-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Su sovietais į Lietuvą atėjo ir svetima ideologija. Jos diegimas buvo vienas svarbiausių okupacijos etapų. Juk norint suklastoti šalies istoriją sau palankia linkme, o skaudžiausius faktus nutylėti ar nušviesti savo naudai, reikia pakeisti visos tautos istorinę atmintį. Tai ir buvo daroma – pačiais įvairiausiais būdais. Sovietmečiu Lietuvos istorikams, kurių ne vienas pats kuo puikiausiai prisiminė tikrąją istorijos eigą, dirbti buvo nelengva.
„Pavojingos“ knygos į skaitytojų rankas sovietmečiu nepatekdavo. Nuotrauka iš PB archyvo
Siekė apsaugoti
„Žmonių atmintis yra nuolat save perkurianti ir kintanti, todėl autoritariniai bei totalitariniai režimai dažniausiai labai agresyviai imasi manipuliuoti visuomenės istorine atmintimi. Šitie dalykai tiesiog meistriškai perteikti Džordžo Orvelo knygoje „1984“, – sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, kultūros istorikas Aurimas Švedas.
Jo teigimu, nepaisant to, kad žmonės prisiminė tai, kas jiems buvo pasakojama mokykloje per pamokas ar paskaitas, ką jie buvo skaitę istorijos knygose, tačiau tuo pat metu vyko intensyvus jų atminties perkeitimo darbas.
Visų pirma, kadangi didžioji dauguma Kauno Vytauto Didžiojo universitete dirbusių praeities tyrinėtojų pasitraukė į Vakarus, pradėta rūpintis sovietinių istorikų rengimu. Be to, iš bibliotekų fondų buvo išimamos vadinamosios „pavojingos knygos“. Taip pat palengva, tačiau nuosekliai imta keisti vidurinės mokyklos dėstymo programą. Pasak A. Švedo, nuo pat pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų imta rūpintis naujos Lietuvos istorijos sintezės, turėsiančios pakeisti Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, parengimu. Tiesa, šis procesas, pasak istoriko, nuolat strigo. Metodiškai naikinti įvairūs paminklai ir atminimo vietos, susijusios su sovietinei valdžiai nepriimtinais Lietuvos istorijos siužetais.
„Tai tik keli pavyzdžiai, jų galėčiau pateikti ir daugiau, tačiau šiuo atveju svarbu pasakyti štai ką: visi pirmiau paminėti dalykai veikė efektyviai, kai visuomenėje ėmė trūkinėti horizontalūs ryšiai, nes juos paveikė baimės ir tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera. Taip tėvai ir seneliai nustojo atvirai kalbėti su savo vaikais ir anūkais, norėdami juos apsaugoti nuo galimų nemalonumų, tačiau tuo pat būdu ir apsunkindami jų galimybes susivokti situacijoje, perimti iš vyresniosios kartos įvairias senosios ir naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos, jos kultūros žinias“, – pasakoja A. Švedas.
Pasak jo, sovietinį istorijos mokslą kūrę ir visuomenės indoktrinacija sovietine ideologija besirūpinę žmonės visų pirma kreipė dėmesį į keletą dalykų. Visų pirma, į gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vystymosi proceso Lietuvos istorijoje išryškinimą ir valstybingumo sklaidos akcentų joje sumenkinimą. Be to, buvo perdėtai pabrėžiamas klasių kovos motyvas visais Lietuvos istorijos periodais. Buvo diskredituojama krikščionybė, pasak kultūros istoriko, parodant ją kaip „Vakarų feodalų veržimosi į Rytus, o vėliau išnaudotojų klasių žemiausiems socialiniams sluoksniams pavergti ideologinę priedangą“.
Visais Lietuvos istorijos periodais buvo akcentuojama rusų faktoriaus svarba. A. Švedo teigimu, buvo panaudojamas tautų kultūrinis bendradarbiavimas, lietuvių feodalų reakcinės politikos siekiant išsaugoti rusų žemės savosios valstybės sudėtyje, Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII amžiaus pabaigos teigiamos reikšmės siužetus. Lietuvių sąmonėje buvo diegiamos antilenkiškos ir antivakarietiškos nuostatos. Pavyzdžiui, pasak A. Švedo, Lietuvos unijas su Lenkija parodant kaip lietuvių ir lenkų feodalų sąmokslo prieš lietuvių tautą pasekmę, o santykius su Vakarų Europa – dažnu atveju lietuvių liaudžiai atnešusius daugiau žalos nei naudos. Taip pat, kultūros istoriko teigimu, imtasi rodyti Lietuvą kaip nesavarankišką ir nevisavertį istorijos subjektą Rytų ir Vakarų civilizacijos takoskyroje.
„Atliekant visus šiuos veiksmus Lietuvos istorija to meto knygose tapo nebepanaši į save“, – konstatuoja A. Švedas.
Sovietų Sąjungoje buvo populiaru leisti laisvalaikį bibliotekose – tik literatūros pasirinkimas jose buvo labai ribotas. Nuotrauka iš PB archyvo
„Istorikas, kaip ir kiti to meto mokslo bei kultūros žmonės, buvo priskirti ideologinio fronto darbuotojams. Taigi praeities tyrinėtojas visų pirma suvoktas ne kaip mokslininkas, turintis pasakyti kaip buvo iš tikrųjų, o kaip karys, kurio svarbiausia funkcija – klusniai vykdyti vadovybės ir partijos nurodymus. Į istoriją sovietmečiu žmonės ėjo puikiai suvokdami, kad tai tikrai ne ta erdvė, kurioje galima rasti daug laisvės bei galimybių saviraiškai. Istorijos mokslas greičiau buvo panašus į daugybės draudimų, absurdiškų taisyklių ir nekvestionuojamų ideologinių dogmų nuolatinio kartojimo ritualą“, – pasakoja A. Švedas.
Kultūros istoriko teigimu, nė vienas istorikas už savo kalbas arba tekstus nebuvo ištremtas ar pasodintas į kalėjimą, tačiau žmonių, kurių likimai buvo sulaužyti, būta. Jo manymu, visus be išimties į Vakarus pasitraukusius tarpukariu aktyviai besireiškusius istorikus reikėtų laikyti nukentėjusiaisiais.
„Taip, jie išsaugojo asmeninę laisvę ir išvengė galimų represijų, tačiau didžioji jų dauguma niekuomet nebegalėjo atsidėti vien tik mokslui, o gyvendami JAV arba Vakarų Europoje dirbo visokius, nieko bendro su praeities tyrinėjimais neturinčius darbus“, – sako A. Švedas.
Pasak jo, iš likusių Lietuvoje istorikų bene didžiausią spaudimą jautė senosios kartos atstovai – Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jablonskis, Ignas Jonynas. Pastarąjį, istoriko teigimu, buvo ruoštasi suimti ir greičiausiai ištremti, tačiau pasklidus žinioms apie pašlijusią I. Jonyno sveikatą, nuspręsta leisti jam numirti namuose.
„Sovietmetis tikrai nebuvo vegetariškas laikas istorikams“, – konstatuoja jis.
Istorikams, puikiai pamenantiems tikrąją istoriją, sovietmečiu nebuvo pyragai. Ne vienam jų greičiausiai reikėjo ir perlipti per save.
„Dažniausiai išlaviruoti nebuvo įmanoma, tad esu įsitikinęs, kad sovietmečiu vidinį padorumą išlaikę žmonės, dirbantys praeities tyrinėjimo sferoje, turėjo jausti didžiulę vidinę įtampą ir nepasitenkinimą tuo, ką jie yra priversti viešumoje kalbėti ir rašyti“, – sako jis.
Pasak A. Švedo, sovietmečio visuomenė laikui bėgant neišvengiamai keitėsi ir tai negalėjo nepaliesti ir istorikų.
„Patys sunkiausi metai praeities tyrinėtojams, be jokios abejonės, buvo 1944–1953-ieji. Vėliau, palaipsniui, atsirado daugiau manevro laisvės, tačiau net ir mokantieji pasinaudoti šia labai sąlygine laisve vis tiek galų gale atsiremdavo galva į mano jau išvardintus gelžbetoninius ideologinius postulatus apie Lietuvos istoriją, kurie nepakito iki pat Michailo Gorbačiovo inspiruotos perestroikos, kuri sukūrė galimybes gimti Sąjūdžiui“, – sako jis.
Kultūros istoriko įsitikinimu, reikia lyginti dabartinius ir praeities istorikus jau vien tam, kad suprastume situaciją.
„Dabar istorikai gyvena savo aukso amžių, todėl privalu šiuo unikalių galimybių laiku kiek įmanoma geriau pasinaudoti!“ – sako jis.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, kultūros istorikas Aurimas Švedas. DELFI/ E. Kurausko nuotrauka
Sovietų valdžia senosios kartos Lietuvos istorikus laikė po ypatingu didinamuoju stiklu – iliuzija, kad jiems netrukdyta dirbti ir buvo tik iliuzija.
Pavyzdžiui, Augustinas Janulaitis – teisėtyrininkas, teisėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, – net buvo išvertęs Karlo Markso „Manifestą“. Tačiau okupacinė valdžia negalėjo pamiršti jo politinio veikėjo karjeros nepriklausomoje Lietuvoje.
Teisininkas, teisės istorikas, akademikas Konstantinas Jablonskis (kalbininko Jono Jablonskio sūnus, baigęs Panevėžio gimnaziją) buvo 1940–1941 metais buvo LSSR Centrinio archyvo Pažaislyje direktorius, 1941-aisiais įsteigus LSSR MA Istorijos institutą, tapo pirmuoju jo direktoriumi, galiausiai 1956 metais tapo LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. Ir vis dėlto sudarė bei paskelbė vertingų Lietuvos istorijos šaltinių rinkinių.
Istoriko, diplomato Igno Jonyno vienas paskutiniųjų postų buvo TSRS tautų istorijos katedros vedėjas 1945–1948 metais. Tačiau jis daug prisidėjo ugdant naują lietuvių istorikų kartą.
