1949-ųjų pavasarį su artimaisiais į Sibirą išvežta Elena Marija Januškevičiūtė Zaukevičienė į Lietuvą nebeturėjo grįžti – operacijos „Priboj“ organizatorių nurodymu, gyventojai buvo tremiami visam laikui. P. ŽIDONIO nuotr.

Išvežti į nežinią

Elenos Marijos Januškevičiūtės-Zaukevičienės artimieji tapo vieno masiškiausių sovietų organizuotų trėmimų aukomis. „Ir dabar dar nesuprantu, kaip buvo galima paimti nekaltus žmones ir taip išvežti“, – sako Panevėžio rajono gyventoja, savo penktąjį gimtadienį atšventusi gyvuliniame vagone pakeliui į nežinią.

1949-ųjų metų kovo pabaigoje prasidėjusi gyventojų trėmimo operacija kodiniu pavadinimu „Priboj“ – „Bangų muša“ – vykdyta visose trijose Baltijos valstybėse vienu metu.

Okupacinė valdžia, desperatiškai ieškodama būdų užgniaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, ne pirmą kartą keršijo represuodama rezistencijos dalyvių šeimas.

Tais metais pradėta masinė žemės ūkio kolektyvizacija tapo dar vienu pretekstu vežimams: žmonės tremti ir neatsižvelgiant į ryšius su partizanais – svarbu buvo socialinis statusas. Iš „buožių“, kaip sovietai vadino pasiturinčius ūkininkus, konfiskuotą turtą perduodavo priverstinai kuriamų kolūkių reikmėms.

Be vilties sugrįžti

Per keturias operacijos „Priboj“ dienas kovą ir dar dešimt – balandžio mėnesį į atšiauriausius Sovietų Sąjungos regionus vien iš Lietuvos buvo išvežta apie 32 000 gyventojų, galiausiai atsidūrusių Krasnojarsko krašte, Novosibirsko, Omsko, Tomsko, Irkutsko srityse.

Pagal pradinį planą iš mūsų šalies turėjo būti ištremta „tik“ 8 500 šeimų, arba 25 500 asmenų. Tačiau nepalankiai okupantams susiklosčiusios aplinkybės paskatino planą viršyti.

Mat nors operacija buvo gerai suplanuota, nemaža dalis – kone 14 000 įtrauktųjų į tremiamųjų sąrašus spėjo pasislėpti. Neradę jų, represinių struktūrų darbuotojai į geležinkelio stotis vežė visai kitus. Tokiu būdu buvo surinktos 8 765 šeimos – 28 981 žmogus. Tarp jų 8 357 vaikai iki penkiolikos metų.

Per balandį buvo surasta ir ištremta dar daugiau nei 3 000 asmenų. Likusių pabėgėlių ieškota iki pat liepos.

Aukščiausia partinė vadovybė labai palankiai įvertino tokį saugumiečių ir jų kolaborantų uolumą – daugelis trėmimų vykdytojų gavo valstybinius apdovanojimus.

„Priboj“ organizatorių nurodymu, gyventojai iš Lietuvos vežti visam laikui be minties sugrįžti.

Didžioji dauguma tremtinių įkurdinti Irkutsko srityje, likusieji – Krasnojarsko krašte.

Jie dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ar miško pramonės ūkiuose, nedidelė dalis – kalnakasybos ar kitų pramonės šakų įmonėse žinodami, kad už mėginimą bėgti iš tremties vietų gresia 20 metų katorgos.

Elena Marija su draugėmis Valerija Šlapelyte ir Alvyda Uronavičiūte tremtyje. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Negalėjo patikėti

„Ir dabar dar nesuprantu, kaip buvo galima paimti nekaltus žmones ir taip išvežti. Protu nesuvokiama“, – sako Panevėžio rajone gyvenanti Elena Marija Januškevičiūtė-Zaukevičienė, į tremtį „Priboj“ operacijos metu išvežta ketverių su puse.

Visą jos šeimą – tėvus su keturiais vaikais, kurių jauniausiam tebuvo pusantrų metukų, o vyriausiai – aštuoneri, ištrėmė 1949-ųjų kovo 25-ąją.

„Savo penkmetį „atšvenčiau“ gyvuliniame vagone“, – pastarasis liko ryškiausiu mergaitės tų dienų prisiminimu.

Priežastimi susidoroti su šeima tapo žemė. Pasak E. M. Zaukevičienės, Kupiškio rajone, kur visos jos giminės šaknys, seneliai – tėčio tėvai – jos turėjo apie 100 hektarų. Tai sūnums padalijo po daugiau nei keturias dešimtis.

Tėvo brolį sovietai ištrėmė dar 1948-aisiais vykdant operaciją „Vesna“ („Pavasaris“). Sibire atsidūrė ir daugiau artimųjų. Abi Elenos Marijos močiutės ten ir palaidotos.

E. M. Zaukevičienės tėvai žinojo apie gresiančią tremtį. Nenumanyti buvo neįmanoma – kaimynystėje gyvenusi dėdės šeima jau buvo išvežta. Būta ir perspėjimų. Vieni giminės net siūlė visiems persikelti prie Vilniaus, žadėjo įdarbinti miškų ūkyje. Tačiau Januškevičiai atsisakė – tėtis, Elenos Marijos teigimu, niekaip negalėjo patikėti, kad ir jų laukia toks pat likimas. Juolab kad jau buvo įstoję į kolūkį, viską jam atidavę.

E. M. Zaukevičienei vyresnioji sesuo pasakojusi, kad tėtis net buvo iš kažkur iškirpęs ir namuose pakabinęs Stalino portretą vildamasis, kad apsaugos šeimą. Deja, nepagelbėjo niekas.

„Tėtis buvo optimistas: sakydavo, už ką mane veš – gi nieko blogo nedarau“, – dabar liūdnai šypsosi dukra.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Galerija

Vaiko akimis

Nors buvo dar labai maža, E. M. Zaukevičienė puikiai mena vagoną, kuriuo į tremtį kartu su jais keliavo ne viena šeima. Jau nepriklausomybės metais lankantis Grūto parke moteris turėjo galimybę apžiūrėti ten eksponuojamą tremtinius vežusį vagoną. Šis Elenai Marijai pasirodęs toks mažas, palyginti su tuo, kuriuo okupantai išvežė jos vaikystę.

„Jis iki šiol taip ir stovi akyse“, – prisipažįsta.

Liko E. M. Zaukevičienės prisiminimuose ir Tulunas – miestas Irkutsko srityje, kuriame tremtiniai buvo išlaipinti. Nors jau kalendorinį pavasarį, tebebuvo labai šalta, stotyje kūrenosi laužai.

Iš Tuluno lietuvius iki tremties vietos vežė dar 25 km – į Gadalėjaus kaimą, kuriame apgyvendino 67 šeimas: 204 žmones.

Didžiulė gyvenvietė driekėsi kelis kilometrus pagal Ijos upę. Tipinių barakų tremtiniams čia nebuvo. Apie 1930-uosius į Gadalėjaus kaimą ištremti ukrainiečiai, labai daug totorių buvo iš rąstų pastatę namus. Vienas jų teko Elenos Marijos šeimai kartu su keliomis kitomis. Ji pamena, kad naujakuriams užėjus į vidų, krosnis jau buvo pakūrenta.

„Labai gražios žarijos – toks liko vaikystės prisiminimas iš tų dienų“, – sako E. M. Zaukevičienė.

Svarbiausia – tėvai šalia

Tremties vietose lietuviams vienu didžiausių iššūkių tapdavo neįprastos gamtinės sąlygos.

Kaip pamena Elena Marija, vasaromis kamuodavo dideli karščiai – vaikščioti basam buvo praktiškai neįmanoma, degdavo kojos.

Tačiau po vasaros ateidavo dar baisesnės žiemos.

„Kai spausdavo 55 laipsnių speigas, dar reikėdavo eiti į mokyklą, o jau esant 60 laipsnių – nebe“, – pasakoja buvusi tremtinė.

Žiemą visi suaugusieji nuo šalčio gindavosi šimtasiūlėmis – dėvėdavo ne tik viršutinę dalį, bet ir tokias pat dygsniuotas kelnes.

„O mes buvome vaikai. Argi vaikams kada būna šalta? Užsigrūdinę buvome“, – juokauja E. M. Zaukevičienė.

Jos įsitikinimu, ir tremtis vaiko akimis atrodė kitaip nei vyresniųjų. Mažam vaikui juk svarbiausia, kad šalia būtų abu tėvai – ir jau gerai.

Tuo labiau kad pačios šeima didelio nepritekliaus nepatyrė, nebadavo.

„Tėvai buvo be galo darbštūs – sukosi kaip galėjo“, – sako Elena Marija.

Mama dirbo kolūkyje lauko darbininke, tėtis, tremtin patekęs jau per 50-ies, sargavo.

Tremtyje visi lietuviai daug dirbo, vieni kitiems padėjo ir šiaip draugiškai sugyveno. Susirinkę krūvon, gegužę giedodavo mojavas, birželį – birželines pamaldas. Ir daug pasakodavo vaikams apie tėvynę, apie Lietuvą. Anot E. M. Zaukevičienės, mažiesiems net atrodė, kad ten tikras rojus.

Kad taip, deja, nėra, tapo skausminga patirtimi.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Galerija

Graži tik pasakojimuose

E. M. Zaukevičienės šeima vis dėlto sugrįžo į Lietuvą – 1958-aisiais, bet šis kelias nebuvo rožėmis klotas.

Jos, tuomet paauglės iš septynmetės mokyklos, vyresnysis brolis liko Sibire baigti dešimtos klasės, sesuo, jau išėjusi mokslus, buvo grįžusi anksčiau. Tad į Lietuvą keliavo tėvai ir Elena Marija su jaunėliu broliu.

„Grįžome visi laimingai. Tik kad Lietuva mūsų paaugliškomis akimis pasirodė labai baisi “, – neslepia ji.

Januškevičių sodyba Kupiškio rajone nebeatrodė kaip tėvų pasakojimuose – visur purvas, apgriauta, aplaužyta, nugyventa, nėra elektros. Tvartas paverstas kolūkio ferma, pačiuose namuose, be apgyvendintų kelių šeimų, dar glaudėsi fermos raudonasis kampelis.

Pargrįžėliams, kurių dar ilgai niekas nenorėjo priregistruoti, čia iš pradžių davė vieną kambariuką.

„Kolūkio pirmininką už tai iš karto atleido iš pareigų – kad drįso įleisti tremtinius ir dar į jų nuosavus namus“, – pasakoja E. M. Zaukevičienė.

Elenos Marijos dėdės šeimai pasisekė dar mažiau – buvusiuose namuose rado įkurdintą kolūkio kontorą.

E. M. Zaukevičienės prisiminimuose lietuvių tremtinių bendruomenė išlikusi nepaprastai draugiška ir vieninga. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Gyvenimas iš naujo

„Bet man svarbu buvo tik dainuoti, dainuoti, dainuoti“, – šypsodamasi prisimena buvusi tremtinė, kuriai ruošiantis išvykti namo, į Lietuvą, kaimynystėje gyvenę tokie pat tremtiniai totoriai neslėpė gailesčio – kaip dabar reikės gyventi, kai nebebus, kas jiems dainuoja?

Gimtajame kaime prie Kupiškio Elena Marija prabuvo gal apie mėnesį – greitai buvo išsiųsta pas tetas į Druskininkus. Ten baigė rusų vidurinę mokyklą, pradėjo kitus mokslus.

Muzika E. M. Zaukevičienės gyvenime niekada nesiliovė skambėti: technikume ji baigė chorinį dirigavimą, savo gyvenimą susiejo su kultūra. Ir dabar dainuoja tremtinių chore, Lietuvos naujojoje apaštalų bažnyčioje Panevėžyje vargonininkauja.

Parvykus į Lietuvą, lengva nebuvo, – daugelio sugrįžusiųjų patirtį teko atkartoti ir Elenos Marijos artimiesiems.

Tremtiniai laikyti niekam nereikalingais žmonėmis, į akis vadinti liaudies priešais. Brolis, visada svajojęs plaukioti jūromis, įstojo mokytis jūreivystės, tačiau jo ilgai neišleido į reisus užsienio vandenyse.

Nemenka problema vaikystę tremtyje praleidusiems lietuviams buvo kalba: Sibire lankiusiems rusiškas mokyklas, mokytis lietuviškai buvo sudėtinga. E. M. Zaukevičienė su seserimi ir vienu iš brolių taip pat baigė mokslus rusų kalba. Tarpusavyje vaikai paprastai ir kalbėdavosi rusiškai, tik su tėvais – lietuviškai.

Suaugus lengviau netapo. Darbe įvairias ataskaitas, planus, kitus dokumentus reikėdavo pildyti lietuvių kalba, ir Elena Marija iki šiol sielojasi, kiek daug darydavusi juose gramatikos klaidų.

Gyvendama Druskininkuose, ji išvis neretai prisistatydavo esanti rusė.

„Pradedi kalbėti, o tarmė tai – kupiškėnų! Iš manęs juokdavosi, tad kalbėdavau rusiškai, kol galiausiai išmokau kalbėti ir skaityti bendrine lietuvių kalba“, – sako.