-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau, laimė, buvo pedagogų, sąmoningai stojusių tarp kūjo ir priekalo, kad išugdytų mąstančias asmenybes.
Vos okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga ėmėsi reformuoti mokymo sistemą, kad galėtų išnaudoti ją savo tikslais – kuo ankstyvesniame amžiuje pradėti diegti jauniems protams savo ideologiją. Mokytojams, nenorėjusiems, kad lietuvybė ir tautiškumo šaknys būtų užmirštos, reikėjo rasti būdų apeiti rėmus, į kuriuos buvo prievarta įsprausti, kad, neįkliūdami valdžiai, galėtų vykdyti savo tikrąją misiją.
Arnoldas Simėnas – Sąjūdžio laikų Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ir antrasis skyriaus pirmininkas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovas – sovietmečiu mokykloje dirbo dešimt metų. Trejetą jų prieš Sąjūdį – tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar V. Žemkalnio gimnazija).
Tuomet lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas bei direktoriaus pavaduotojas, atsakingas už neformalųjį ugdymą, A. Simėnas svarsto, kad daugiau ideologijos galbūt kliūdavo istorikams. Nors ir literatūros mokytojams jos esą netrūko.
Tiesa, neformalusis ugdymas buvo ganėtinai derlinga dirva saviraiškai.
„Į programą žiūrėjau kūrybiškai, nors iš tikrųjų, pagal visą to meto doktriną, programa buvo pagrindinis mokyklos dokumentas“, – pasakoja Šiauliuose gimęs, augęs ir ten mokytojo karjerą pradėjęs A. Simėnas.
Pavyzdžiui, 6-os klasės programoje buvo Salomėjos Nėries poema „Bolševiko kelias“, kurios nagrinėjimui, kiek pamena, buvo skirtos net keturios valandos.
„Niekada tų keturių valandų nei mokėmės, nei studijavome tą poemą, – aš tas valandas sugalvodavau kitaip praleisti, – šypsosi buvęs pedagogas. – Aišku, žurnalas buvo pildomas, kaip priklausė pagal programą.“
Tokie programiniai kūriniai buvo nagrinėjami nebent vykstant patikrinimams. Kitais atvejais labai ideologizuotus kūrinius tiesiog pakeisdavo kitais. Arba keisdavo pačios pamokos eigą. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį vieną jų skirdavo jaunųjų kūrėjų simpoziumui.
Pasak A. Simėno, mokiniai galėdavo atsinešti savo kūrybos darbą – poezijos, prozos, pasaką – žanras nesvarbu.
„Kiekvienas turėdavo galimybę atsistoti prieš klasę, paskaityti, – pasakoja. – Niekada nė vienam nebuvo parašyta mažiau kaip kaip penki penkiabalėje sistemoje. Tai buvo skatinimas, kad vaikas ir parašytų kažką, ir išmoktų susikaupti.“
2-oje vidurinėje mokykloje, prie S. Nėries bareljefo 1988-aisiais, po Sąjūdžio vasaros. Iš kairės: Arnoldas Simėnas, mokyklos direktorius Eugenijus Urbonas, lituanistės Vida Grigienė, Danutė Melaikienė, Marija Paknienė, Jolanta Lebednykienė, Irena Skurdenienė. A. VILKO nuotr.
Lietuvių kalbos A. Simėnas mokė 4–7 klasių moksleivius, tačiau dirbdamas direktoriaus pavaduotoju bendraudavo su įvairaus amžiaus vaikais. Ir tiesa, kad kartais vyresni jaunuoliai pašnekėdavo apie dalykus, kurie būtų nepatikę valdžios ausims, ar pasielgdavo neapgalvotai. Tarkime, į perskaitytų knygų sąrašą įrašydavo Šventąjį Raštą.
„Buvo ir tokių“, – pamena A. Simėnas, į panašias situacijas specialiai nereaguodavęs, kad neatkreiptų į moksleivius nepageidaujamo dėmesio. Visi žinojo, kas tuomet jų lauktų: iš pradžių svarstymai, po jų galbūt ir pašalinimas iš mokyklos.
A. Simėnas neslepia palengvėjimo, kad tokiuose ideologizuotuose svarstymuose, dažnai sugriaudavusiuose jaunus gyvenimus, jam, kaip pedagogui, dalyvauti neteko nė karto. Tačiau pats yra prakaitavęs atsakinėdamas į valdžios klausimus.
„Mokykloje didesnė dalis mokytojų turėjo būti partiniai, – prisimena. – Buvo „gautas signalas“, kad pavaduotojas – tai yra aš – labai menkai dirba politinį ideologinį darbą. Taigi surengė susirinkimą, pastatė mane, pavaduotoją, kaip vaiką prieš klasę ir apibėrė visokiais priekaištais. Reikėjo teisintis… Aiškinau, kad ideologija diegiama per kultūrą, per renginius, kad jei moksleivis bus kultūringas, bus ir ideologiškai atsparus.“
Tačiau būta ir kitokių akimirkų, atpirkdavusių visus nemalonumus. Net ir jei jomis mokytojas su stažu ir direktoriaus pavaduotojo postu vėlgi pasijusdavo kaip mokinukas.
Taip nutiko, kai A. Simėnas iš kolegos, mokiusio vaikus istorijos, apie 1986–1987 metus išgirdo apie Molotovo–Ribentropo paktą. Nieko apie šį svarbų dokumentą, nulėmusį ne vienos tautos likimą, iki tol negirdėjęs, jis pirmąkart suprato: egzistuoja realūs mūsų nepriklausomybės įrodymai.
Bene įsimintiniausias mokytojaujant Panevėžyje A. Simėnui nutikęs įvykis buvo 1988 metų vasario 16-osios budėjimas. Sovietų valdžia jau vargiai, bet dar laikėsi, tačiau žmonės, kaip ir anksčiau, neketino praleisti svarbios Lietuvai datos jos nepaminėję – tuo labiau kad buvo apvali sukaktis.
„Visos įstaigos, visos kontoros tą naktį turėjo budėti – kad niekas neiškeltų trispalvės vėliavos, neatsirastų užrašų. Man teko budėti su mokyklos ūkvedžiu – visai linksmai pasėdėjome ir po to dar gavome laisvą dieną“, – šmaikštauja A. Simėnas, kuriam nuotaiką tąkart pakėlė, žinoma, ne užsidirbtas laisvadienis, o faktas, jog po tos nakties, kaip ir tikėjosi, mieste atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“.
Nesvarbu, kad skandalingi žodžiai ant buvusios daržovių parduotuvės pastato Respublikos gatvėje sienos tą pačią dieną buvo ir uždažyti.
Pirmojo Panevėžio mokyklų jaunimo dainos festivalio organizatorius, 1986-ieji. A. VILKO nuotr.
„Išgyvenau lituanistų aukso amžių. Tai buvo treji metai, kai lietuvių kalbos mokėme grupėmis, kaip ir užsienio kalbos“, – pamena 9-ojo dešimtmečio pabaigą A. Simėnas.
Tuomet ore jau sklandė artėjančių didelių permainų nuojauta.
„Fantastiškas jausmas, kai vietoje 30 ir daugiau mokinių grupėje turėjai 15–16 ir su kiekvienu galėjai individualiai padirbėti“, – pasakoja.
Netruko pasimatyti ir teigiami tokios pertvarkos rezultatai, itin džiuginę mokytojus.
„Vėliau vėl liepė sujungti klases ir buvo labai liūdna ir pikta, kad valdininkai vėl į savo gimtąją kalbą pažvelgė taip atsainiai, – vis dar jaučia kartėlį pedagogas. – Bet bent jau per tuos kelerius metus vaikus padarėme raštingesnius, nes iki tol buvo ir tokių, kurie ketvirtoje klasėje kažkodėl su nosine rašydavo net „o“ raidę.“
„Aš net stebiuosi, kaip mūsų dar ten „nesupakavo“! Mes visiškai nesislėpdami kalbėdavome, ką galvojame.“
A. Simėnas
A. Simėno teigimu, vyresni jo kolegos irgi buvo išgyvenę kažką panašaus – kai po Nikitos Chruščiovo laikų vadinamojo atšilimo vėlesnė sovietinė valdžia vėl viską suėmė į geležinį kumštį.
„Jie išgyveno tą bangą, kada galėjo kiek laisviau dirbti. Tie, kurie vėliau nebegalėjo sugrįžti į suvaržymą, tokie ir liko. Galbūt ne garsiai šnekantys, bet iš veido matydavai – jausdavai, gali bendrauti ar negali“, – pedagogo teigimu, mąstantieji už sovietinio ideologizmo ribų vieni kitus paprastai atpažindavo.
Pats jis tą sako itin aiškiai pajutęs darbindamasis Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kai buvo pakviestas pirmam pokalbiui pas šviesios atminties direktorių Eugenijų Urboną.
„Pamačiau visiškai kitokią mokyklą ir buvau labai nustebintas, kad sovietmečiu mokėta taip laviruoti“, – prisipažįsta A. Simėnas.
Vidurinės būta humanitarinės krypties, o tais laikais būtent humanitariniai mokslai buvo labiausiai ideologizuoti. Nepaisant to, čia vykdavo garsieji „Poezijos pavasariai“, mokykla puoselėjo gilias literatūrines tradicijas, turėjo etnografinį ansamblį. Net ir kadaise čia mokytojavusios Salomėjos Nėries muziejus buvo kitoks, nei įprasta tiems laikams, – labiau orientuotas į meninę nei patriotinę poetės kūrybą.
A. Simėnas neabejoja, kad jos direktorius ne šiaip pasirinkdavo kolegas – ieškojo tinkamiausių. Juk Panevėžio 2-ojoje vidurinėje tuo metu dirbo dr. Irena Skurdenienė, su moksleiviais vasarą rinkdavusi tautosaką. Iš šios medžiagos vėliau gimdavo etnografiniai spektakliai su dainomis, patarlėmis – jų premjeros mokyklos bendruomenei tapdavo didžiulėmis šventėmis.
„Būta ir tos, ideologinės pusės, bet ją vertinau kaip duoklę epochai – neišvengiamybę, – sako pedagogas. – Atiduodavai, kas ciesoriaus – ciesoriui, o toliau vyko humanitarinės krypties mokyklos darbas. Aš buvau nustebęs, nes Šiauliuose to nebuvau matęs.“
Arnoldas Simėnas su grupe vyresniųjų klasių mokinių pakeliui į Tbilisį – Maskvoje, prie Vladimiro Visockio kapo. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Ką reiškia laviruoti tarp nomenklatūros primestų taisyklių ir realaus pedagoginio darbo, A. Simėnas svarsto nelabai ir patyręs.
„Visų pirma, buvau jaunas, to atsargumo ne tiek daug ir turėjau – daugiau gal beatodairiškumo, – šypsosi. – Nelabai sverdavai, o kas dabar bus, o kas čia nutiks.“
Tam įtakos, pašnekovo manymu, galbūt turėjo ir studijų Šiaulių pedagoginiame institute aplinka.
„Aš net stebiuosi, kaip mūsų dar ten „nesupakavo“! Mes visiškai nesislėpdami kalbėdavome, ką galvojame. Gal mūsų šnipas buvo labai geras – nieko nesakė?“ – juokauja.
Visgi iki šiol atrodo kaip stebuklas, kad daugiau nei dvi dešimtys žmonių – visas lituanistų kursas – galėjo laisvai sakyti anekdotus apie valdžią, viešinti įvairius nepalankius vertinimus ir nesulaukti jokios valdžios reakcijos.
„Tikrai stebuklingai viskas praėjo, – sutinka A. Simėnas. – Turbūt po to ir dirbdamas mokykloje nelabai stengdavaisi slėptis. Aišku, Ezopo kalbos mokykloje buvo daug. Maždaug jausdavai, kuris mokytojas tave supras, su kuriuo nereikia šnekėtis. O mokiniams iš programos parinkdavau tik tai, kas svarbu, kas formuotų jų stuburą.“
Iš savos paauglystės laikų A. Simėnui įstrigusi ir jo paties klasės auklėtojos drąsa. Sako, tik baigę mokyklą, jau vėliau su klasės draugais suvokė, ką pedagogė padariusi.
Sovietmečiu visi jauni žmonės mokykloje turėjo pereiti tris praktiškai neišvengiamus etapus: iš pradžių įstoti į spaliukus, tada tapti pionieriais, o galiausiai – įstoti į komjaunimą.
Jų mokyklos pionierių draugovė vadinosi Karolio Požėlos – vieno iš keturių komunarų ir Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų – vardu. Tačiau A. Simėno auklėtoja klasės būrį buvo pavadinusi Dariaus ir Girėno vardu. Aišku, sovietai jų skrydį naudojo propagandiniais tikslais, bet tai nesumenkino lakūnų žygdarbio, kaip svarbaus lietuvybės simbolio.
„Po to mes galvojome ir vis tiek nesuvokėme, kaip auklėtojai tai pavyko… Ir dabar dar to nesuvokiu“, – atvirai sako D. Simėnas.
Be to, mokykloje Šiauliuose, kurią jis lankė, buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas. Tai irgi leido paragauti kiek didesnės laisvės nei kitų mokyklų moksleiviams, – tarkime, vietos estradiniam ansambliui buvo galima atlikti daug vakarietiškų, revoliucinio roko eros dainų ir tai pateisinti užklasine mokymo priemone.
„Tokių išsisukinėjimų ir priedangos auklėjant vaikus kitokia dvasia buvo“, – mena A. Simėnas.
Ir pedagogų pastangos atsipirko: iš jų klasių išėjo karta, galiausiai tapusi Sąjūdžio branduoliu.
