-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš tikrųjų tų, kas nenorėjo dirbti, niekam nepavykdavo priversti. O kitiems sužlugdyti viltis dirbti tam tikrą darbą galėjo ir menkiausia dėmelė biografijoje. Turėjusieji represuotų artimųjų arba patys represijas patyrusieji buvo diskriminuojami ir kasdien jautė įdėmų KGB žvilgsnį.
O ir tų, kuriems pavykdavo užkopti karjeros laiptais, viršūnėse laukė negailestinga kova dėl valdžios ir įtakos.
Pramonės miesto vardą sovietmečiu Panevėžiui davusieji tuometės valdžios sprendimai kartu nulėmė ir tai, jog miestas liko iš esmės lietuviškiausias šalyje. Tai buvo dovana, kurios niekas nesitikėjo ir greičiausiai niekas nepastebėjo.
Kaip pasakoja dr. Saulius Grybkauskas, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tradicinę Lietuvos pramonės struktūrą, atėjusią dar iš tarpukario, sudarė maisto ir lengvoji pramonė. Tačiau kartu su sovietmečiu atėjo planai labiau vystyti sunkiąją pramonę. Metalų apdirbimą, radioelektroniką, elektrotechniką.
„Lietuvos valdžia siekė iš Maskvos gauti kuo daugiau investicijų, bet Lietuvą labai greitai nukonkuravo Latvija ir Estija. Sovietų Sąjungoje buvo principas, kad turi būti jau kažkoks įdirbis, sukurta bent jau dalis infrastruktūros, kad ten būtų galima statyti gamybinius įrenginius“, – aiškina istorikas.
Latvijoje ir Estijoje tarpukariu pramonė buvo labiau išvystyta, tad pokariu, natūraliai, į šias respublikas plaukė pagrindinės lėšos iš Maskvos. Lietuvos vadovai – tiek Antanas Sniečkus, tiek Mečislovas Gedvilas, Motiejus Šumauskas – prašydavo kuo daugiau pinigų, tačiau to, ką gaudavo, buvo per mažai. Dėl to šalies pramonė vystėsi šiek tiek chaotiškai.
Situacija pasikeitė maždaug 6-ojo dešimtmečio viduryje, ypač liaudies ūkio tarybų laikotarpiu – nuo 1957-ųjų iki 1965 metų, kai „centras“ pradėjo Lietuvai skirti daugiau investicijų.
Daktaras Saulius Grybkauskas, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. DELFI (T. Vinicko) nuotr.
„Anksčiau buvo chaosas“, – patvirtina ir dr. S. Grybkauskas.
Esą iš pradžių, ką tik Maskva sugalvodavo, respublikos vadovybė leisdavo suprasti išskėstomis rankomis laukianti šių idėjų įgyvendinimo Lietuvoje.
„Tik ateikite – vietos turime, žmonių turime – įdarbinti reikia!“ – neslepia ironijos istorikas. – Ir tik 1965–1968 metais sovietinės Lietuvos vadovai pamatė, kad jau reikia riboti pramonės plėtrą, pradėjo patys atsirinkti, ką statyti.“
1964 metų kovo 30 dieną Lietuvoje buvo priimta generalinė miestų išdėstymo schema, kurią patvirtino Lietuvos komunistų partijos centro komitetas ir Ministrų taryba.
Dokumentas numatė riboti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio augimą ir vystyti mažesnius miestus – Uteną, Alytų, panašius.
Naujoji regioninė politika įžiebė ne vieną konfliktą. Sąjunginės ministerijos vis tiek norėjo investuoti ir statyti gamyklas šalies didmiesčiuose, ypač sostinėje, o vietos valdžia nesutiko.
„Tarkime, sąjunginė Elektronikos pramonės ministerija sakė norinti statyti gamyklą Vilniuje, vietos valdžia jiems sakė: ne, statykite kitur, bet ministerija kitur nenorėjo“, – sako istorikas.
Tokia politika, pasak dr. S. Grybkausko, turėjo įtakos ir nacionalinei Lietuvos sudėčiai, visuomenės struktūrai.
„Kokios gamyklos „ateidavo“, kokia pramonė buvo plėtojama, tokie ir žmonės atvažiuodavo dirbti – visa tai turėjo įtakos miestų augimui“, – teigia jis.
Štai Panevėžyje dominavo maisto ir lengvoji pramonė – tokios įmonės sudarė daugiau nei 40 proc. Vadinasi, buvo sąjunginio-respublikinio, ne vien sąjunginio pavaldumo, taigi Lietuvos ir net Panevėžio vadovai turėjo įtakos skiriant vienos ar kitos gamyklos direktorių.
„Jeigu pramonė buvo sąjunginio pavaldumo, paskutinis žodis jau buvo Maskvoje sėdinčio ministro ir ministerijų valdybos“, – sako dr. S. Grybkauskas, neabejojantis, jog iš dalies dėl to Panevėžiui pavyko likti itin lietuvišku miestu: dirbti į čionykštes gamyklas traukė žmonės iš aplinkinių rajonų.
Tačiau sunkiajai pramonei vystyti reikėjo kviestis specialistus ir iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. O atvykdamas dirbti, žmogus atsiveždavo šeimą, paskui jį vėliau atvažiuodavo ir kiti norintieji dirbti. Taip Latvijos sostinė Ryga, kur dauguma įmonių direktorių buvo rusakalbiai, greitai virto rusakalbiu miestu. Panaši padėtis buvo ir Estijoje.
Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus Panevėžio „Ekrano“ gamykloje. 1971 metų gegužės 19 diena. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Panevėžio „Ekrano“ gamykla, kurioje dirbo didelė dalis miestelėnų, priklausė sąjunginio pavaldumo įmonėms, taigi Sovietų Sąjungos elektronikos pramonės ministerijai. Kaip ir artimiausias partneris „Vilniaus vingis“, Vilniaus radijo komponentų gamykla. Kitai sąjunginei ministerijai priklausė Šiaulių televizorių gamykla.
Bet faktas, kad šios naujai pastatytos gamyklos tarpusavy buvo susietos, dr. S. Grybkausko teigimu, rodė sovietinės Lietuvos vadovų norą, kad galutinis produktas būtų pagaminamas Lietuvoje.
„Net ir sovietiniu laikotarpiu būta tam tikro lietuviško patriotizmo“, – istorikas mano, jog ypač elektronikos srityje tai pavyko sėkmingai įgyvendinti.
Bet nors vietos funkcionieriai siekė riboti sunkiosios pramonės plėtrą šalyje, puikiai suprato ir technologinio vystymosi būtinybę.
Pasak dr. S. Grybkausko, geras to pavyzdys – archyvuose išlikęs 8-ojo dešimtmečio „Ekrano“ gamyklos vadovo Vincento Navicko susirašinėjimas su Plano komitetu ir tuomete šalies valdžia dėl naujo spalvotų kineskopų cecho statybų.
„Įdomu, kad Plano komitetas ir tuometinė respublikos valdžia, puikiai supratusi, jog įsileidus daugiau sunkiosios pramonės, į tą vietą neateis lengvoji arba maisto pramonė, kurios pati norėjo, vis tiek įžvelgė technologinę būtinybę atnaujinti „Ekrano“ gamybą. Todėl parama siūlymui buvo didelė“, – pasakoja jis.
Bet mieste veikė ir daugiau sąjunginio pavaldumo įmonių – „Lietkabelis“, Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla, priklausiusi „Sigmos“ susivienijimui, kitos. Tad susikibimai dėl didesnės įtakos tarp vietos ir sąjunginio masto valdininkų būdavo neišvengiami. Ir nieko bendro su patriotizmu neturėjo – buvo išskirtinai galios, kontrolės reikalas.
„Dėl ko Panevėžys buvo labai geras miestas su savo pramone politiškai nepatikimiems žmonėms? Todėl, kad čia buvo daug lengvosios ir maisto pramonės. Ji nesukarinta. Ten nereikėjo gauti iš saugumo leidimų dirbti su slapta informacija.“
Dr. S. Grybkauskas
„Juolab kad sąjunginio pavaldumo gamyklos statymas visada reiškė daugiau rūpesčių, nes sąjunginis ministras arba ministerijos valdyba gali plėsti gamybą“, – dr. S. Grybkausko sako, jog panašūs nurodymai iš viršaus neretai įžiebdavo konfliktus, nes gamykloms jau ir taip trūkdavo darbuotojų, o sąjunginė ministerija vis tiek spausdavo statyti naują cechą ar kitaip plėstis.
„Tokios kovos vyko“, – patvirtina istorikas.
Kiek sąjunginių gamyklų vadovai galėjo nepaklusti Lietuvos valdžiai priimdami sprendimus?
Pasak dr. S. Grybkausko, tais laikais reikalauta, kad net cecho viršininkas būtų komunistų partijos narys. Tad Panevėžio autokompresorių gamykla 1974-aisiais griežtai kritikuota už tai, kad joje „neišgyvendinta praktika nepartinių skyrimo cecho viršininkais“.
Sąjunginės gamyklos vadovas pagal partinę ir administracinę liniją buvo priklausomas nuo Lietuvos. Tad visos įmonės vadovas būtinai turėjo būti partijos žmogus. Pasak istoriko, jį per partinę liniją kontroliuodavo partinė valdžia. O tokių didelių sąjunginių gamyklų, kaip „Ekranas“ ar „Lietkabelis“, vadovai jau priklausė Lietuvos komunistų partijos centro komiteto nomenklatūrai – be jų pritarimo žmogus negalėjo būti paskirtas į direktoriaus pareigas. Kita vertus, jis, kaip direktorius, buvo priklausomas ir nuo sąjunginės ministerijos. Tarkime, „Ekranas“ – nuo Sovietų Sąjungos elektronikos pramonės ministro Aleksandro Šokino.
„Paprastai generalinis direktorius laviruodavo tarp sąjunginės ministerijos ir respublikos valdžios“, – sako dr. S. Grybkauskas.
Jo teigimu, kartais sąjunginės įmonės vadovas net tikslingai ieškodavo ministerijos paramos. Pavyzdžiui, kaip jau minėtais atvejais, kai respublikos valdžia neleisdavo plėtros, nes ėmus trūkti darbo jėgos prasidėdavo jos imigracija iš kitų respublikų, tačiau įmonei tos papildomos darbo jėgos vis tiek reikėjo, kad išgalėtų vykdyti planus, didinti produkciją. Tuomet sąjunginių įmonių vadovai bandydavo per ministrą, per pažintis ir ryšius gauti leidimą plėtrai.
Naujų gyvenamųjų namų statybos Panevėžyje 1979 metais, fotografuota Juliaus Vaicekausko. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Tais pačiais „blato“, t. y. naudos per pažintis, keliais tekdavo eiti kas kartą, kai prireikdavo įdiegti kokią naujovę, įgyvendinti projektą. Tik kliūčių juose kartais būdavo daugiau nei paprastai.
Dr. S. Grybkauskas primena tą laiką, kai „Ekrano“ gamykla sumanė Panevėžyje pastatyti kultūros rūmus. Ministerija, pasak istoriko, mielai duodavo pinigų naujam gamybiniam cechui, tačiau kultūros objektai jai buvo nenaudingi.
„Tokioje situacijoje generaliniam direktoriui tekdavo prašyti respublikos paramos, kad galėtų iš ministerijos iškaulyti investicijų“, – pašnekovo teigimu, siekiant savų interesų, įmonių vadovams praversdavo nemenka išmonė.
Aktuali pramonės plėtra buvo ir vietinei valdžiai, nes nuo jos priklausė miesto statusas, o nuo šio – valdininkų gerovė. Augant pramonei, daugėjo gyventojų, didėjo partinės miesto valdžios įtaka ir jos atlyginimai.
Kaip pasakoja dr. S. Grybkauskas, tais laikais buvo keturios apmokėjimo kategorijos. Pramonės plėtra – naujos gamyklos, pramoninis personalas – leido regionų partijos veikėjams prašyti didinti jų etatus ir atlyginimus.
Yra išlikęs partinės Panevėžio valdžios kreipimasis į Maskvą dėl antros kategorijos suteikimo miestui, jį palaikė ir šalies valdžia.
Motyvuota tuo, kad Šiauliai, pagal savo rodiklius artimi Panevėžiui, dar 1975-aisiais buvo priskirti antrai kategorijai.
O Aukštaitijos sostinėje tuo metu jau gyveno 112 000 gyventojų, veikė 29 stambūs susivienijimai ir įmonės. Tad miesto valdžiai rūpėjo ir kad būtų statomi kultūros rūmai, poliklinikos.
Visi šie objektai, anot dr. S. Grybkausko, kilo ne vien už Lietuvos biudžeto, bet ir sąjungines lėšas.
Net pinigai žinybiniams butams, pabrėžia istorikas, taip pat keliaudavo per sąjungines ministerijas.
„Elektronikos ministerijai skyrus finansavimą žinybinių butų „Ekranui“ statyboms, iš tų lėšų berods 10 procentų tekdavo miesto reikmėms. Tada tuos butus jau skirstė miesto Vykdomasis komitetas pagal savo nustatytą tvarką“, – kaip iš to išlošdavo ir miestas, aiškina istorikas.
Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla 1977-aisiais. P. Kaupelio negatyvas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Didžiulės gamyklos laikytos potencialiai palankia terpe protestams ir antisovietinėms idėjoms plisti. Tad tokios Panevėžio milžinės, kaip „Ekranas“, kitos, buvo įtrauktos į KGB operatyviai prižiūrimų įmonių sąrašą.
Tai reiškė, kad saugumas priskirdavo operatyvinį darbuotoją – KGB karininką, kuravusį gamyklą. Pastarasis įmonės viduje verbavo agentus. Tokiu būdu didelė gamykla buvo kontroliuojama iš vidaus.
Dr. S. Grybkausko teigimu, vienu metu įmonėje būdavo nuo kelių iki keliolikos KGB agentų. Ypatingas dėmesys skirtas ir kadrų skyriams.
„Negaliu pasakyti konkrečiai, ar taip buvo ir Panevėžyje, bet kitur paprastai vadinamieji „kadravikai“ buvo susiję su KGB. Į tas pareigas buvo deleguojami net buvę jų karininkai, išėję į pensiją“, – pasakoja istorikas.
Be to, pati įmonė turėjo atlikti socialinę politinę funkciją – auklėti darbininkus, skleisti sovietinę ideologiją, indoktrinuoti ten dirbusius žmones. Tad gamyklose buvo partiniai komitetai, cechuose vykdavo nuolatiniai partiniai susirinkimai, rinktas politinis biuras, atsakingas už moralę, indoktrinaciją, dalyvavimą ideologiniuose renginiuose.
„Visa ideologinė partinė kontrolė vykdyta tiek per partinę liniją, tiek ir per KGB“, – sako istorikas.
Įmonės vadovas taip pat buvo atsakingas, kad nekiltų konfliktų, į Vakarus nenutekėtų slapta informacija.
„Direktorius taip pat atliko savo kolektyvo prievaizdo darbą. Jeigu kažkas įvyktų, tarkime, protestas, kolektyvinis nėjimas į darbą, direktorius rizikavo būti pašalintas iš pareigų dėl tokios priežasties“, – sako dr. S. Grybkauskas.
Ar Panevėžyje būta kažkokių masinių protestų, streikų, jis sako neaptikęs informacijos, tačiau kituose miestuose, tarkime, Vilniuje, tokių atvejų pasitaikė.
Panevėžio miestą užauginusi pramonė kartu kėlė ir vietos partinių veikėjų statusą bei algas. Iš leidinio „Tarybų Lietuva“ (Vilnius, „Mintis“, 1976 m.)
Tremtiniai, politiniai kaliniai buvo išskirtinė miesto gyventojų kategorija, kėlusi nerimą sovietmečio valdžiai.
Pasak dr. S. Grybkausko, 6-ąjį dešimtmetį į Panevėžį iš tremties grįžo nemažai žmonių. Žemė iš jų buvo atimta, turtas konfiskuotas, gyventi ir dirbti galima ne bet kur, tad galimybių ieškojo pramonės įmonėse.
1970 metais Panevėžyje gyveno 560 asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų ir baustų už „ypač pavojingus valstybinius nusikaltimus“. Kitaip tariant, partizanų, pogrindžio kovų dalyvių. Tačiau nemažai daliai jų pavyko įsidarbinti pramonės įmonėse. Kai kurie, istoriko teigimu, net padarė karjeras – tapo įmonių vadovų pavaduotojais ir pan. Asmenis, turėjusius tokias biografijas, sekdavo KGB.
„Žiūrėjo, kad politiniai kaliniai neįsitvirtintų būtent vadovaujančiose pareigose“, – sako istorikas.
Tačiau gyvenime visko pasitaikydavo. Pavyzdžiui, 1968 metų Panevėžio miesto KGB skyriaus ataskaitoje, kaip sąžiningai dirbantis, minimas Panevėžio autokompresorių gamyklos direktoriaus pavaduotojas Jurgis Gasiūnas, kuris, pasak dr. S. Grybkausko, dėl motinos priklausymo Šaulių sąjungai 1941 metais su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą.
Mieste būta ir daugiau nemažų karjeros aukštumų su „dėme“ biografijoje pasiekusių žmonių.
„Jeigu gabus inžinierius, vadovas – prasimušdavo. Galiausiai ir įmonių direktoriai remdavo. Tiesa, jų įsitvirtinimas buvo ribotas“, – pripažįsta istorikas.
O ir nukentėjusiųjų dėl tokios diskriminacijos – nepalyginamai daugiau.
Dr. S. Grybkausko žiniomis, 1975 metais, išsiaiškinus, kad „Panevėžio stiklo“ direktoriaus Aleksandro Kuodžio brolis tarnavo antisovietiniame ginkluotame pasipriešinime, jis buvo nedelsiant atleistas iš vadovo pareigų.
Žmonės tokias biografijos detales slėpdavo, stengdavosi neviešinti, tačiau saugumas vis tiek išsiaiškindavo. Ne kartą KGB dėmesį šalyje buvo atkreipę ir vyriausieji įmonių inžinieriai. Pavyzdžiui, buvo užkliuvęs „Lietkabelio“ gamyklos vyriausiasis inžinierius Juozas Grinkevičius. Pasak istoriko, 1974 metais saugumas jam net buvo užvedęs operatyvinio patikrinimo bylą ir priskyręs slapyvardį „Nevynosimyj“ – „Nepakenčiamas“.
„Saugumas įtariai žiūrėjo ypač į politinius kalinius, žmonių šeimos aplinkybes ir persekiojo, diskriminavo. Jei kažkas šeimoje buvo – tremtis, lageris, tokia biografija žmogui neleido jaustis visiškai saugiam“, – sovietmečio realybę primena dr. S. Grybkauskas.
Eiliniams darbininkams buvo paprasčiau įsidarbinti, tačiau buvo leidimų dirbti slaptus darbus sistema.
Istoriko teigimu, egzistavo skirtingų kategorijų leidimai – dirbti su ypač slapta, labai slapta ir slapta informacija. KGB, suderinęs su konkrečia įmone, ministerijomis, nustatydavo, koks darbas kokią slaptumo formą atitiko.
„Jei negauni antros formos, negali dirbti vyresniuoju inžinieriumi sąjunginėje pramonėje, gaminusioje kažką susijusio su karine pramone“, – aiškina dr. S. Grybkauskas ir priduria, kad paprastai vienaip ar kitaip sąjunginio pavaldumo įmonės, kad ir nedaug, bet buvo susijusios su karine gamyba ir valstybės paslaptimis.
„Dėl ko Panevėžys buvo labai geras miestas su savo pramone politiškai nepatikimiems žmonėms? Todėl, kad čia buvo daug lengvosios ir maisto pramonės. Ji nesukarinta. Ten nereikėjo gauti iš saugumo leidimų dirbti su slapta informacija“, – sako istorikas.
