-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tad prasidėjus sovietų okupacijai, Lietuvoje netrūko talentingų ir narsių, užsigrūdinusių kovose karininkų, puskarininkių, eilinių karių, pasiryžusių bet kada stoti ginti tėvynės.
Prasidėjus sovietų okupacijai, dėl meilės ir tarnavimo Lietuvai jų laukė tragiškas likimas – laisvės gynėjai mirė nualinti ligų ir bado Sibiro platybėse ar sovietų kalėjimuose. Nepagailėta ir jų šeimų. Dar kitiems teko emigruoti, o dalis baigiantis Antrajam pasauliniam karui tęsti kovos už Lietuvos laisvę išėjo į miškus.
Nuo pačios pirmos dienos imta sovietinti visas svarbiausias valstybės valdymo institucijas ir kariuomenę. Bandant palaužti nepriklausomybės dvasią, ypatingas dėmesys skirtas Lietuvos kariuomenei – jos turėjo nelikti.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad, remiantis statistiniais duomenimis, 1935-aisiais Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 1800 įvairių laipsnių karininkų, apie 28 tūkst. puskarininkių ir eilinių karių. Europai jau gyvenant karo nuotaikomis, pasak D. Pilkausko, Lietuvoje atlikta dalinė mobilizacija. Tad 1939 metų rugsėjį kariuomenėje tėvynei tarnavo 87 tūkst. vyrų.
Tačiau prasidėjo viską pakeitusi pirmoji sovietų okupacijos banga.
Labai greitai po okupacijos pradžios Lietuvos kariuomenė pervadinta į liaudies kariuomenę ir prasidėjo patriotų valymai.
„Lietuvos karininkus sovietai laikė vienu didžiausių ir pavojingiausių savo priešų, iš Maskvos atsiųsta komisija sprendė, kurie jų gali likti armijoje. Buvo sudarytas politiškai nepatikimų asmenų sąrašas. Į jį pateko daugiau nei 400 karininkų. Iki liepos pabaigos į atsargą paleista 90 proc. generolų. Iš kariuomenės buvo atleidžiami karininkai, kurie, sovietų nuomone, galėjo būti nelojalūs naujajai valdžiai. Nušalinta ir kariuomenės vadovybė“, – pasakoja D. Pilkauskas.
1940-ųjų rugpjūtį ir rugsėjį Lietuvos liaudies kariuomenė pertvarkyta į 29 teritorinį šaulių korpusą, kuriam vadovavimą perėmė Raudonosios armijos vadovybė.
Lietuviškoji Krašto apsaugos ministerija buvo panaikinta. Keitėsi ir kariuomenės struktūra. Pasak D. Pilkausko, vietoje kariuomenės kapelionų pradėjo dirbti politiniai vadovai, panaikinti lietuviški uniforminiai antpečiai.
Panevėžio milicijos vadas, buvęs šaulys, savanoris Vladas Zalatorius su sūnumi Algirdu. 1931 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
Prasidėjus masiniam kariuomenės valymui, iki 1940 metų pabaigos iš tarnybos pašalinta daugiau kaip 400 karininkų, dalis jų – įkalinta.
„Ypač daug karininkų – 236 – suimta 1941 metų birželį pirmųjų masinių trėmimų metu“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Nemenkas būrys Lietuvos karių pateko į Krasnojarsko krašto lagerius, kiti už pasipriešinimą sovietinei okupacijai atsidūrė kalėjimuose. Sovietai ėmėsi ir klastos. Lietuvos, Latvijos, Estijos dalinių, daugiausia artilerijos, vadai 1941-ųjų birželį gavo nurodymus atvykti į Maskvą, į F. Dzeržinskio karo akademijos tobulinimosi kursus.
Prasidėjus mokymams, kilo Antrasis pasaulinis karas. Akademija buvo uždaryta, o dėstytojai ir karininkai išsiųsti į frontą, išskyrus Baltijos šalių karininkus. Šie buvo suimti ir ištremti į Krasnojarską.
„1941 metais birželį dalis karininkų tariamai buvo išsiųsti į kursus ir to paties mėnesio 29 dieną suimti. Jie atsidūrė prie Lamos ežero, kur gyvenimo sąlygos labai sunkios“, – pasakoja istorikas.
„Lietuvos karininkiją sovietai laikė vienu didžiausių ir pavojingiausių savo priešų.“
D. Pilkauskas
Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, po beveik dvi savaites trukusios sunkios kelionės karininkai 1941 metų liepą pasiekė Krasnojarską. Iš čia jie pervežti į Jenisiejaus upės prieplauką, susodinti į baržą ir nuplukdyti į šiaurinį upės uostą – Dudinką. Vėliau visi karininkai pateko į galutinę tremties vietą – Norilsko lagerio padalinį Lamą.
Šis punktas nuo Norilsko buvo nutolęs 120 km. Čia 1941 metų pradžioje atvežta keturios dešimtys Baltijos valstybių aukšto rango artilerijos karininkų, iš kurių 14 buvo lietuviai.
Tarp jų atsidūrė ir Panevėžyje dislokuoto artilerijos pulko vadas pulkininkas Alfonsas Sklėrius. Iš namų ir tėvynės išplėšti karininkai taip ir neišgirdo jokių konkrečių kaltinimų, jiems nebuvo užvestos kaltinamosios bylos, nevyko tardymai, nepaskelbti teismo nuosprendžiai.
Tardytojų grupė į lagerį atvyko tik antraisiais kalinimo metais.
O sąlygos čia buvo sunkios, ypač – pirmoji tremties žiema.
Jai baigiantis, nuo ligų ir bado mirė 14 karininkų, antraisiais metais – 2, tarp jų ir A. Sklėrius, dar devynių gyvybės užgeso vėlesniais metais.
Į Lietuvą po ilgų kalinimo metų grįžo vos pusė ten kalintų lietuvių karininkų.
4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vyresnysis karininkas Juozas Rinkevičius. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
A. Sklėrius karinę tarnybą Panevėžyje pradėjo 1935-aisiais, kai buvo paskirtas artilerijos pulko vadu.
Tais pačiais metais jam suteiktas pulkininko laipsnis. Tai buvo ne tik karininkas. Lietuva neteko ir talentingo dailininko.
„Jis piešė nuostabius gamtos vaizdus“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Iki okupacijos likus kiek daugiau nei metams, jo vadovaujamas pulkas Panevėžyje minėjo savo įkūrimo 20-metį, o jau 1940-ųjų rugpjūtį sovietai jį išformavo.
Tarp ištremtų Lietuvos karininkų atsidūrė ir 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas pulkininkas Vaclovas Žadeika.
Jis suimtas 1941 metų birželio 14-ąją Varėnoje, kur buvo iškviestas į tariamas pratybas.
Šis Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomybės kovų dalyvis baigė Prahos karo akademiją. Į Panevėžį pulko vadu paskirtas 1935-aisiais.
V. Žadeika buvo išvežtas į Krasnojarsko lagerius. Mirė 1943 metų vasarą Taišete.
Tuo metu suimta ir daugiau žymių Panevėžio karininkų – Viktoras Čaplikas, Juozas Rinkevičius ir kt.
Pasak D. Pilkausko, Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas Viktoras Čaplikas 1918–1919 metais ne vienoje parapijoje organizavo savanorius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose su bolševikais.
Vėliau V. Čaplikas paskirtas į 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką 6 kuopos vadu. Gabus karininkas kilo tarnybos laiptais, o 1941-aisiais išėjo į atsargą. Deja, tai nuo sunkaus likimo jo neapsaugojo.
1941 m. birželio 14 dieną atsargos karininkas su šeima ištremtas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, kur ilgą laiką gyveno lageriuose.
Galiausiai grįžęs į Lietuvą dirbo Panevėžyje.
„V. Čaplikas sulaukė Nepriklausomybės atkūrimo ir pats aktyviai jos siekė, dalyvavo Sąjūdžio veikloje“, – pasakoja D. Pilkauskas.
J. Rinkevičiaus namas Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje. XX a. 4 deš. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
Karininko Juozo Rinkevičiaus tragišką likimą liudija ir Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas unikalus jo laiškas, rašytas iš Sibiro motinai Julijai Rinkevičienei ant beržo tošies – kalint lageriuose popierius buvo didžiulis deficitas.
J. Rinkevičius į kariuomenę savanoriu įstojo 1919-aisiais ir joje liko.
1927 meetų spalį jis tapo 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko Panevėžyje antrosios kulkosvaidžių kuopos vyresniuoju karininku.
Aktyvus žmogus Panevėžio berniukų gimnazijoje dirbo karinio rengimo instruktoriumi, buvo skautas.
1938 metais J. Rinkevičiui suteiktas majoro laipsnis, o kitais metais jis paskirtas 4-ojo pėstininkų pulko antrojo bataliono vadu.
Jau po poros metų sovietų valdžia jį atleido iš kariuomenės, o prasidėjus masiniams trėmimams, buvo suimtas su visa šeima. Jis pats atsidūrė Krasnojarsko krašte Rešotų lageryje, o šeima pateko į Altajaus kraštą.
Pasak D. Pilkausko, tik 1943-iaisiais Sovietų Sąjungos NKVD Ypatingasis pasitarimas J. Rinkevičių nuteisė aštuoneriems metams kalėjimo.
1945 metų pavasarį karininkas lageryje žuvo.
Lietuvos ypatingasis archyvas skelbia, kad okupacijos metu represijas patyrė 1262 tarpukario Lietuvos karininkai.
Iš jų pusantro šimto sušaudyti, 663 žuvo kalėjimuose, lageriuose ar mirė tremtyje.
Dar apie 2000 karininkų emigravo.
Ypač skaudus smūgis suduotas mūsų kariuomenės elitui – represuotas 21 tikrosios karo tarnybos, atsargos ar dimisijos generolas.
Iš jų šeši sušaudyti, šeši mirė arba žuvo lageriuose arba tremtyje.
Vieno tarpukario Lietuvos generolo likimas nežinomas iki šiol.
Vienas nuo sovietų rankų žuvęs generolas – Kazimieras Ladiga, gimęs Biržų krašte. 1940 metais prasidėjus okupacijai, suimtas ir kalintas Biržuose, Panevėžyje.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, generolas išvežtas į Rusiją. Čkalovo (dabartinio Orenburgo) srities teismo baudžiamųjų bylų kolegija 1941 metų spalį jį nuteisė mirties bausme, po nepilnų dviejų mėnesių bausmė įvykdyta – sušaudytas.
J. Rinkevičiaus rašytas laiškas ant beržo tošies. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS fondų nuotr.
Sovietų represijos neaplenkė ir daugelio tarpukario Lietuvos valdžios atstovų.
1941-ųjų birželį suimtas pirmasis (1918 metų) Panevėžio milicijos vadas, buvęs šaulys, savanoris Vladas Zalatorius. Po Nepriklausomybės kovų, kuriose dalyvavo, vėliau tarpukariu jis ilgą laiką įvairiuose šalies miestuose dirbo Lietuvos policijoje.
Suimtas 1941 metų birželį, be teismo išsiųstas į Rešotų lagerį, kur tų pačių metų lapkritį žuvo tardomas.
Sovietų auka tapo ir 1929–1939 metais Panevėžio policijos nuovados viršininku buvęs Juozas Lukšionis. Šis Nepriklausomybės kovų savanoris už narsą mūšiuose buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
„Rešotų lageryje jis kalėjo su buvusiu Lietuvos prezidentu Aleksandru Stulginskiu. J. Lukšioniui pavyko grįžti iš tremties. Jis 1987 metais mirė Panevėžyje“, – sako D. Pilkauskas.
Stalininis teroras neaplenkė ir buvusių Panevėžio kriminalinės policijos viršininkų: Benediktas Zabarauskas 1942 metų rugsėjį nuteistas sušaudyti, Juozas Vaitkevičius mirė sovietiniuose lageriuose 1942 metų vasarį.
