Nepriklausomybės aušroje – panevėžiečių vardai

Krašto istorija pati nesiklosto – ją kuria žmonės, kiekviename laikmetyje į jos tėkmę įnešdami savą didesnį ar mažesnį indėlį.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtosioms metinėms, žvilgsnis vėl krypsta į tuos laikus, kai Nepriklausomybei dar tik buvo ruošiamasi. Juk negalėjo 1918 metų vasario 16-oji ateiti savaime, tarsi iš niekur nieko, – reikėjo tūkstančių veiklių, laisvės, nepriklausomybės, lietuvybės idėjas skatinusių žmonių, ilgus metus aktyviai dirbusių savo krašto labui, nepriklausomos Tėvynės siekiui.

Koks buvo Panevėžys Nepriklausomybės priešaušriu, pačioje XX amžiaus pradžioje? Kokie žmonės buvo aktyviausi visuomenės veikėjai, koks jų indėlis į miesto, šalies istoriją?

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas surinko daug medžiagos aiškindamasis, kas sudarė tuometį Panevėžio visuomenės veikėjų žiedą. Domėdamasis, su kokiais žmonėmis galėjo bendrauti, dirbti viena žymiausių Panevėžio šviesuolių – rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie šią iškilią asmenybę informacijos išliko gana nemažai, o štai kai kurie kiti vardai daugeliui gali būti ir labai mažai girdėti ar net nežinomi, nors savo laiku tie žmonės taip pat gana aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje.

Keturi tomai kronikų

Norint kuo daugiau sužinoti apie to meto Panevėžio visuomenės veikėjus istorikui teko daug archyvų perversti, visus žinomus istorijos šaltinius peržvelgti. Vienas vertingiausių, kaip sako A. Astramskas, buvo žinomo to meto visuomenininko Juozapo Kozakevičiaus surašyta „Amžiaus kronika“. Ketvirtame šio kūrinio tome buvo pateiktas sąrašas pačių aktyviausių, veikliausių panevėžiečių. Sąraše – 111 visuomenės veikėjų, XX amžiaus pradžioje gyvenusių panevėžiečių pavardžių. Taip pat pasakojama apie mieste veikusias 42 visuomenines organizacijas.

Nors praėjusio amžiaus pradžioje Panevėžyje su visais jo priemiesčiais tegyveno apie 16 000–20 000 žmonių, miestas garsėjo savo šviesuomene ir aktyviais piliečiais.

Pats J. Kozakevičius – 1858 metais Biržuose gimęs neturtingo bajoro sūnus. Gabų vyrą į Panevėžį 1882-aisiais pakvietė apskrities bajorų vadovas Povilas Puzinas ir pasiūlė jam darbą Tarpusavio kredito draugijoje, kur jis ir dirbo iki 1922 metų. J. Kozakevičius nuolat buvo renkamas į miesto Dūmą, o 1913 metais net išrinktas burmistru, bet šio posto atsisakė.

Šių dienų panevėžiečiai turėtų žinoti, kad daugiau kaip prieš šimtą metų J. Kozakevičius labai rūpinosi miesto apšvietimu, telefonų stotimi, mergaičių gimnazijos įsteigimu. Bet didžiausias jo nuopelnas – nuo 1875 metų rašyti užrašai. Šie memuarai yra vienintelis tokio pobūdžio kūrinys, atskleidžiantis XX amžiaus pradžios gyvenimą Panevėžyje. Jame ne tik istoriniai faktai – parodomos to meto nuotaikos, žmonių tarpusavio santykiai, jų charakteriai…

Prisiminimų paliko ir kunigas Juozapas Stakauskas, 1909–1920 metais buvęs Panevėžio parapijos klebonas, dekanas. Jis buvo aktyvus lietuviškos visuomeninės veiklos dalyvis, švietimo įstaigų bei labdaringos veiklos organizatorius, spaudos bendradarbis.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas kunigo J. Stakausko rankraštis – trijų dalių atsiminimai „Trys lietuvių tautos pagrindai“. Didžiąją jų dalį autorius skyrė savo gyvenimui ir veiklai Panevėžyje aprašyti, beveik visas antras tomas pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo įvykius mieste.

Rinko aktyviausius

A. Astramskas vadovavosi ne tik J. Kozakevičiaus užrašais, bet ir daugybe kitų šaltinių. Taip iškiliausių to meto panevėžiečių sąrašas buvo išplėstas iki 265 pavardžių.

Tuo metu mieste su priemiesčiais gyveno apie 16000–20 000 gyventojų.

„Atrenkant pavardes ne kartą kilo klausimas, kuriuos žmones tinka pripažinti visuomenės veikėjais, o kuriuos apeiti, – neslėpė muziejaus vadovas. – Juk kai kurios visuomeninės organizacijos buvo labai gausios, turėjo šimtus narių, tad surinkti visų buvo neįmanoma. Tad pirmenybė teikta asmenims, akivaizdžiai turėjusiems kitų pasitikėjimą: organizacijų vadovams, pavaduotojams, kitas svarbias pareigas užėmusiesiems. Taip pat į sąrašą įtraukti ir tie, kurių veikla buvo žinoma, – tie žmonės minėti ne po vieną kartą.“

Pasakodamas apie ilgametį Panevėžio miesto galvą, burmistrą Vladislovą Eidrigevičių, istorikas pabrėžia, jog šis žmogus į aktyvią veiklą įsitraukė palyginti vėlai – teisininkas į miesto Dūmą buvo išrinktas jau būdamas 48-erių metų,1890-aisiais. Nuo tada tapo aktyviu visuomenės veikėju, o 1895 metais jau buvo išrinktas burmistru ir miestui vadovavo apie keturiolika metų, iki pat mirties 1909-aisiais.

Būdamas Panevėžio burmistru, Upytės ir Nevėžninkų dvarininkų šeimoje gimęs V. Eidrigevičius daug prisidėjo prie miesto tvarkymo, švietimo būklės gerinimo.

Tarp aktyvių panevėžiečių galima paminėti ir Matą Grigonį – Lietuvos vaikų rašytoją, pedagogą, vieną aktyviausių XX amžiaus pradžios kultūros veikėjų. Nuo 1907 metų mokytojavęs Panevėžyje, jis rengė lietuviškus vakarus, režisavo, vaidino, buvo vienas mokinių literatų sambūrio „Meno kuopa“ įkūrėjų. Be to, jis Senamiesčio vienkiemyje prie Panevėžio tyrė gamtą, selekcionavo augalus.

Labai aktyvus švietimo srityje buvo Valerijus Antonovičius, visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvavo dvarininkai Vladislovas Bistramas, Juozapas Meištavičius, slaptas lietuvių mokytojas Juozas Kubilius, kunigas Povilas Korzonas ir kiti.

Prelatas Kazimieras Šaulys – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės ir valstybės veikėjas, profesorius taip pat vienas iš žinomų, garbinga veikla pasižymėjusių panevėžiečių.

Nuo 1899 iki 1901 metų jis buvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos kapelionas, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas.

K. Šaulys parengė įstatus Panevėžio Labdaringai ir Lietuvos švietimo Motinėlės draugijoms, dalyvavo jų veikloje.

1905 metais jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917-aisiais – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, dirbo konstitucijos ir įstatymų redakcinėje komisijoje, laikinajai Lietuvos Konstitucijai suprojektavo tikybos ir kulto straipsnius.

1915 metais miręs ir Rodų koplyčioje palaidotas dvarininkas Romanas Švoinickis buvo dailininkas, taip pat aktyvus visuomenės veikėjas, rinktas net į Dūmą.

Tarp aktyviųjų ir moterys

XX amžiaus pradžia į visuomeninį gyvenimą atnešė įvairių permainų. Viena jų – viešajame gyvenime pradėjo dalyvauti ir moterys.

To meto veikliausiųjų panevėžiečių sąraše minimos net 32 moterų pavardes. Tai paslaptingoji Gojna Bar, taip pat Roza Rubinšein – moteris, įkūrusi žydžių mergaičių mokyklą, rūpinusis žydų ligoninės reikalais, padėdavusi neturtingoms žydų šeimoms. Aktyvios buvo Leonija Vitartienė, lenkų teatro ir muzikos draugijos narė, Zofija Jakubauskaitė, Zofija Vieščekaitė, kitos.

Z. Vieščekaitė buvo Katalikų labdarių draugijos valdybos narė, viena pirmoji Panevėžyje atidarė lietuvišką parduotuvę.

Marija Liudkevičienė – ilgametė Panevėžio katalikų labdarių draugijos valdybos narė ir sekretorė, – rūpinosi biblioteka, buvo mergaičių gimnazijos globėja.

Salomėja Stakauskaitė buvo „Saulės“ draugijos Panevėžio skyriaus vienos įkurtų mergaičių mokyklų vedėja ir mokytoja, dalyvavo „Aido“ draugijos veikloje, o 1920 metais kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite buvo steigiamojo Seimo narė.

Kalbėdamas apie to meto Panevėžio atstovus Valstybės Dūmoje, A. Astramskas pirmiausia pamini Lietuvos žydų politiką, advokatą Naftalį Fridmaną. „Jis buvo imperijos masto veikėjas“, – pabrėžia istorikas.

Šiauliuose gimęs N. Fridmanas baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, įgijo teisės kandidato laipsnį. 1888–1907 metais dirbdamas advokatu Panevėžyje jis aktyviai dalyvavo Panevėžio miesto dūmos bei žydų draugijų veikloje. Iki 1904 metų buvo Panevėžio miesto valdybos narys, o 1907–1917 metais Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, išrinktas lietuvių ir žydų bloko.

1920-aisiais jis buvo Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas Panevėžio rinkimų apygardoje. N. Fridmanas buvo Seimo sekretorius, priklausė Žemės reformos ir Darbo apsaugos komisijoms.

Prisiminimai apie Barisų šeimą

Neseniai buvo išleista knyga „Savanorio Juozo Bariso šeimos šviesa“. Knygą pristatant viena iš jos sudarytojų Stasė Mikeliūnienė sako, jog savanorio Juozo Bariso šeima Panevėžio istorijoje paliko gražius, reikšmingus pėdsakus.

Knygos rengimą inicijavusi kraštotyrininkė Liudvika Knizikevičienė įsitikinusi: įamžinti žymių mūsų krašto žmonių atminimą yra labai svarbu. O Barisų šeima, jos narių atlikti darbai, savanoriška veikla išties verti knygos.

Leidinyje pateikiami artimųjų, buvusių kolegų, bendražygių prisiminimai, atgaivinta Barisų giminės istorija. Būtent pirmoje XX amžiaus pusėje elektros inžinierius Juozas Barisas ir jo žmona mokytoja Sofija iš Kauno atvažiavo į Panevėžį. Panevėžyje turėjo radijo aparatūros parduotuvę ir taisyklą. Vyras rašė patriotinius eilėraščius, išleido knygą „Radijo mėgėjams“. Buvo labai muzikalus, grojo įvairiais muzikos instrumentais.

Barisai užsiėmė labdaringa veikla, dalyvavo Eucharistijos bičiulių judėjime.

S. Barisienė dirbo mokytoja Panevėžio I pradžios mokykloje.

Laiko permainos Barisų, kaip ir kitų to meto inteligentų, šviesuolių, nepagailėjo. Jiems, kaip ir daugeliui lietuvių, teko Sibiro lagerių, išsiskyrimų, netekčių dalia.

Daugiau apie iškilius praeities veikėjus panevėžiečiai galėjo sužinoti 2015 metais vykusioje konferencijoje „Valstybingumo paieškos XX a. pradžios Panevėžyje: asmenybės svarba“.

Šio laikotarpio svarbą konferencijos rengėjai stengėsi atskleisti per Panevėžyje tuo metu gyvenusias ir veikusias iškilias politinio, kultūrinio, švietimo, medicinos ir kitų gyvenimo sferų asmenybes – šviesulius, kurie vienijo ir būrė žmones Nepriklausomybės idėjai įgyvendinti.

Amžių sandūroje didžiulį vaidmenį suvaidino konkrečios asmenybės.

XX amžiaus pradžioje lietuvių tautinei savimonei formuotis Panevėžyje visuomeninės organizacijos turėjo nemažą įtaką.

Tuo laikotarpiu Panevėžyje veikė švietimo, labdaros, kultūros ir meno draugijos – viena pirmųjų 1906 metais susibūrė draugija „Aidas“, vėliau ją pakeitė „Daina“. Draugijų veikloje dalyvavo ir pedagogas M. Grigonis, kalbininkas Jonas Jablonskis, skulptorius Juozas Zikaras, vargonininkas, kompozitorius Vladas Paulauskas, kiti visuomenės veikėjai.