-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžyje ką tik pradėjo veikti nuo karo pabėgusių ukrainiečių registracijos centras. Liuda Gintautaitė-Balabonienė savanoriauti jame pasiprašė jau nuo pirmosios dienos.
„Kokia šiandien neįprasta diena – visai kaip aš“, – tokiais žodžiais ilgą ir atvirą pokalbį apie gyvenimą, pomėgius ir nūdienos įvykius savo namuose pradėjo 66-erių panevėžietė.
Aktyvi ir vietoje nenustygstanti moteris prisipažįsta: nuo vaikystės ji jaučiasi lyg balta varna. Dažnai pasako daugiau, nei reikia, ir padaro nė kiek ne mažiau neprašoma.
„Dabar, kai jau esu pensininkė, kartais pagalvoju – gal per daug savęs atidaviau kitiems? Gal reikėjo daugiau laiko skirti šeimai…“ – svarsto L. Gintautaitė-Balabonienė.
„Negaliu ramiai sėdėti, kai kažkam reikia pagalbos ir aš ją galiu suteikti“, – Liuda Gintautaitė-Balabonienė sako nusprendusi prisijungti prie Ukrainos pabėgėlių registracijos centro savanorių iškart, vos tas atvėrė duris. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
„Kita vertus, ir palikusi darbus vis dar neturiu laisvo laiko – kažką, matyt, aš gyvenime darau ne taip“, – šyptelėjusi priduria.
Ir iš tiesų, veiklos į septintą dešimtį įkopusiai pašnekovei netrūksta. Ji intensyviai mokosi užsienio kalbų, vadovauja literatų būreliui Panevėžio trečiojo amžiau universitete, kuria eiles ir leidžia poezijos leidinius, fotografuoja, domisi politika. O neseniai dar įsitraukė ir į paramos organizavimą karo draskomos Ukrainos žmonėms.
„Pavasaris, laukia sodo ir daržo darbai, bet negaliu taip ramiai sėdėti, kai kažkam reikia pagalbos ir aš ją galiu suteikti. Nusprendžiau prisijungti prie Ukrainos pabėgėlių registracijos centro savanorių. Jau išklausiau pirmuosius mokymus ir kitą savaitę pradėsime dirbti“, – sako senjorė.
Kartu su kitais savanoriais ponia Liuda planuoja dirbti pamainomis. Tokių pagalbininkų tikslas bus morališkai palaikyti atvykėlius iš karo zonos.
„Esu baigusi psichologijos magistrantūrą, tai, manau, man užteks žinių tokiam darbui, – svarbaus sprendimo teisingumu neabejoja L. Gintautaitė-Balabonienė. – Kaip psichologė, esu trejus metus dirbusi su neįgaliaisiais, turėjau praktikos su vaikais.“
Nuostabiausia, kad minėtas studijas panevėžietė baigė jau artėdama prie pensinio amžiaus, kai užsimanė daugiau mokslo. Jos pirmoji specialybė – ikimokyklinio ugdymo pedagogika ir psichologija. Vėliau moteris dar įgijo ir katechetės profesiją, dėstė tikybą mokiniams.
Pagarbą kovojantiesiems už laisvę, pasak panevėžietės, jai tikriausiai įskiepijo tėvai. Jie buvo lenkiškos kilmės, bet tikri laisvos Lietuvos patriotai.
„Mano šeima gyveno prie Karsakiškio, ten turėjo didelę sodybą, jos vietoje dabar jau plyti karjeras. Iš vaikystės atsimenu didžiulį namą, kiemą, plačius ūkinius pastatus“, – pasakoja ponia Liuda, rodydama seną nespalvotą nuotrauką.
Sako, kad genealogija – dar viena didelė jos aistra. Užsidegusi sužinoti kiek įmanoma daugiau apie savo giminės praeitį, smalsuolė suskaitmenintuose interneto archyvuose jau prisikapstė net iki XVIII amžiaus pradžios – 1713-ųjų. Į tuos metus atvedė protėviai iš tėvo pusės.
„Negaliu tvirtinti, kad tai, ką randu, visiška tiesa, bet mano 1899 metais gimęs tėvas buvo iš palivarko dvarininkų giminės, kuri turėjo ir savo herbą. Pastarojo mano tėvai jau nebematė, tik žinojo, jog kažkada toks buvo. Tėvo žemės ir miškai buvo nacionalizuoti praeito amžiaus pradžioje. Laimė, bent tai vėliau jį apsaugojo nuo tremties – bežemiai grėsmės nekėlė“, – priduria L. Gintautaitė-Balabonienė.
Vyras buvo kilęs nuo Subačiaus apylinkių Kupiškio rajone. Metrikuose įrašyta pavardė Gintautas skamba itin lietuviškai, bet gilioje praeityje, pasak dukros, ji tikriausiai buvo lenkiška.
„Nemanau, kad mano protėviai gyveno Lenkijoje. Galbūt jie buvo vienos Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyventojai“, – spėja tyrinėjimus tęsti pasiryžusi moteris.
Viskas man rūpėdavo, bet buitis – mažiausiai.
L. Gintautaitė-Balabonienė
Po to, kai sūnus paruošė specialią kompiuterio programą genealoginiam medžiui kurti, L. Gintautaitė-Balabonienė sako kartais ištisas dienas ir naktis naujas šakas jam lipdanti.
„Tai tikra priklausomybė, – neslepia azarto pagauta panevėžietė. – Kaip meškeriotojas galiu ilgas valandas gaudyti naujus archyvo duomenis apie savo praeitį ir nieko nepagauti. Mano svajonė – spėti savo vaikams palikti pilną giminės medį.“
Tačiau tėčio pusėje, pasak pašnekovės, jau nemažai genealoginio medžio „užauginta“, o mamos šakos dar pusplikės.
„Tai buvo neeilinė moteris – jos iki pat senatvės visur pilna buvo. Mokėdavo suburti visą giminę“, – sako ponia Liuda ir priduria, jog pokario metais mama ir savo apylinkių partizanams talkino.
„Prisimenu tėvų pasakojimą, kaip jiems paskui teko stribų liepimu nužudytus „miškinius“ patiems arkliais išvežti. Laisvės gynėjai drąsiai sėdėjo ant lavonų, o tėvas važnyčiojo“, – atsidūsta pašnekovė.
Juodžiausius istorijos vingius patys perėję, L. Gintautaitės-Balabonienės tėvai savo keturių vaikų neleido nei į spaliukus, nei į pionierius ir komjaunuolius. Jų vienkiemyje nuolat įjungtas radijas transliavo „Amerikos balso“ pranešimus.
„Aš buvau vaikas ir daug nesupratau. Būtų liepę eiti į pionierius, būčiau gal ir ėjusi. Tik tėvai griežtai draudė. Baigiant mokyklą mane mokytojai gąsdino, jog dėl to niekur neįstosiu“, – prisimena visgi gana lengvai į Šiaulių institutą patekusi moteris.
G. KARTANO nuotr.
Apie savo vaikystę ponia Liuda sako galinti papasakoti tik gerus dalykus. Ji su broliu gimė dvynukų poroje. Tačiau pastarasis jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Vokietijoje. Anot panevėžietės, juodviejų charakteriai nėra itin panašūs.
„Prisimenu, kaip su broliu vaikystėje kartu rašėme eilėraštį – apie klasiokę. Norėjome ją pašiepti, kad neva mokytojams pataikauja. Paskui su ta mergaite tapome geriausios draugės“, – dabar juokiasi apie savo kelią į poeziją paklausta senjorė.
Eiliuoti pradėjusi nuo vaikystės, siųsdavo savo paprastus ketureilius ir į radiją. Svarsto greičiausiai tą paveldėjusi iš mamos, kuri taip pat mėgo eiles ir rašyti, ir deklamuoti.
„Aš nežinau, kas čia veikia, kad man kitą kartą net nenorint kalba eiliuojasi. Nėra temos, kuria negalėčiau kažko parašyti. Bet, aišku, geriausiai pavyksta, kai kažkas jaudina, įkvepia, sukrečia“, – teigia aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto literatė.
Kartais moteris prisipažįsta naują mintį eilėraščiui užsirašanti net naktį, tamsoje. Tam prie lovos visada laikanti popieriaus ir rašiklį.
„Neužsirašyčiau – ryte jau būčiau pamiršusi“, – patikina.
Aktyviausias L. Gintautaitės-Balabonienės kūrybos etapas prasidėjo su pensija 2017-aisiais. Nuo tada panevėžietės eilės publikuotos jau keliuose poezijos almanachuose. O pernai pasirodė ir pačios Liudos knyga – „Jautrių prisiminimų labirintuose“. Jon autorė tikina sudėjusi visą savo gyvenimą.
„Kiek tų eilėraščių sukūriau per gyvenimą, neskaičiavau, – šypsosi poetė. – Dalis jų ir neišliko. Bet kai nusprendžiau vaikams palikti savo knygą, susirinkau, ką turėjau, ir lipdžiau po truputį. Tuo metu mano kambarys mirgėjo nuo eiliuotų lapelių – jais buvo nuklota viskas!“
Gal kas pagalvojo – kokia pakvaišusi bobutė! Bet aš tokia. Buvau kitokia ir liksiu.
L. Gintautaitė-Balabonienė
Kalbėdama apie savo kūryba, moteris ją vadina mėgėjiška. Tačiau ką parašo ant lapo, viskas, sako, ateina iš širdies. Už tai L. Gintautaitės-Balabonienės poezijos gerbėjai labiausiai ją ir vertina – dėl autorės nuoširdumo ir jautrumo. Ir dėl to pastaruoju metu ponios Liudos rankraščiuose dominuoja eilėraščiai apie karą.
Prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą panevėžietė teigia pradžioje nuolat sekusi baisius įvykius. Bet po to nusprendė savo jėgas verčiau panaudoti ukrainiečiams reikalingai pagalbai. Dar vasarį davė sau ir naują užduotį – į lietuvių kalbą išversti dvi ukrainietiškas dainas.
„Ukrainiečių kalba primena rusų, lenkų kalbas. Aišku, man taip gerai dainos ritmo pritaikyti savo eilėms gal nepavyko, bet stengiuosi“, – gūžteli poetė.
Užsienio kalbų naudą L. Gintautaitė-Balabonienė patyrė ir įvertino jau seniai. Jų išmanymas leido panevėžietei laisvai bendrauti su užsieniečiais lankantis toje pačioje Ukrainoje, Lvive.
„Kai išėjau į pensiją, sugalvojau mokytis vokiečių kalbos, – dėsto senjorė. – Mano dukra su šeima gyvena Vokietijoje ir norėjau lengviau bendrauti su anūkais. Pradėjusi mokytis, prisidėjau lenkų kalbos pamokas – vaikystėje tėvai labai skatino jos nepamirši. Dabar suprantu, kaip tai svarbu – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.“
Ponia Liuda neslepia labai besidominti politika, sekanti visus Lietuvos ir pasaulio įvykius. O kas kartais nepatinka, apie tai sukurianti humoristinį eilėraštį. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Lenkakalbė panevėžietė anksčiau buvo pakviesta vaidinti ir lenkų režisieriaus Tadeušo Bistramo dokumentiniame filme „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“ apie 1863 metų sukilimą.
„Jame pasakojama apie sukilimo vadą kunigą Antaną Mackevičių. Pasirodo, mano proseneliai su juo bendravo“, – netikėtai atrastais ryšiais didžiuojasi ponia Liuda.
Ji sako labai laukusi ir Lietuvoje ketvirtadienį pradėto rodyti filmo vaikams „Drugelio širdis“. Užsienyje jau pripažinta ir įvertinta juosta, jautriai pažvelgusi į patyčių ir tolerancijos temą, L. Gintautaitei-Balabonienei ypatinga tuo, jog vieną pagrindinių vaidmenų joje sukūrė anūkas Mindaugas. Turėjo pereiti didelę atranką, bet būtent jis buvo pasirinktas, giria močiutė.
Liudos sūnus kupiškėnas Ričardas Balabonas daug metų vaidina kaimo teatro trupėje ir dažnai į repeticijas bei spektaklius vesdavosi savo atžalą. Tad, galima sakyti, Mindaugas užaugo jei ne scenoje, tai labai arti jos.
„Iš viso turiu keturis vaikus ir penkis anūkus“, – L. Gintautaitė-Balabonienė sako visus juos užaugus labai savarankiškus. Vaikų lopšeliuose ir darželiuose iki pensijos direktoriaus pavaduotoja dirbusi, ji nuolat sukosi tarp darbinių rūpesčių, tad saviems trims sūnums ir dukrai, neslepia, vis pritrūkdavo laiko.
„Viskas man rūpėdavo, bet buitis – mažiausiai“, – atvirauja senjorė, juokaujanti, kad šiais laikais vaikų teisių sergėtojai jos nepagirtų: juk saviškus ir vienus autobusais į mokyklas išleisdavo, ir jų pasiekimų akylai nesekdavo.
„Atmintyje įstrigo vaizdas, kaip mudu su vyru ir vaikais važiavome į sodą Bernatoniuose bulvių sodinti per Gegužės 1-ąją. Nebuvo mašinų, tai susisodinom mažuosius ant dviračių, prisirišome balionus ir mynėme“, – juokiasi dėl to problemų nekėlusi daugiavaikė mama.
Panevėžietės svajonėse – kelionės: sako, dar daug yra pasaulio kraštų, kuriuos norėtų pamatyti. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kitaip ponia Liuda prisipažįsta tiesiog nemokėjusi gyventi. Svarbiausia jai būdavo padėti, padaryti kažką naudingo kitiems už namų sienų.
Laimė, visi keturi vaikai užaugo dori ir, baigę mokslus, dabar gyvena gerai. Močiutei lieka tik didžiuotis ir būriu anūkų džiaugtis.
„Viskas pasikeitė po pensijos – kitaip ėmiau vertinti šeimą ir laisvę, – sako L. Gintautaitė-Balabonienė. – Lyg ir nebeturi vertės tie uždirbti diplomai, krūvos padėkų už darbą…“
Užtarnautas poilsis aktyviai panevėžietei atskleidė ir daugiau privalumų.
„Esu užkietėjusi pelėda ir galiu iki išnaktų nemiegoti, bet ryte už kiekvieną miego minutę dvarą atiduočiau, – pasakoja juokdamasi. – Dabar galiu miegoti, kiek tik noriu. Nebėra ir įtampos dėl darbų, įsipareigojimų.“
Bet tai nereiškia, kad ponia Liuda nebeturi svajonių, kurių galėtų siekti. Priešingai. Ji dar labai norėtų pakeliauti ir pamatyti naujų pasaulio kraštų. Tokių įspūdžių jau pasiilgo ir nepavargstantis pašnekovės fotoaparatas.
„Negaliu ramiai praeiti neįamžinusi, kas patraukia mano akį, – tikina L. Gintautaitė-Balabonienė, pačios darytomis fotografijomis iliustravusi ir pirmąją poezijos knygą. – Neseniai fotoaparatą įsijungiau net bažnyčioje, kad užfiksuočiau įdomius šešėlius. Gal kas pagalvojo – kokia pakvaišusi bobutė! Bet aš tokia. Buvau kitokia ir liksiu.“
