-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Holivudo filmuose, JAV, Londono ir Prancūzijos teatrų scenose žibėjusios žvaigždės šeimai teko politinių kalinių dalia. Lemtis išskyrė aktorę ir su brangiausiu žmogumi – jos vyras Vytautas Andrius Graičiūnas mirė lageryje.
Nors kilusi iš Kupiškio rajono Laukminiškių kaimo, Babickų šeima paliko nemažai savo pėdsakų ir Panevėžyje.
Unės Babickaitės gyvenime netruko nei tragiškų įvykių, nei sunkumų, skurdo, nei svaiginamų pakilimų.
Ji buvo vyriausias vaikas Agotos ir Jurgio Babickų šeimoje, susilaukusioje ir trijų sūnų (dar keturis vaikus pagimdžiusi pirmoji tėvo žmona mirė).
Gimusią dukrą mama pavadino Uršule – toks buvo ir močiutės vardas. Une – „vienintele“ – ją vėliau pavadino rašytojas Balys Sruoga.
Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė Jolanta Knizikevičienė pasakoja, kad Unė augo kaip ir visi to meto kaimo vaikai. Anksti mirus tėvui, prislėgė baisus skurdas, tad visa šeima galiausiai persikėlė į Kupiškį.
Čia mergaitė lankė pradinę mokyklą, vaidino klojimo teatre. Vėliau, tęsdama mokslus Panevėžyje, Marijos gimnazijoje, dar labiau paniro į vaidybą.
Pasak J. Knizikevičienės, apie tuomet 14-metę aktorę Panevėžio spaudoje rašyta: „Tokios gyvos, energingos ir visa kuo tinkamai scenos artistės kaip p-lė Babickaitė aš Panevėžyje dar nesu matęs. Tai tikra scenos pažiba.“
Įdomu, kad U. Babickaitės gimtojoje sodyboje, kur dabar veikia Kupiškio etnografijos muziejaus padalinys, iki šiol saugoma dalelė anuomečio Panevėžio – neišvaizdi cementinė Jėzaus Kristaus skulptūra. Manoma, ji kažkada buvo atgabenta iš Juozo Čerkeso-Besparnio sodybos Skaistakalnyje.
Žinomo rašytojo, advokato namuose Panevėžyje U. Babickaitė mėgdavo viešėti dar nebūdama aktorė.
J. Knizikevičienė sako girdėjusi, kad skulptūrą norėta pastatyti kapinėse, tačiau keliai buvę neišvažiuojami, tai paliko Laukminiškiuose.
„Unė buvo kitokia būtybė. Aktorė. Kitokios sielos.“
J. Knizikevičienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko žiniomis, U. Babickaitės aktorinis debiutas Panevėžyje įvyko 1912 metų lapkritį.
Miestas, kaip ir visa Lietuva, tada išgyveno specifinį laikmetį: viešpatavo lenkiška kultūra, žmonės irgi daugiausia kalbėjo lenkiškai arba rusiškai.
Be to, sako istorikas, kiekvienam organizuojam vakarui ar vaidinimui reikėdavo gauti gubernatoriaus leidimą, o su šiuo carinė policija dar atsiųsdavo ir savo stebėtoją.
„Jį tekdavo vaišinti konjaku, kad netrukdytų vaidinti“, – užsimena D. Pilkauskas.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Panevėžyje net nebuvo vaidinti tinkamos vietos. Buvo vaidinama Ukmergės gatvėje, vadinamojoje ugniagesių salėje, malūnininko Z. Rabinovičiaus namuose toje pačioje Ukmergės gatvėje ar kitose patalpose.
Tačiau 1912-aisiais prie lietuvių dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ įsikūrė artistų mėgėjų kuopa, ir reikalai smarkiai pasitaisė.
Tokiomis sąlygomis Panevėžio scenoje pradėjo vaidinti dar visai jauna Unė Babickaitė.
D. Pilkausko teigimu, jos vaidyba panevėžiečiai vėl galėjo pasigėrėti tik po ketvirčio amžiaus, kai Unė jau buvo tapusi garsia aktore, vaidinusia užsienio scenose: Panevėžio šaulių moterų pakviesta, 1937 metų gegužę U. Babickaitė su trupe atvežė į miestą spektaklį „Lopšinė“.
Unė (dešinėje) su mama Agota Babickiene ir broliais Petru ir Kazimieru Kaune 1918-aisiais metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Minima, kad su poetu, dramaturgu, teatrologu Baliu Sruoga U. Babickaitė susipažino dar besimokydama Panevėžyje – gimnazistų vakarėlyje.
Būsimasis rašytojas tuo metu mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje.
Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metais, jie vėl susitiko Sankt Peterburge.
Panevėžietis istorikas, mokytojas Juozas Brazauskas savo biografinėje apybraižoje apie Balį Sruogą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ mini, kad studijuodamas Sankt Peterburge B. Sruoga artimai draugavo su garsiuoju grafiku Pauliumi Galaune, anuomet pametusiu galvą dėl U. Babickaitės.
Nuo karo audrų į Rusiją mergina buvo pasitraukusi kartu su broliais.
Pasak J. Brazausko, B. Sruoga visiems lietuviams Sankt Peterburge išgarsino Unę kaip retą talentą. Net pasamdė jai dainavimo mokytoją, kad paruoštų stoti į Imperatoriškąją konservatoriją.
„Jei kas suabejodavo jos talentu, tą Balys išvadindavo durniumi, galviju“, – mini J. Brazauskas.
Įtraukdavo jis Unę ir į kultūrinę veiklą, išrūpindavo svarbiausius vaidmenis. Daug padėjo ne tik artistei, bet ir jos broliams.
B. Sruoga prognozavo U. Babickaitei didžios aktorės karjerą, o pačiai Unei rašytojo žodis buvo šventas – laikė jį dramos meno žinovu.
„Balys mylėjo Unę daugiau negu poeto meile – net iki savęs išsižadėjimo“, – teigia J. Brazauskas.
Tačiau netrukus prasidėjo nesutarimai – Unė įsimylėjo P. Galaunę (nors greitai su juo išsiskyrė).
B. Sruoga vėliau buvo apsilankęs pas U. Babickaitę jau Lietuvoje, tačiau jos mama rašytojo nepriėmė. Nepatiko Agotai Babickienei ir dukters pasirinktas kelias – aktorystė bei režisūra, nes norėjo, kad ji taptų mokytoja.
Į Lietuvą U. Babickaitė grįžo 1918 metais. Kaip pasakoja Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė J. Knizikevičienė, čia Unei buvo pasiūlyta vadovauti mėgėjiškam Kauno dainos bei scenos draugijos vaidintojų būreliui.
Aktorė sutiko. Kartu su neprofesionaliais kolegomis statė spektaklius ir pati vaidino, kol 1919-aisiais išvyko į JAV.
Amerikoje Unė apsistojo pas savo dėdę Andrių Graičiūną, įsitraukė į Čikagos lietuvių kultūrinę veiklą. Ją ten globojo JAV viešėjusi rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė.
1920 metais organizavo dramos kursus, juos ėmė lankyti ir jos pusbrolis Vytautas Graičiūnas, būsimas Unės vyras.
„Lietuvės vaidybą pastebėjo ir amerikiečių kino menininkai“, – pasakoja J. Knizikevičienė.
1922 metais U. Babickaitė buvo pakviesta vaidinti Holivudo filme „Tyli drama“.
Pasirinkusi sceninį vardą Une Baye, lietuvė nusifilmavo keliuose kino bendrovių „Paramount“, „Thunberville“ ir „Apollo“ filmuose. Juostoje „Lapių medžioklė“ ji atliko pagrindinį – prezidento mylimosios – vaidmenį. Tačiau vėliau ją pakeitė kita aktorė. Kodėl, nėra tiksliai žinoma. Viena iš versijų – atsirado tokių, kuriems nepatiko, jog JAV prezidento mylimąją vaidina užsienietė, emigrantė.
Be Holivudo, U. Babickaitę mielai priėmė Čikagos, Niujorko, Vašingtono teatrų scenos.
Nors nemažai metų gyveno įvairiose užsienio šalyse, kupiškietė Uršulė Babickaitė Lietuvos niekada nepamiršo ir buvo aistringa jos patriotė. Išlikęs pasakojimas, kad aktorė nesugebėjo priimti ištikimybės priesaikos, būtinos norint gauti JAV pilietybę, nes negalėjo ištarti žodžių, kuriais būtų atsižadėjusi Lietuvos.
Ją Unė vėl pamatė 1926-aisiais, grįžusi jau su vyru. Tačiau neužsibuvo – netrukus pora išvyko į Vakarų Europą. Mat nei vienam – nei jai, nei sutuoktiniui, buvusiam tarpukario vadybos mokslo pradininku ir dirbusiam vadybos konsultantu užsienio įmonėse, taip ir neatsirado galimybės pritaikyti savo gabumų gimtoje šalyje.
Padedama vyro, U. Babickaitė 1928 metais Londone įkūrė Naująjį rusų teatrą, kuriame vaidino ir pati.
1929-aisiais jau Paryžiuje subūrė anglų ir amerikiečių trupę. Paryžietiška spauda negailėjo šiai pagyrimų, o dienraštis „Paris-Midi“ net pavadino U. Babickaitę „žaviausia iš daugelio tarptautinio masto žvaigždžių, kurios kasmet pasirodo Paryžiuje“.
J. Knizikevičienės teigimu, ne viskas Graičiūnams sekėsi. Būta ir nelaimių, skaudžių išgyvenimų, sušlubavo sveikata. Kai galiausiai šeima 1935 metais vėl nusprendė sugrįžti į Lietuvą, užsienyje garsėjusi aktorė vėl susidūrė su iššūkiais.
Valstybės teatro scena jai vėl plačiai neatsivėrė. Artistei, sugebėjusiai pavergti Holivudą, patikėta vadovauti mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatrui, be to, ji skaitė poeziją Kauno radijuje.
Pasak J. Knizikevičienės, kai kuriuose šaltiniuose minima, kad grįžusi iš užsienio U. Babickaitė-Graičiūnienė dirbo Panevėžio teatre, pastatė tris spektaklius, tačiau daugiau žinių apie tai neturima.
Jau sovietmečiu poetas, kunigas Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose yra rašęs, kad tiek publika, tiek kritikai ją priėmė santūriai.
„Pasirodė, kad Babickaitės kultūra, Vakarų europietės, rafinuotai estetinė, stipriai svetima mūsų anuometinio valstybės teatro kultūrai, rusiškai, rytietinei, apygrubei, realistinei, su kaimišku prieskoniu“, – rašė jis.
Sprendimas sugrįžti į Lietuvą, o vėliau nesitraukti su kitais į Vakarus porai buvo lemtingas.
1944 metais artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, Graičiūnai nusprendė likti, pasakoja J. Knizikevičienė. 1951-aisiais abu buvo suimti, pateko į kalėjimą Maskvoje, vėliau iš ten išvežti tremtin. Vyras – į Kemerovo sritį, Unė – į Kuibyševo sritį pjauti miško.
„Manau, kad Unė ten pateko dėl vyro, nes Vytautas Andrius Graičiūnas dar tebeturėjo amerikietišką pasą. Aišku, kad jis negalėjo patikti sovietų valdžiai – buvo apkaltintas laikantis namuose Amerikos vėliavą ir šnipinėjantis prieš Sovietų Sąjungą“, – svarsto muziejininkė.
Jos teigimu, aktorė labai išgyveno dėl sutuoktinio, save laikė tokio likimo kaltininke: „Ją tas labai paveikė. Unė net smerkė save, manydama, kad galbūt per ją taip nutiko“, – priduria.
U. Babickaitė-Graičiūnienė buvo nuteista penkeriems metams, V. Graičiūnas – dešimt, ir iš ten nebesugrįžo. Anot J. Knizikevičienės, šaltiniai pateikia skirtingas versijas, kas nutiko. Net svarstoma savižudybės versija. Bet faktas, kad aktorės vyras mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Gali būti, jog nuo išsekimo.
Dar tebebūdama Sibire U. Babickaitė rašė brolio Vytauto žmonai: „Man va rytoj bus lygiai metai, kai išsiskyriau su dievintu mano gyvenimo žmogum. Visiems visą gyvenimą padėdavau, o Jam nesugebėjau niekuo padėti jo nelaimėje, ir šito suvokimas man toks sunkus, kad nerandu vietos, ir juodas liūdesys nepalieka manęs nė akimirką. Niekuo negaliu padėti, kaip siaubinga.“
Unė tremtyje išbuvo 22 mėnesius – iki 1953 metų. Mirus Stalinui, daugybei represuotųjų ėmė pamažu vertis durys į laisvę.
J. Knizikevičienės teigimu, vėliau aktorė apie tai rašė: „Grįžau iš pragaro.“
Kaip žinoma, lageriuose kartu su politiniais kaliniais buvo laikomi kriminaliniai nusikaltėliai.
„Unė buvo kitokia būtybė. Aktorė. Kitokios sielos“, – sako muziejininkė.
Grįžusi į Lietuvą aktorė nebevaidino. Rašė atsiminimus, gyveno iš pamokų – mokė užsienio kalbų. Ji mirė 1961 metais Kaune. Palaidota Kupiškio rajone, Palėvenėje, šalia mamos. Ten pat pastatytas ir simbolinis paminklas Sibiro platybėse žuvusiam vyrui.
Unė Babickaitė su broliu Petru Paryžiuje. 1936-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
J. Knizikevičienės teigimu, Lietuvai nusipelnė ir U. Babickaitės broliai.
Vytautas Babickas 1914-aisiais įstojo mokytis į Panevėžio mokytojų seminarijos parengiamąją klasę. Ją baigė jau evakuacijoje Rusijoje. Po seminarijos buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją, čia ne vienerius metus tarnavo, baigė karinius mokslus, kovojo su baltagvardiečiais. 1922 metais parvykusiam į Lietuvą jam teko tarnauti ir gimtosios šalies kariuomenėje, vėliau dirbti įvairiose žinybose.
Galiausiai V. Babickas pradėjo mokytojauti – nuo 1939 metų gavo pradžios mokyklos vedėjo vietą ką tik atgautame Vilniaus krašte. Vėliau dirbo kitus darbus, ūkininkavo.
Pasak muziejininkės, sugrįžus sovietams, V. Babickas naujai valdžiai turėjo nepatikti. Jis nevengė išsakyti savo nuomonės, nekentė netvarkos ir neteisybės.
Ilgą laiką buvusį KGB akiratyje, 1951-aisiais V. Babicką apkaltino antitarybine veikla ir nuteisė dešimčiai metų.
Kalėjo Archangelsko srityje, teko dirbti miško darbus. Lietuvoje be pragyvenimo šaltinio liko žmona su šešiais mažamečiais vaikais.
Iš tremties į Lietuvą V. Babickas parvažiavo 1954-aisiais – palaužtos sveikatos, tad nepraėjus dešimtmečiui mirė.
Viena jo dukterų – Unė – buvo garsiosios sesers krikšto dukra.
„Aktorė teikė pagalbą jo šeimai, nes brolis turėjo daug vaikų. Pati būdama tremtyje leido brolio žmonai parduoti kai kuriuos savo daiktus, kad galėtų išlaikyti šeimą“, – pasakoja J. Knizikevičienė.
Kiti Unės broliai, Kazys ir Petras, 1944 metais nusprendė pasitraukti į Vakarus.
J. Knizikevičienės teigimu, Kazys Babickas mokslus pradėjo Kupiškyje, o sesers įkalbėtas juos tęsė Sankt Peterburge.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tapo savanoriu, dalyvavo kovose su bermontininkais. Vėliau baigė karo mokyklą.
1934 metais jau užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. 1937 metais buvo paskirtas vadinamosios autorinktinės vadu.
Sovietų okupacijos metais K. Babickas išleistas į atsargą kaip „liaudies priešas“. Iki 1944-ųjų jis su žmona mokytojavo suaugusiųjų gimnazijoje Vilniuje, bet artėjant frontui su šeima nusprendė trauktis į Vakarus.
Manė, kad laikinai, kaip paaiškėjo – visam laikui.
Ilgainiui K. Babicko šeima apsigyveno JAV.
Jauniausias brolis Petras, žymus tarpukario Lietuvos kultūros veikėjas, taip pat mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje.
Savo kūrybą talentingas jaunuolis pradėjo spausdinti 1921-aisiais. 1923 metų birželį Panevėžio gimnazija pastatė operą „Miškelio pasaka“, kuriai libretą parašė gimnazijos abiturientas P. Babickas.
1926 metais pradėjus veikti Kauno radiofonui, P. Babickas buvo pakviestas dirbti pirmuoju diktoriumi, čia darbavosi iki pat 1940-ųjų.
Buvo ir žymus fotografas. Pasak J. Knizikevičienės, 1937 metais kartu su kitais fotografais dalyvavo Menų ir technikos parodoje Paryžiuje ir pelnė aukso medalį.
„1939 metais kaip fotografas ir žurnalistas kartu su pirmaisiais Lietuvos kariuomenės daliniais įžengė į išlaisvintą Vilnių ir parengė reportažus“, – pasakoja muziejininkė.
Jis buvo ir vienas pirmųjų lietuvių kino operatorių. Pasitraukęs į Vakarus, 1946 metais apsigyveno Brazilijoje. Vėliau apie penkiolika metų dirbo Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, 
kultūros ir spaudos atašė. Pasak muziejininkės, dirbdamas jis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, neatidavė lietuviško paso ir nepriėmė kitos valstybės pilietybės. Pasak J. Knizikevičienės, P. Babickas minimas kaip 1941 metais Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, įkūręs raudonojo teroro ekspoziciją apie sovietų žiaurumus pirmosios okupacijos metais.
