Birželio sukilimas Panevėžio krašte nusinešė žinomo nepriklausomybės kovų dalyvio Antano Kiaunės gyvybę. Jo kapą galima aplankyti Krekenavos kapinėse. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotraukos

Aukų pareikalavęs sukilimas

Aukų pareikalavęs sukilimas

Prieš 78-erius metus per Lietuvą nuvilnijęs Birželio sukilimas, kai prieš sovietų okupacinę valdžią stojo įvairiausių profesijų, socialinės padėties žmonės, lig šiol vertinamas kontraversiškai.

1940 metais prasidėjusios represijos, areštai, kiti okupacijos atnešti neigiami pokyčiai prislėgė ir sukrėtė Lietuvos gyventojus. Tad kuomet prasidėję masiniai trėmimai perpildė kantrybės taurę, kai kurie jų patraukė į miškus – slapstėsi, ginklavosi ir laukė sparčiai artėjančio karo.

Laisvės siekio proveržis

Sovietmečiu 1941-ųjų birželio įvykiai Lietuvoje buvo nutylimi arba iškraipomi faktai. O ir dabartiniais laikais tuomet įsiplieskęs sukilimas vertinamas įvairiai. Skeptikai teigia, kad jis nebuvo reikšmingas nepriklausomybei. Kiti primena civilių žudynės, tikėjimą, jog per Lietuvą keliaujant naciams pavyks išlaikyti savarankiškumą. Dar kiti Birželio sukilimą laiko vienu garbingiausių Lietuvos istorijos puslapių. Nes prasidėjęs praėjus kone metams po okupacijos, jis parodė pasauliui, jog tauta ne savo noru įsileido užkariautojus ir visada troško nepriklausomybės.

Seime keletas parlamentarų net yra užregistravę rezoliuciją dėl 1941 metų birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo. Joje teigiama, kad tądien Kauno radijo paskelbta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija buvo tautos laisvės siekio proveržis. Prasidėjus karui, buvo atkurta iki sovietų okupacijos veikusi Lietuvos administracija, savivalda, sudaryta Laikinoji Vyriausybė, jos vardu ir buvo paskelbta minėta deklaracija. Ir nors tąkart sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, poveikis Lietuvos visuomenei buvo reikšmingas: „Tauta suprato, kad tik ji pati gali lemti savo valstybės ateitį, o valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei rezistencijai, kuri per 50 okupacijos metų leido išsaugoti tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990-aisiais“.

Raudonojo teroro aukų laidotuvės Panevėžyje 1941 metų birželio 29 dieną.

Kylančius klausimus, kaip viskas vyko 1941-ųjų vasarą, kiek detalių pradingo arba apaugo gandais Antrojo pasaulinio karo pradžios chaose ir kiek faktų buvo iškraipyta propagandinės sovietų mašinos vėliau, tebesiaiškina istorikai. Nepaneigiama viena: per šį trumpą sukilimą žuvo daugiau kovotojų nei per kelerius metus trukusias nepriklausomybės kovas.

Plito it ugnis

Panevėžio miestas ir apskritis buvo kraštai, kur 1941-aisiais sukilėliai veikė ypač aktyviai. Tad nenuostabu, jog tų metų birželis istorijon įrašytas sukrečiančiai tragiškais įvykiais.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad Birželio sukilimo pradžia sutapo su nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia. Sukilimo centras buvo Kaune. Čia birželio 22-osios vakarą buvo užimtas radiofonas, organizuota jo apsauga ir imta rengtis transliacijoms. Kitą rytą Lietuvių aktyvistų fronto – antisovietinio pasipriešinimo organizacijos – įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir sudarytos laikinosios vyriausybės sąrašą.

Pasipriešinimo mastas, istoriko teigimu, buvo didelis. Kaip ir sukilimo tikslas – paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir perimti krašto valdymą.

Ryžtu jį pasiekti ypač išsiskyrė Kauno miestas ir apskritis, Švenčionių, Mažeikių apskritys, Utenos miestas bei apskritis. Ir, kaip minėta, Panevėžio kraštas, kur sukilimas prasidėjo 1941 metų birželio 23 dieną.

Kadangi vyko karas, sukilėliai sparčiai ginklavosi. Pavyzdžiui, Raguvos valsčiuje numuštuose dvejuose sovietiniuose koviniuose lėktuvuose jie rado daug šovinių, kelis kulkosvaidžius ir net ketino pulti Raguvos miestelį.

Pirmas kraujas

D. Pilkausko pasakojimu, aktyviausi sukilėliai buvo Ramygalos ir Krekenavos valsčiuose. Jau sukilimo išvakarėse Krekenavoje susikūrė 130 vyrų būrys, vadovaujamas Juozo Jackūno.

Krekenavos sukilėliai nušovė NKVD darbuotoją Joną Belecką ir per susišaudymą neteko dviejų saviškių – Antano Kulikausko ir Antano Kiaunės, vieno iš žinomiausių šio krašto savanorių kovotojų už laisvę.

Pasibaigus 1918–1920 metų nepriklausomybės kovoms, A. Kiaunė tapo Krekenavos 76-ojo šaulių būrio vadu. Po kelerių metų už nuopelnus Šaulių sąjungai buvo apdovanotas Šaulių žvaigžde.

Tad sovietų okupacija, istoriko teigimu, skaudžiai smogė jo šeimai. A. Kiaunės motina ir žmona su vaikais buvo ištremti į Sibirą.

Broliai Kiaunės. Jurgis, Antanas, Juozas ir Vladas. Buvę savanoriai nufotografuoti Kaune 1936-aisiais. J. Kiaunytės-Gasiūnienės asmeninio archyvo nuotrauka

„Prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 1941 metų birželį A. Kiaunė įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekusių Birželio sukilimo dalyvių gretas. Jis buvo vienas aktyviausių Birželio sukilimo dalyvių Krekenavos miestelyje, vadovavo atskirai sukilėlių grupei“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Deja, netrukus per susišaudymą su sovietais jis ir A. Kulikauskas žuvo. Abu iškilmingai palaidoti Krekenavos kapinėse.

Kita sukilėlių grupė, vadovaujama Stasio Žuko, nušovė Krekenavos valsčiaus komjaunimo sekretorių Vladą Jalovecką.

Sprogus granatai, žuvo dar vienas sukilime dalyvavęs buvęs savanoris – krekenaviškis Jonas Grinkas.

Ramygalos valsčiuje žuvo trys sukilėliai: Povilas Valonis, Povilas Mažeika, Antanas Marozas. Smilgių valsčiuje ir Panevėžyje aukų būta po vieną, Naujamiesčio valsčiuje – dvi.

Ėmė miestą į savo rankas

Panevėžį sukilimo idėja apėmė akimirksniu. Jau birželio 23-iąją vietos iniciatoriai vyko į Raguvą susitikti su tenykščiais sukilėliais.

Vieni aktyviausių Birželio sukilimo Panevėžyje dalyvių, D. Pilkausko teigimu, buvo mokytojas, šaulys Jurgis Elisonas ir buvęs teismo sekretorius Aleksas Jasaitis.

J. Elisonas organizavo ir moksleivių sukilėlių būrį. Kas, sako istorikas, turbūt natūralu žinant, jog J. Elisonas buvo itin aktyvus nepriklausomybės kovų dalyvis, 1919 metais tapęs vienu iš Lietuvos aviacijos kūrėjų. Vėliau dirbo pedagoginį darbą, užsiėmė aktyvia visuomenine veikla. 1940-aisiais Lietuvą okupavus sovietams, jau liepos pradžioje J. Elisonas buvo suimtas.

„Jam buvo pateiktas kaltinimas, kad kaip Tautininkų sąjungos narys veikė prieš liaudies interesus, – pasakoja muziejininkas. – Panevėžio kalėjime J. Elisonas išbuvo apie mėnesį.“

Atsiradus užtarėjų, pedagogas buvo paleistas į laisvę, tačiau jau palaužta sveikata – kalėjime jis dar ir sumuštas.

Sukilimui įsibėgėjant, 1941 metų birželio 25-ąją Panevėžio mieste įsteigtas Vietinės apsaugos štabas, vadovaujamas pulkininko leitenanto Antano Stapulionio.

Vienas štabo uždavinių buvo prižiūrėti mieste tvarką.

„Pulkininkas leitenantas A. Stapulionis išleido įsakymą, kuriame teigiama, kad plėšikai bus šaudomi vietoje. Buvo draudžiama savavališkai daryti kratas, draudžiama burtis gatvėse, liepiama pašalinti visas iškabas, kurios priminė sovietinę valdžią“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Tuo pačiu įsakymu tvarkai Panevėžyje palaikyti skirti pareigūnai – vadinamoji „Lietuvos pagelbine policija“, – iš minios išsiskyrę baltais raiščiais. O į visus iš miesto vedančius kelius buvo išsiuntinėti žvalgai.

Birželio 25 dieną sukilėlių iniciatyva buvo išminuotas Piniavos tiltas ir „Maisto“ fabrikas. Į sukilėlių rankas taikiai perėjo Panevėžio paštas.

Tą pačią dieną vokiečių lėktuvai Klaipėdos gatvėje numetė kelias bombas, buvo padegtas vienas namas, apšaudyti besitraukiančios sovietų armijos daliniai.

D. Pilkausko teigimu, sukilėlių štabas, iš pradžių glaudęsis Šaulių teatre Respublikos gatvėje, netrukus buvo perkeltas į Liaudies gatvę – dabartinę A. Smetonos gatvę. Bet birželio 26-ąją šaudymams nesiliovus kiaurą naktį, vėl sugrąžintas į teatro patalpas. Iš šio pastato buvo apšaudyti ir besitraukiantys raudonarmiečiai.

Prie sukilėlių prisidėjo vis daugiau Panevėžio vyrų ir jie pamažu perėmė valdžią į savo rankas.

Jau birželio 27-ąją mieste suplevėsavo trispalvės. Be jokių rimtesnių susidūrimų su besitraukiančia sovietine armija Panevėžio mieste ar apylinkėse.

Sukrėtė kiti įvykiai

Tądien – birželio 27-ąją – Panevėžyje pasirodė ir nacistinės Vokietijos kariuomenės daliniai, įvyko sukilėlių štabo narių susitikimas su vokiečių pareigūnais. Miesto pramonės įmonės buvo įpareigotos dirbti toliau, o sukilėlių štabas birželio pabaigoje išvis likviduotas – valdžia perleista lietuvių komendanto žinion. Pasipriešinimo kovotojams turėjo būti išmokama alga už jų dalyvavimo sukilime dienas.

Tad miestelėnus, D. Pilkausko teigimu, labiau sukrėtė ne Birželio sukilimo įvykiai, o praktiškai tuo pat metu vykusios žudynės. Karo pradžios suirutėje susidorota su panevėžiečiais medikais (naktį į birželio 26-ąją mieste žiauriai nužudyti trys ligoninės gydytojai – Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis, – ir medicinos sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė), trimis panevėžiečiais (dabartinio Panevėžio kraštotyros muziejaus rūsyje nužudytas buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas, „Maisto“ technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelininkas Kazimieras Šlekys), prie Cukraus fabriko sušaudyti politiniai kaliniai.

Dar visiškai nepasitraukus sovietams, viešai reikšti nuomonę, nepasitenkinimą, istoriko teigimu, buvo pavojinga. NKGB daliniai ir pirmosiomis karo dienomis vykdė represijas, suiminėjo Birželio sukilimo dalyvius ir civilius, atvirai pasisakiusius prieš sovietų valdžią. Suimtieji buvo gabenami į Panevėžio kalėjimą.

Artėjant vokiečiams, nematydami išeities, okupantai nutarė trauktis į Rytus, o kalėjime tebebuvusius suimtuosius sušaudyti. Birželio 25-ąją prie Cukraus fabriko buvo nužudyta 19 politinių kalinių, tarp jų – nemažai moksleivių.

Medikų nukankinimo Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje Panevėžyje motyvai lig šiol tiksliai nežinoma. Tuo metu miesto ligoninėje galiojo karinė tvarka, čia šeimininkavo raudonarmiečiai ir vietiniai komjaunuoliai. Viena versijų – kažkas įskundė gydytojus, kad šie, kartu su sužeistaisiais, kurie tomis dienomis į ligoninę gabenti beveik nenutrūkstančiu srautu, gelbėjo ir Birželio sukilimo dalyvius.

Medikai buvo laidojami tą pačią dieną, kaip ir kiti mieste nužudyti asmenys. Nėra panevėžiečio, negirdėjusio apie šias laidotuvės – jose dalyvavo tūkstančiai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų