P. ŽIDONIO nuotr.

Krauju sulaistyta istorija

Krauju sulaistyta istorija

Antrojo pasaulinio karo metais milijonai žmonių buvo sunaikinti vien dėl to, kad priklausė žydų tautai.

Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, kurioje naciai pradėjo žiaurią antisemitinę politiką. Žudynės prasidėjo kone pirmomis karo dienomis ir per trumpą laiką buvo sunaikinta didžioji dalis vietos žydų bendruomenės.

Išplito kaip gaisras

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius daktaras Arūnas Bubnys sako, kad holokaustas Lietuvoje prasidėjo vos ne kartu su nacių ir sovietų karo pradžia. Pirmosios masinės žydų žudynės – 1941 metų birželio 24-ąją, antrąją karo dieną, Gargžduose. Čia buvo sušaudytas 201 žydas, egzekuciją vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos vokiečių policininkų būriai.

Vėliau holokaustas prasidėjo ir kitose šalies vietovėse.

„Pagal buvusią Lietuvos ir Vokietijos pasienio zoną Lietuvos pusėje – ir Palangoje, ir Kretingoje, ir toliau pagal sieną Tauragės, Raseinių, Vilkaviškio, Marijampolės apskrityse prasidėjo pirmosios masinės žydų žudynės“, – vardija istorikas.

Daktaro A. Bubnio teigimu, tų metų vasarą vien Tilžės gestapo būrys nužudė apie 5 500 žydų. Tačiau kraujas liejosi ir kitose vietovėse. 1941 metais nuo birželio 25-osios Kaune vykę gestapo inicijuoti pogromai truko kelias dienas. Vėliau, liepos mėnesį, prasidėjo reguliarios masinės žydų žudynės Kauno VII forte, o nuo liepos vidurio žydai sistemingai pradėti žudyti Paneriuose.

„Liepos mėnesį praktiškai visoje Lietuvoje prasidėjo holokaustas, – konstatuoja istorikas. – Iš pradžių dažniau buvo žudomi vyrai – šeimomis dar retai, bet 1941 metų rugpjūtį prasidėjo masinės žudynės jau šeimomis. Nebuvo svarbūs nei politiniai motyvai, nei kas ką veikė sovietmečiu – ar buvo komunistai, ar kiti veikėjai. Prasidėjo tas tikrasis žydų genocidas, kai buvo šaudoma dėl tautybės.“

Daktaro A. Bubnio pasakojimu, 1941 metų rugpjūtį ir rugsėjį atėjo mažųjų getų eilė. Dauguma jų, kaip ir laikinųjų izoliavimo stovyklų, buvusių provincijoje, ypač apskričių centruose, kai kuriuose valsčiuose, buvo sunaikinta. Paskutiniai tokie getai likviduoti 1941-ųjų lapkritį – Lazdijuose ir Vilkaviškyje, o gruodžio 24-ąją – Telšiuose.

„Tai buvo iš esmės paskutinis provincijoje buvęs getas, – sako A. Bubnys. – Buvo likę tik didieji getai Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vienintelis iš mažesnių getų, kuris egzistavo iki 1943 metų pavasario, buvo Švenčionyse.“

Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. PB ARCHYVO nuotr.

Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų, kur 1941-ųjų vasarą šaudyti žydai. PB ARCHYVO nuotr.

Skirtinga politika

Daktaro A. Bubnio aiškinimu, holokaustas Vakarų ir Rytų Europoje skyrėsi.

Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje žydų atžvilgiu buvo vykdoma maždaug tokia pati politika ir jos pasekmės buvo vienodai tragiškos. Išsiskyrė nebent Estija – tuo, kad turėjo labai mažą žydų bendruomenę – apie 7 000 žmonių. Be to, šią šalį naciai užėmė vėliau, 1941 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tad, skirtingai nei Lietuvoje, žmonės turėjo daugiau laiko išvykti į Rusiją. Lietuvoje dauguma žydų nespėjo pasitraukti į Rytus ir liko nacių okupuotoje teritorijoje.

O Vakarų Europoje, pasak istoriko, naciai iš principo neorganizavo žudynių savo užgrobtose šalyse. 1942 metų sausį Vanzės konferencijoje galutinai sprendžiant „žydų klausimą“ Vokietijos okupuotose teritorijose, buvo nutarta taikyti kitas naikinimo priemonės vietoj „nelabai pasiteisinusių“ šaudymų. Taigi Vakarų Europos žydai iš Olandijos, Belgijos, Prancūzijos ir kitų okupuotų šalių pradėti gabenti į Lenkijos teritorijoje įsteigtas koncentracijos stovyklas. Pirmiausia – į Aušvicą.

„Vakarų Europos žydai buvo žudomi ne tose šalyse, jie buvo deportuojami į Rytų Europą, daugiausia į Lenkijoje įsteigtus lagerius. Čia jie buvo žudomi dujų kamerose, naikinimo stovyklose“, – patvirtina istorikas.

Beveik 80 procentų Lietuvos žydų buvo nužudyta 1941-aisiais netoli savo gimtųjų vietų. Tik gana nedidelė dalis pateko į koncentracijos stovyklas. Tarp jų – ir po masinių žudynių dar palikti keturių getų gyventojai.

1943 metų rugsėjį likviduojant Vilniaus getą dalis jo kalinių buvo išvežti į Estijoje buvusią darbo stovyklą ir į Kaizervaldo stovyklą Latvijoje, netoli Rygos. 1944-ųjų liepą likvidavus Kauno ir Šiaulių getus jų kaliniai išvežti ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten palikta dauguma moterų ir vaikų, o vyrai perkelti į Dachau prie Miuncheno Bavarijoje.

Daktaro A. Bubnio priminimu, Dachau stovyklą išlaisvino amerikiečiai, Štuthofą – Raudonoji armija. Todėl iš tų, kurie liko gyvi Štuthofe, nemažai grįžo į Lietuvą, o dauguma Dachau išgyvenusių žydų taip ir liko Vakarų Europoje, vėliau emigravo į Palestiną, JAV.

Holokausto Lietuvoje pradžia sutapo su Antrojo pasaulinio karo: jau 1941-ųjų vasarą prasidėjo masinės žydų žudynės ir getų likvidavimas – tarp jų ir Panevėžio. P. ŽIDONIO nuotr.

Holokausto Lietuvoje pradžia sutapo su Antrojo pasaulinio karo: jau 1941-ųjų vasarą prasidėjo masinės žydų žudynės ir getų likvidavimas – tarp jų ir Panevėžio. P. ŽIDONIO nuotr.

Nulėmė ir ekonominės priežastys

Panevėžio žydų bendruomenė buvo gausi – netgi didesnė už Šiaulių. Ir sunaikinta anksčiausiai – 1941 metų vasaros viduryje ar jai baigiantis. Šiauliuose dalis žydų taip pat sušaudyta 1941-aisiais, tačiau daugumai pavyko išgyventi iki 1944 metų. Ir tam, pasak daktaro A. Bubnio, būta svarios priežasties: Šiaulių Frenkelio odos fabrikas, kurio produkcija buvo svarbi Vokietijos kariuomenei ir ekonomikai apskritai.

„Nacių valdžia nusprendė nesunaikinti visų Šiaulių žydų, o laikinai palikti gyvus, kad dirbtų fabrike, – paaiškina istorikas. – Panevėžyje tokios stambios pramonės nebuvo ir nebuvo tokio darbo jėgos poreikio, kaip Šiauliuose.“

„Be to, niekas iš nacių administracijos nebandė užtarti Panevėžio žydų, kad bent laikinai liktų gyvi“, – priduria ekspertas.

Tad 1941 metų vasarą visi Panevėžio miesto ir iš apskrities suvežti žydai buvo išžudyti per kelias kruvinas akcijas. Sunaikintas getas, pražudyta daugiau nei 7 000 žmonių.

Tiesa, po kurio laiko Panevėžyje dar buvo įsteigta darbo stovykla. Į ją vežti žydai daugiausia iš Šiaulių geto, bet buvo ir iš kitų dar tebeveikusių ir net iš Baltarusijos teritorijoje likviduotų getų. Artėjant frontui, 1944 metais, stovyklos belaisviai išgabenti į Vokietiją.

Nors įvairiuose šaltiniuose nurodomas nacių aukų skaičius skiriasi, daktaro A. Bubnio manymu, arčiausiai tiesos turėtų būti SS štandartenfiurerio, 3/A operatyvinio būrio vado, vieno iš holokausto kaltininkų Karlo Jėgerio ataskaitos duomenys. Sovietmečio Ypatingosios komisijos pateiktoje statistikoje skaičiai paprastai yra du tris kartus didesni ir netgi viršijantys iki karo tose vietovėse gyvenusių žydų populiacijas.

„Man atrodo, kad iš išlikusių dokumentų K. Jėgerio raportas yra pats tiksliausias“, – pakartoja istorikas.

Nuo 1990-ųjų iki 2003-iųjų Lietuvos generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros iškėlė daugiau nei 130 baudžiamųjų bylų dėl karo nusikaltimų ir genocido nacių bei sovietinės okupacijos metais, iš jų 17 buvo dėl žydų genocido. P. ŽIDONIO nuotr.

Nuo 1990-ųjų iki 2003-iųjų Lietuvos generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros iškėlė daugiau nei 130 baudžiamųjų bylų dėl karo nusikaltimų ir genocido nacių bei sovietinės okupacijos metais, iš jų 17 buvo dėl žydų genocido. P. ŽIDONIO nuotr.

Ne vienas tūkstantis

Lietuvių dalyvavimas holokauste, daktaro A. Bubnio teigimu, deja, nekelia nė menkiausios abejonės. Apskričių valsčiuose intensyviai veikė vietinė policija ir pagalbinės policijos būriai, vadinamieji baltaraiščiai. Jie areštuodavo žmones, juos varydavo į getus ir į laikinas izoliavimo stovyklas, užtikrindavo apsaugą. Vėliau dalis dalyvavo ir masinėse žudynėse.

Istoriko teigimu, tai vyko visoje Lietuvoje.

Be to, buvo ir policijos batalionai – pusiau karinės formuotės. Kai kurios jų, ypač du Kauno batalionai, dalyvavo masinėse žudynėse tame mieste ir įvairiose Lietuvos apskrityse.

„Tiesiogiai arba netiesiogiai buvo įtrauktas ne vienas tūkstantis policininkų, pagalbinių policininkų ir policijos bataliono kariškių, kurie dalyvavo holokauste“, – konstatuoja pašnekovas.

Daktaro A. Bubnio manymu, dauguma jų galėjo atsisakyti ir nedalyvauti šaudant taikius civilius gyventojus. Ypač tie, kurie priklausė miestelių pagalbinei policijai.

„Jeigu kas ir neatvykdavo į tą dieną numatytą akciją, kiek žinau, realių pasekmių nebūdavo – nei arešto, nei tuo labiau sušaudymo už atsisakymą atvykti ar už atsisakymą žudyti“, – tvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius.

Sudėtingiau atsisakyti gal buvo tiems, kurie tarnavo policijos batalionuose. Jie buvo kaip kariuomenėje.

„Pagalbiniai policininkai gyveno savo namuose, dirbo ir buvo sukviečiami policijos nuovados viršininko. Batalionas buvo kaip kariuomenė – kariškiai nuolat gyvendavo kareivinėse, tvarka buvo kariška ir atsisakyti vykdyti įsakymą buvo kur kas sudėtingiau“, – sako daktaras A. Bubnys.

Bene arčiausiai Panevėžio miesto ribos buvusi egzekucijų vieta – Staniūnų, arba Kaizerlingo miškas. P. ŽIDONIO nuotr.

Bene arčiausiai Panevėžio miesto ribos buvusi egzekucijų vieta – Staniūnų, arba Kaizerlingo miškas. P. ŽIDONIO nuotr.

Pasislėpė užsienyje

Prisidėti prie karo nusikaltimų, istoriko vertinimu, skatino įvairios priežastys. Jų būta ne viena ir ne dvi, o visas kompleksas.

„Tie, kurie priklausė policijos batalionui, gaudavo įsakymą ir privalėjo jį vykdyti. Nors pats įsakymas buvo nusikalstamas, už nepaklusnumą grėsė bausmės. Esant tokiai situacijai reikėjo nemažos drąsos atsisakyti vykdyti“, – pripažįsta ekspertas.

Tie, kurie dalyvavo savanoriškai, manėsi turintys savų motyvų. Vieni žydų nekentė dėl ideologinių priežasčių, laikė juos komunistais ar kitaip kenkiančiais lietuvių tautai, Lietuvos valstybės išdavikais arba lietuvių tautos genocido ir represijų vykdytojais.

„Už atskirų žmonių dalyvavimą jose buvo verčiama kolektyvinė atsakomybė visai tautai, – pripažįsta daktaras A. Bubnys. – Žmonės tuomet mąstė tokiomis kategorijomis.“

„Būdavo ir keršto motyvų, – tęsia istorikas, – ir buitinių, banalių priežasčių – prisigrobti svetimo turto ar panašiai. Tai buvo daugybės motyvų samplaika ir rezultatas išėjo toks…“

Didelė dalis holokausto vykdytojų 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Vėliau emigravo į JAV, Australiją, Venesuelą, kitas šalis. Tie, kurie vis dėlto liko Lietuvoje, buvo intensyviai ieškomi sovietų saugumo ir areštuojami, teisiami. Kiek iš viso buvo patraukta atsakomybėn sovietmečiu, daktaro teigimu, dabar sunku ir pasakyti.

„Manau, kad gali būti netgi keli tūkstančiai, o vien mirties bausme už dalyvavimą holokauste buvo nuteista apie 250 asmenų“, – sako A. Bubnys. Ir patikslina, kad kaltinimai tokiems asmenims vis dėlto buvo formuluojami, neminint genocido: nusikaltimo grafoje įrašoma, kad žudė taikius tarybinius piliečius ar išdavė tėvynę.

Vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio aukų ekshumacijos Staniūnų miške pradėtos netrukus po karo. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio aukų ekshumacijos Staniūnų miške pradėtos netrukus po karo. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Atpildo sulaukė ne visi

Netrukus po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo šaltasis karas. Pasak istoriko, JAV ir Vakarų šalys nepasitikėjo sovietais ir jų teismų objektyvumu, tad Sovietų Sąjungai neišduodavo asmenų, kurie buvo kaltinami karo nusikaltimais ir genocidu. Specialiųjų tyrimų biuras, dar vadinamas OSI, JAV įsteigtas tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Tada ir pradėta intensyviai domėtis karo nusikaltėliais, emigravusiais į JAV.

Daktaro A. Bubnio duomenimis, į Specialiųjų tyrimų biuro akiratį tuomet pateko ir lietuvių, kai kuriems iš jų buvo atimta JAV pilietybė, tačiau tokių buvo labai nedaug – iš esmės pavieniai asmenys.

„Kiek žinau, niekas iš jų realios bausmės nesulaukė“, – sako negirdėjęs, kad kuriam lietuviui JAV iki 1990 metų būtų tekę kalėti už karo nusikaltimus.

Vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, situacija pasikeitė, tačiau dalis įtariamųjų tada jau buvo mirę. Kitus JAV perdavė Lietuvai arba jie grįžo patys ir buvo teisiami. Vienos tokių plačiai nuskambėjusių bylų buvo Aleksandro Lileikio, karo metais dirbusio saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininku, bei jo pavaduotojo Kazimiero Gimžausko. Lietuvoje vyko jų teismo procesai, tačiau A. Lileikis buvo pripažintas dėl sveikatos negalintis dalyvauti teismo procese ir netrukus mirė. Jo darbas saugumo policijoje teismo buvo pripažintas kaip bendrininkavimas genocide. K. Gimžauskas buvo pripažintas kaltu, bet bausmė jam neskirta, nes medikai nustatė, kad dėl senatvės ir ligų nebesuvokia savo veiksmų ir nebegali už juos atsakyti. Netrukus jis taip pat mirė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų