A. Šenderovas: „Norėčiau kompozitorius grąžinti prie žmonių”

Kompozitorius Anatolijus Šenderovas niekada nesvarstė, kuo būti: kelią nulėmė talentas ir genai. Vieno garsiausių šių dienų Lietuvos muzikos kūrėjų Viktorija Vitkauskaitė klausė, ko jis ketina mokyti jaunuosius kompozitorius ir ko iš didžiųjų korifėjų išmoko pats.

Šio kūrėjo biografijoje yra visko, iš ko būtų galima kurti dėmesį prikaustantį filmą, juolab kad jo likimo posūkiuose atsiskleidžia ir ryški XX a. Lietuvos bei Europos istorijos dalis. Menininkas gimė Uljanovske (Rusija), kur Antrojo pasaulinio karo žiaurumų metais buvo patekę jo tėvai. Šiame mieste jis praleido dešimt pirmųjų gyvenimo dienų, vėliau su šeima išvyko į Samarą – uostą prie Volgos, kur apsigyveno tiesiog filharmonijoje, už scenos. Kai mažąjį Anatolijų tėvai pirmąkart ant rankų įnešė į šiuos „namus“, už sienos suskambėjo varpai ir trimitai: tuo metu filharmonijos scenoje buvo grojama iškilmingoji Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai“.

Ar violončelininko ir pianistės šeimoje gimęs A. Šenderovas rinksis muziką, abejonių nekilo: tėvai tik svarstė, kuriuo instrumentu jis gros ūgtelėjęs. Pats A. Šenderovas vėliau yra minėjęs, kad jam pavyko giminės muzikų šaknis atsekti iki XIX a. pradžios. Muzikantai buvo abu jo tėvai, senelis, prosenelis, proprosenelis.

1946-aisiais Šenderovų šeima grįžo į Vilnių. Apsistojo būste buvusiame Vilniaus gete pati apie tai nieko nežinodama: nors nuo Holokausto žiaurumų tebuvo praėję keleri metai, bet kokia apie buvusį siaubą galėjusi priminti informacija iš miesto gatvių buvo ištrinta. Ir tik po daug dešimtmečių Vilniaus getas ir buvę jo gyventojai grįžo į A. Šenderovo kūrybą – muziką Audriaus Juzėno režisuotam filmui „Vilniaus getas“.

Gerokai anksčiau A. Šenderovas kartu su Tel Avivo muzikos akademijos rektoriumi profesoriumi Josephu Dorfmanu, tuomečiu Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktoriumi Gintaru Kėvišu ir Lietuvos kompozitorių sąjunga Vilniuje surengė pirmąjį tarptautinį profesionaliosios žydų muzikos festivalį. Taip pat parašė vokalinį simfoninį kūrinį „Shma Israel“ pagal Vilniaus Gaono tekstus, legendinio smuikininko Jaschos Heifetzo atminimui skirtą „Cantus in memoriam Jascha Heifetz“, vokalinį kūrinį „Iš užmirštos knygos“ pagal senąsias Vilniaus krašto žydų giesmes – sąrašą būtų galima dar ilgai tęsti. Muzikologė Kamilė Rupeikaitė yra pastebėjusi senosios žydų kultūros ir pasaulėvokos reikšmę A. Šenderovo kūrybai: ji tapo ilgamečiu įkvėpimu vis naujiems kompozitoriaus atradimams.

Kompozitoriai dabar bendrauja ne su atlikėjais, o su kompiuteriais. Aš norėčiau juos grąžinti prie žmonių.

Tačiau, A. Šenderovo nuomone, nauji atradimai tėra iliuzija. „Ekleziastas dar prieš tūkstančius metų sakė, kad viskas, kas yra, jau buvo. Galvoji, kad sukūrei šį tą visiškai naujo, bet po saule nėra nieko naujo“, – šypsosi kompozitorius, mums susitikus pokalbio karščio kiek išvargintame Vilniuje. Daug to, kas šiuolaikinės muzikos scenoje vyksta dabar, jis sako matęs dar 1962-aisiais, kai pirmą kartą išvyko į modernų muzikos festivalį „Varšuvos ruduo“. Šis renginys tapo jo neakivaizdinių moderniosios muzikos „studijų“ pradžia: čia susipažino su garsiaisiais muzikos kūrėjais Krzysztofu Pendereckiu, Witoldu Lutosławskiu. Pastarasis po A. Šenderovo simfonijos premjeros net atėjo į užkulisius pasveikinti jaunojo kompozitoriaus. Tai padarė didžiulį įspūdį ir pačiam autoriui, ir jo mokytojui Eduardui Balsiui. Tačiau vėliau dalis tuo laikotarpiu sutiktų ir asmeniškai pažintų garsiųjų kūrėjų – K. Pendereckis, legendinis estų kompozitorius Arvo Pärtas – savo modernistinius ieškojimus atmetė ir grįžo prie, A. Šenderovo žodžiais, amžinųjų vertybių.

„A. Pärtas buvo radikalus modernistas. Garsiajame jo Koncerte violončelei nėra nė vienos natos – vien ženklai, kur ką instrumente pamušti. Visi mokėmės iš jo, tuo metu tai buvo genialu. Tačiau pačiame savo žydėjime jis staiga viską meta ir grįžta prie vienbalsės melodijos“, – pasakoja A. Šenderovas. Jis prisimena, kaip kartą klausėsi „naujojo“ A. Pärto kūrybos dalyvaujant pačiam kompozitoriui: „Matyt, tuo metu buvau visai kvailas, neištvėriau ir paklausiau: „O kada pagaliau išgirsime tą Arvo, kurį visi mylime?“ Kompozitorius nuliūdo ir pasakė: „Juk tas Arvo ir atėjo.“ Jis ir daugelis kitų kompozitorių, būdami aukščiausio lygmens novatoriai, jau suprato, kad buvo nužengę klaidingu keliu.“

Pokalbis su savimi

Šią vasarą savo kūrybine patirtimi A. Šenderovas sutiko pasidalyti su jaunaisiais muzikos kūrėjais. Liepą Vilniuje ir Paliesiaus dvare vyko festivalis „Ars SummerFest“. Viena jo dalių – meistriškumo kursai jauniems kompozitoriams. A. Šenderovas sutiko juos vesti akcentuodamas tai, kas, jo akimis, šiandien dažnai lieka pamiršta, – kompozitoriaus ir atlikėjo santykį. „Kompozitoriai dabar bendrauja ne su atlikėjais, o su kompiuteriais. Aš norėčiau juos grąžinti prie žmonių, – prieš festivalį pasakoja pašnekovas ir neslepia, kad jam rašant muziką kompiuteris taip pat nuolat šalia: – Bet ne kompiuteris man diktuoja, o aš jam – čia ir visas skirtumas. Atliekant gyvai muzika skamba absoliučiai kitaip. Kartais atlikėjai pradeda dirbti su nauju kūriniu ir mato, kad yra tam tikrų groti nepatogių vietų. O tada kompozitorius stebisi, kad jo kompiuteris tai padarė lengvai.“

Meistriškumo kursų dalyviams parašius nedidelės apimties kūrinį prasidės, A. Šenderovo žodžiais, muzikos kelias nuo popieriaus iki scenos. Būtent šis etapas pastaruoju metu dažnai apleidžiamas. Kai kūriniai bus nugludinti dirbant su atlikėjais, pritaikyti instrumento specifikai, juos išgirs publika. Be to, atliekamus meistriškumo kursų dalyvių kūrinius planuojama įrašyti. „Parašyti muziką, dirbti su atlikėju ir sugroti scenoje – trys esminiai, vienodai svarbūs kūrybos proceso etapai. Jei muzika kuriama vien pasitelkus kompiuterį, tokiu atveju tu tik renkiesi iš to, ką siūlo programa. O man muzika visada buvo ir yra pokalbis su savimi, atlikėju, galiausiai – su publika“, – sako A. Šenderovas.

Paprastai, kai atlikėjai pradeda dirbti su nauju kūriniu, kompozitorius iš pradžių daug su jais bendrauja, jiems aiškina. Vėliau kalbėti apie kūrinį ir jo interpretacijas pradeda patys muzikantai, ir šis lūžis kompozitorių visada džiugina. „Kai paduodu natas, iš pradžių jos būna muzikantams svetimos. Aš noriu juos suinteresuoti, kad jie pajustų, jog kūrinys pamažu taptų ne tik mano, bet ir jų. Muzikantai turi pajusti, kas slypi už parašytų ženklų, ką jie galėtų reikšti. Dažnai atlikėjui sakau: o dabar pamirškite viską, ką iki šiol kalbėjau. Žinote mano požiūrį, mano idėjas – dabar eikite savo keliu. Taip kūrinyje atsiranda gyvybė. Muzika juk yra gyva, tai – aksioma“, – aiškina kompozitorius.

Muzikantai yra stebėjęsi, kodėl A. Šenderovas šiandien prašo groti tą pačią kūrinio vietą greičiau, jei dar vakar prašė sulėtinti. Tam, anot jo, yra paprastas paaiškinimas: „Vakar buvo lietinga, apsiniaukę, todėl norėjosi lėčiau. O šiandien giedra, šilta, šviečia saulė, todėl ir muzika turi skambėti kitaip – juk ji irgi keičiasi.“

Nuolatiniai patobulinimai

Galėtų atrodyti, kad kompozitoriaus darbas baigiasi ten, kur prasideda kūrinio premjera. Tačiau kalbant apie A. Šenderovą tai būtų labai toli nuo tiesos. Trijų baletų, trijų simfonijų ir septynių koncertų autorius stengiasi dalyvauti kaskart, kai atliekamas jo kūrinys. Pavyzdžiui, aštuonerius metus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare buvo jo baletas „Dezdemona“. Iš 27 kartų, – tiek rodytas šis kūrinys, – muzikos autorius praleido vienintelį.

Taip pat aktyviai sekė ir pirmojo savo baleto – 1982 m. pastatyto „Mergaitė ir mirtis“ – gyvenimą. Po jo premjeros buvo, A. Šenderovo žodžiais, balius, bet jau po antrojo spektaklio kompozitorius kukliai paklausė dirigento Jono Aleksos, ar šis neprieštarautų šį tą patobulinti. Maestro neprieštaravo. Taip gimė nerašyta taisyklė: po kiekvieno spektaklio A. Šenderovas ir J. Aleksa susėdę dviese taktas po takto analizuodavo visą didžiulės apimties kūrinį. Vienur reikėdavo patylinti, kitur – pagarsinti, dar kitur – išvalyti keletą garsų, kad geriau atsiskleistų kiti instrumentai. To darbo ženklai – kava sulaistytos ir cigarečių pelenų pradegintos partitūros. Sustota tik prieš 13-ąjį spektaklį: pasak kompozitoriaus, tiesiog baigėsi tobulinimo periodas. Taip pat su dirigentu Robertu Šerveniku vėliau būdavo gludinama ir „Dezdemona“.

Daugiau nei pusę šimtmečio besitęsianti kompozitoriaus karjera įvertinta daugybe tarptautinių ir nacionalinių apdovanojimų. Tarp jų – Nacionalinė kultūros ir meno premija bei 2002-aisiais skirta Europos kompozitoriaus premija už koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“. A. Šenderovas tebėra vienintelis šios premijos laureatas Lietuvoje. Prestižinį apdovanojimą pelniusį kūrinį jis skyrė ilgamečiam bičiuliui – Lietuvoje gimusiam pasaulinio garso violončelininkui Davidui Geringui.

„Pirmiausia rašau sau ir atlikėjams“, – sako A. Šenderovas. Apie publikos vaidmenį jis turi savitą nuomonę: ji daug ko nežino ir neturi žinoti, bet viską jaučia. Todėl publiką kompozitorius kviečia į pokalbį apie amžinus, laikui nepavaldžius dalykus: „Muzika nėra televizija ar naujienų portalas, ji neturi atspindėti gyvenimo. Ji turi paliesti sielą, nes daugiau yra svajonė, norėjimas to, ko gal net nėra. Muzika yra pokalbis su Dievu. Deja, šiame dialoge dažnai nugali šėtonas.“