliuką nei kuria, miega iki pietų, tada laukia įkvėpimo, o jau pavakariu gal ir imasi teptuko. Bet to čia tikrai nėra“, – kalbėjo Krekenavos plenerą suorganizavusi V. Židonytė.
Kūrėja pabrėžė, kad Krekenavoje dailininkai dirbo taip, kad prakaitas per nugaras varvėjo.
Ji pati vieną kūrybinės savaitės vakarų tapyti baigė prieš pat vidurnaktį, o ryte noras kurti iš lovos menininkę išvertė prieš penkias.
„O dar Krekenavoje pamačiau ir patyriau stebuklą – vaivorykštę raudoname danguje. Kaip įspūdingai buvo apšviesti bazilikos bokštai! Mirsiu, neužmiršiu to vaizdo“, – įspūdžiais dalijosi V. Židonytė.
Kaunietė kūrėja, kviesdama kolegas dailininkus į Krekenavos plenerą, išpasakodavo pernykštę patirtį šiame unikaliame Lietuvos kampelyje.
„Gal sunku tuo patikėti, bet pernai, susidėjus tam tikroms aplinkybėms, mums, plenero dalyviams, yra tekę nakvoti patalpoje virš bazilikos altoriaus. Nakvynė miegmaišiuose tokioje šventoje vietoje – neapsakomas jausmas. O dar klebonas man buvo patikėjęs bazilikos raktus. Nuo to laiko kolegos manęs kitaip ir nevadina kaip Krekenavos šventu Petru“, – susižavėjimą liejo V. Židonytė.
Ir pridūrė, kad Krekenava jai – tikras Dievo užantis.
V. Židonytei pritarė menininkė Saulė Urbonavičiūtė iš Vilniaus. Kūrėja prisipažino nesanti pernelyg uoli katalikė, bet Krekenavoje pasijuto labai arti Dievo.
„Tikrai čia jaučiuosi pakylėta, tarsi būčiau ne Žemėje, o virš jos“, – tvirtino S. Urbonavičiūtė.
Anot jos, tokią atmosferą kuria ne vien aplinka, bet ir kunigo G. Jankūno asmenybė.
„Labai žaviuosi klebono paprastumu, drauge regiu ir išskirtinę jo erudiciją. Iki šiol tokių kunigų man nebuvo tekę sutikti“, – patikino tapytoja.
Saulė Urbonavičiūtė sako Krekenavoje pajutusi Dievo artumą. P. Židonio nuotr.
Į plenerą atvykusi kaunietė menininkė Marija Rastenienė kuria ne tik pačioje Krekenavoje, bet ir jos apylinkėse. Ji neslėpė susižavėjimo Vadaktėlių, Upytės bažnyčiomis, jų aplinka ir tose šventovėse esančiais meniniais akcentais.
„Iš tiesų medinių bažnyčių gausa pasižymi Žemaitija. Man tikrai įdomu medinių šventovių rasti ir čia, Aukštaitijoje“, – teigė M. Rastenienė.
Iš Druskininkų į Krekenavą atvykę sutuoktiniai menininkai Genutė ir Virginijus Sutkai tvirtino, kad jų krašto miškingose apylinkėse nepamatysi tokių tolių kaip Krekenavoje, ten nėra tokių įspūdingų horizontų. Dargi lygindamas Nemuną su Nevėžiu, V. Sutkus pirmenybę atidavė šios vidurio Lietuvos upės slėniams.
„Ir visai nereikia kopti į Krekenavos apžvalgos bokštą, kad pamatytum Nevėžio grožį. Ši upė įspūdinga kad ir iš kur į ją pažvelgsi“, – įsitikino V. Sutkus.
Virginijus ir Genutė Sutkai susižavėjo pro Krekenavą tekančiu Nevėžiu. P. Židonio nuotr.
V. Sutkus pasakojo jaučiantis išskirtinę Krekenavos energetiką, teikiančią ir jėgų kūrybai, ir įkvėpimą.
„O aš Krekenavoje matau šimtmečių istoriją. Ji išlikusi senų trobų architektūrinėse detalėse ir liudija lietuvybę“, – kalbėjo G. Sutkienė.
Menininkų porai labai didelį įspūdį padarė senosios Krekenavos kapinės su daugybę akmenų. Kitų tokių jie teigė niekur nematę.
„Aplankėme ir tarp Kėdainių bei Krekenavos esančius dvarus, bet ten jau – liūdnas vaizdas. Apmaudu, kad nesaugomi dvarai griūva, o su jais ir mūsų tautos istorija“, – liūdna gaida prabilo G. Sutkienė.
Kaunietė kūrėja Daiva Šlajienė tvirtino kurdama Krekenavoje pajutusi ir vietos žmonių pagarbų domėjimąsi atvykėlių menininkų darbais. Anot jos, ir būti, ir kurti Krekenavoje – džiaugsmas bei didis malonumas.
Krekenavoje savaitei apsistojusių ir kūrusių dailininkų darbus visi galės apžiūrėti jau šį sekmadienį po šv. Mišių parapijos namuose atidaromoje parodoje.
