Lietuviai tremtiniai Krasnojarsko krašte, 1948-ieji. Iš kairės: Zizų šeima (4 žmonės), Didžgalvių šeima (motina ant rankų laiko dukrelę Elvyrą, šalia vaikai Danutė ir Algirdas), dešinėje tremtinė Strakalienė su vaikais ir tremtinė Anelė Matuzonytė. D. DIDŽGALVYTĖS asmeninio archyvo nuotrauka

Ištremti, nekalti, (ne)sugrįžę

Vienas sunkiausių lietuvių laukęs išbandymų buvo nekaltų žmonių trėmimas į atšiauriausius Sovietų Sąjungos kampelius.

Atplėšti nuo namų, šeimų, gimtosios žemės, prievarta išvežti į tolimiausias ir pačias atšiauriausias Sovietų Sąjungos teritorijas, gyvendami nežmoniškomis sąlygomis, lietuviai turėjo išgyventi, rasti savyje tvirtybės.

Klastingas planas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad Sovietų Sąjungai 1940 metų birželio 15 dieną okupavus Lietuvą, jau kitų metų birželio 14 dieną įvyko pirmasis trėmimas į Sibirą. Pasak jo, visuomenė buvo šokiruota.

„Nebuvo susidūrusi su tokiu klastingu brutalumu, agresija, kuris buvo paplitęs Sovietų Sąjungoje arba apskritai diktatorių valdomose valstybėse“, – sako jis.

1941 metų juodojo birželio dienomis Panevėžio krašte buvo ištremta apie 600 žmonių. Žmonės vežimais, sunkvežimiais atgabenti į Panevėžio geležinkelio stotį, o iš ten pervežti į Naująją Vilnią, kur buvo formuojami sąstatai tolesnei kelionei į tremties vietas. Pasak D. Juzėno, per pirmąją trėmimo bangą labiausiai nukentėjo mokytojai, kariškiai, turtingesni ūkininkai ir kt. Vyresniojo muziejininko teigimu, tai buvo visuomenės žiedas, kurį norėta sunaikinti siekiant valdyti kitus, – tokia buvo to meto logika. Tremtis nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Pasak D. Juzėno, yra duomenų, kad jei ne prasidėjęs karas, būtų išvežta daugiau žmonių. 1944 metais frontas priartėjo ir liepą Panevėžyje vienus okupantus pakeitė kiti, vėl įsitvirtino sovietų valdžia. Žmonės buvo tremiami nuo 1944 metų antrosios pusės iki Stalino mirties 1953 metais, tačiau tuo laikotarpiu išsiskyrė keli stambūs trėmimo etapai, per kuriuos iš Lietuvos prievarta išvežta labai daug žmonių. Pirmasis stambus trėmimas po karo – operacija „Pavasaris“ – vyko 1948 metų pavasarį.

Tuomet iš šalies, pasak D. Juzėno, ištremta keliasdešimt tūkstančių žmonių. 1949 metų pabaigoje vykdant operaciją „Bangų mūša“ taip pat ištremta keliasdešimt tūkstančių žmonių. Paskutinė trėmimų banga kodiniu pavadinimu „Ruduo“ vyko 1951 metų rudenį. Šie okupantų veiksmai skaudžiai palietė ir Panevėžio krašto gyventojus.

Įvairiais skaičiavimais, nuo trėmimų, įkalinimų tiesiogiai nukentėjo apie 276 000 žmonių. Vieni buvo ištremti, kiti kalėjo lageriuose ar specialiuose kalėjimuose. Pasak D. Juzėno, buvę Lietuvos vyriausybės nariai, kariuomenės vadai, aukšti teisininkai 1941 metais buvo įkalinti Sovietų Sąjungos teritorijoje specialiuose kalėjimuose. Karo metais dalis jų buvo sušaudyta.

Donatas Juzėnas sako, jog neįmanoma išskirti konkrečių vietovių, į kurias buvo ištremta daugiausia mūsų krašto žmonių – tokia plati jų geografija. V. Bulaičio nuotrauka

Kiekviena istorija unikali

Pasak D. Juzėno, vieni žmonės su šeimomis buvo tremiami į tam tikras tremties vietas, o kiti siųsti į lagerius. Pastarieji dažniausiai buvo politiniai kaliniai. Paprastai į tremties vietas išvežti žmonės buvo kur nors apgyvendinami ir turėdavo dirbti vietiniame „kolchoze“ ar pramonės įmonėje.

„Kaliniai gyveno izoliuotuose lageriuose, juose buvo griežta apsauga“, – pasakoja jis.

Vyresniojo muziejininko teigimu, sąlyginai tremtiniai galbūt turėjo šiek tiek daugiau „laisvės“, nes prie jų nestovėjo saugumietis. Nepaisant to, visi gyveno sunkiomis sąlygomis, ypač karo metais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, badavo net civiliai, laisvi žmonės, o tremtiniai, politiniai kaliniai turėjo išgyventi dar sunkesnėmis sąlygomis.

D. Juzėnas sako negalintis išskirti konkrečių vietų, į kurias būtų ištremta daugiausia mūsų krašto žmonių. Tokių vietovių geografija labai plati. Ne tik lietuviai, bet visų trijų Baltijos valstybių gyventojai buvo tremiami į labai įvairias vietas. Vyresniojo muziejininko teigimu, 1941 metais jie buvo vežami į didžiulį Krasnojarsko kraštą. Tremta ir į Altajaus kraštą. Karo metais dalis tremtinių gabenti prie Laptevų jūros.

„Ten yra Trofimovsko sala, kurioje neauga nė vienas medis, labai nyki, gyventi visiškai netinkama, ir joje buvo apgyvendinta dalis lietuvių“, – sako D. Juzėnas.

Po karo buvo tremiama į Magadano sritį, taip pat nemažai mūsų tautiečių ne savo noru atsidūrė Irkutske, Kazachstane ir kitur.

Vyresniojo muziejininko teigimu, ištremtiesiems į Šiaurę, už poliarinio rato, buvo labai šalta, ten nėra daug augmenijos, gyvenimo sąlygos nežmoniškos. Žmonės, priklausę žvejų kolūkiams, turėdavo žvejoti lediniame vandenyje. Pietinėje Sibiro dalyje vasaromis bent porą mėnesių buvo šilta, tačiau lageriai stovėjo miškuose. Žmones kamavo uodai. Maitinama buvo prastai.

„Koks ten maitinimas, jeigu duodavo drumsto vandens ir keletą supuvusių daržovių, – ir tai vadinama sriuba“, – sako D. Juzėnas.

„Sovietų Sąjunga vykdė industrializaciją – Sibire statė naujus pramonės gigantus ir ten reikėjo darbo rankų. Tos darbo rankos buvo tremtiniai, kaliniai. (…) Tai buvo iš esmės savotiškas baudžiavos XX amžiuje atgimimas.“

D. Juzėnas, muziejininkas

Jo teigimu, žmonės buvo ištremti, įkalinti jėga ir sąlygos visur buvo sunkios. Daug priklausydavo nuo to, kur asmuo patekdavo, kas buvo aplink, galbūt nuo sėkmingiau susiklosčiusių aplinkybių.

Vyresniojo muziejininko teigimu, buvo svarbu, kokią pramonės įmonę lageris aptarnavo ir pan. Muziejuje saugomi atsiminimai iš tremties grįžusio lietuvio, kuris vėliau mokytojavo Panevėžyje. Pasak D. Juzėno, Lazdijuose šis žmogus dirbo mokyklos vicedirektoriumi, buvo matematikos mokytojas, tačiau 1941 metais ištremtas į Vorkutą – nuteistas penkeriems metams.

„Kol buvo prieš tremiant dar laikomas Vilniuje, jam kažkas iš kalinių patarė pasisakyti esant chemiku. Matyt, taip ir pasakė, nes buvo įdarbintas augalų tyrimų laboratorijoje. Jis ten buvo tiesiog darbininkas, atlikdavo pagalbinius darbus, bet tai buvo lengviau nei visą dieną kandžiojamam uodų taigoje tampyti medžius, kirsti, krauti“, – sako jis.

Žmogus 1946 metais sugrįžo, tačiau jam neleido gyventi Marijampolėje, nes ji – pasienio miestas, tad atvyko į Panevėžį, čia dirbo dviejose mokyklose. Vyresniojo muziejininko teigimu, jis ne tik grįžo gana greitai, bet ir nepakliuvo į kurį kitą trėmimų srautą.

Iš knygos „Lietuviai Sibire“ (LITHUANIAN LIBRARY PRESS, Inc.).

Atgimusi baudžiava

Pasak D. Juzėno, visi trėmimai baigėsi mirus Stalinui. Politika sušvelnėjo, įvyko dalinė reabilitacija.

Dalis ištremtųjų grįžo į Lietuvą, tačiau jų pradžioje nebuvo daug. Vyresniojo muziejininko teigimu, vietinė Lietuvos komunistinė valdžia nenorėjo, kad tremtiniai grįžtų.

„Jie gal ir šiek tiek prisibijojo, nes patys juk ir trėmė, sudarinėjo sąrašus. Jie net rašė Sovietų Sąjungos vadovybei, kad neleistų grįžti į Lietuvos tarybinę socialistinę respubliką. Todėl nemaža dalis tremtinių lietuvių, negalėdami apsigyventi Lietuvoje, kurdavosi Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Kaliningrado srityje“, – pasakoja jis.

Vyresniojo muziejininko manymu, trėmimai buvo susiję ne vien su noru palaužti tautos valią. Trys Baltijos šalys buvo naujos okupuotos teritorijos.

„Sovietai stengėsi palaužti pasipriešinimą, kurį galbūt jautė arba manė būsiant, ir tiesiog užbėgti už akių būsimiems, jų supratimu, nusikaltimams prieš tarybinę valdžią. Vadinasi, reikia sunaikinti, įkalinti žmones, kurie pagal savo klasinę prigimtį yra priešai. Visi žinome, kad kas ne darbininkas, ne valstietis, – gal dar vienas kitas inteligentas, prijaučiantis tarybų valdžiai, – visi kiti buvo priešai. Tai politinis momentas. Kitas dalykas, kad Sovietų Sąjunga vykdė industrializaciją – Sibire statė naujus pramonės gigantus ir ten reikėjo darbo rankų. Tos darbo rankos buvo tremtiniai, kaliniai. Ta sistema kitaip negalėjo funkcionuoti, tik su šia pigia darbo jėga. Tai buvo iš esmės savotiškas baudžiavos XX amžiuje atgimimas“, – sako jis.

Faktai

• 1948 metų gegužės 22 dieną trėmimo operacijos „Pavasaris“ metu iš Lietuvos ištremta 11 345 šeimos – kone 40 000 žmonių. Pagrindinis didžiosios 1948 metų tremties taikinys buvo pasiturintys, savarankiški ir nepasiduodantys sovietinės valdžios propagandai ūkininkai. Trėmimo tikslas buvo įbauginti kaimą ir pakirsti partizanų atramos bazę.

• Tarp ištremtųjų daugiausia buvo – per 6 000 – partizanų rėmėjų bei stambių ūkininkų šeimos, daugiau nei 2 400 nuteistų partizanų ir politinių kalinių šeimų, taip pat gyvų ir žuvusių partizanų šeimų ir kt.