-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gyvenimo ir mirties tema – pati paprasčiausia, regis, nereikalaujanti jokių teorijų, įrodinėjimų ar svarstymų.
Čia tiesa viena – kas gimė, gyvena, tas ir mirs. Visiems skirtas tas pats brūkšnelis tarp datų.
Kiek jų – tų vardų ir datų abipus brūkšnelio, iškaltų antkapių akmenyse, ir dabar primena buvusius gyvenimus – kartais labai garbingus, kitiems paaukotus, išradimų, pamokų, kūrybos pilnus ir dėl to nepamirštamus dešimtmečiais ar šimtmečiais.
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinės, vadinamos senosiomis, Apvaizdos take pasakoja ypač daug tokių istorijų.
„Čia tikras istorijos žinių šaltinis, supažindinantis su praeityje žymiais Panevėžio žmonėmis, čia gyvenusiais ir dirbusiais iki Antrojo pasaulinio karo ir kiek vėliau“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas.
Nors kapinės šioje vietoje veikti pradėjo gerokai anksčiau, dauguma čia stūksančių antkapių liko iš XX amžiaus pradžios.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak A. Astramsko, į šiaurės rytus nuo Panevėžio miesto centro, dešiniajame Nevėžio krante, upės kilpoje tarp Senojo ir Naujojo Panevėžio, 1780 metais būta Mikolajavo miestelio.
Senasis Panevėžys su jo atsiradimo pradžią žyminčia bažnyčia tada buvo išsidėstęs dabartinėje Senamiesčio gatvėje.
„Ten buvusios bažnyčios klebonas Mikalojus Tiškevičius nusprendė, kad reikia statyti naujus maldos namus. Dešiniajame Nevėžio krante iškirtus pušyną, statybos buvo pradėtos. Jau po metų čia iškilo nauja bažnyčia“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
1781-aisiais į naują medinę bažnytėlę perkėlė parapiją iš anapus upės Senojo Panevėžio.
Aplink naujus maldos namus atsiradusios kapinės per ilgus metus vis plėtėsi, nusitęsė iki pat Nevėžio šlaitų.
Šiandien tų kapinių nebėra, o jų vietoje stovi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonija, parapijos namai, kiti pastatai.
Klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu, mūrinė raudona bažnyčia dabartinėje Smėlynės gatvėje iškilo per 1877–1885 metus.
O kapinės greta jos – tokios, kokios dabar žinomos ir lankomos, įrengtos 1877 metais šalia jau išnykusių pirmųjų kapinaičių.
Prasidėjus XX amžiui ir naujose kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti, teritoriją teko plėsti. 1905 metais tam gautas vicegubernatoriaus leidimas.
Amžino poilsio vietos plėtrai reikėjo išpirkti sklypus iš privačių asmenų, tačiau įsigyti viso reikalingo ploto miesto valdyba neįstengė, todėl kapinės buvo plečiamos tik Nevėžio link.
Kai po kurio laiko vietos ir vėl pradėjo stigti, imta laidoti pirminių laidojimų vietose, taip sunaikinant ir senuosius kapus, ir antkapinius paminklus.
Apmąstymui ir susikaupimui nuteikia įėjimas į senąsias kapines – į jas veda dveji įspūdingi vartai, kuriuos sukūrė Panevėžyje gyvenę Juškevičių giminės skulptoriai. P. ŽIDONIO nuotr.
Pro įspūdingus vartusDabar Apvaizdos take ant Nevėžio šlaito plytinčios kapinaitės – muziejus po atviru dangumi, bylojantis apie senąjį Panevėžį ir jo žmones.
Jose – įvairių stilių ir formų antkapiai su iškaltais įrašais, mediniai, metaliniai kryžiai, netgi laidojimo rūsiai ir sarkofagai.
Apmąstymui ir susikaupimui nuteikia jau pats įėjimas į senąsias kapines – į jas veda dveji įspūdingi vartai, kuriuos sukūrė Panevėžyje gyvenę Juškevičių giminės skulptoriai.
Kapinės dalintos į dvi dalis – vienoje laidoti katalikai, kitoje – liuteronai. Jos buvo atskirtos medine tvora, šios jau nebėra.
Ir niekas dabar nebeskiria ramybėje besiilsinčių panevėžiečių, nesvarbu, kokio jie buvo tikėjimo, tautybės, statuso ar amžiaus, – visiems vienodai lengva ta pati savo krašto žemė.
Kapinės Apvaizdos take – tokios, kokios dabar žinomos ir lankomos, įrengtos 1877 metais, šalia jau išnykusių pirmųjų kapinaičių. P. ŽIDONIO nuotr.
Dažnas šių nebeveikiančių istorinių kapinių lankytojas atkreipia dėmesį į didelę moters skulptūrą su užrašu „Motinystės pareigos auka“.
Šis paminklas – garsaus skulptoriaus Bernardo Bučo kūrinys.
Jį užsakė ir ant savo žmonos Veronikos kapo pastatė žinomas kalbininkas Petras Būtėnas. Ano meto Panevėžio gyventojus sukrėtė dramatiška istorija, kai vieno iškiliausių tarpukario asmenybių P. Būtėno pirmoji žmona 1934 metais mirė gimdydama, palikusi vyrą su dviem mažais vaikučiais – dukra ir ką tik gimusiu sūnumi.
„Čia tikras istorijos žinių šaltinis, supažindinantis su praeityje žymiais Panevėžio žmonėmis, čia gyvenusiais ir dirbusiais iki Antrojo pasaulinio karo ir kiek vėliau.“
Dr. A. Astramskas
Į akis, be abejo, kris ir kapavietė, papuošta dar vieno žinomo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta moters skulptūra. Skulptorius ją pastatė ant savo tėvų kapo.
Ant išskirtinių, o ir ant kuklesnių antkapių rasite iškaltus daugelio žinomų žmonių vardų – šios kapinės yra tarsi Panevėžio kultūros ir istorijos archyvas po atviru dangumi.
Senųjų kapinių kompleksas turi ir architektūrinę, ir istorinę, ir memorialinę vertę.
Į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktos žymių panevėžiečių – muziko Juozapo Gudavičiaus (1873–1939), geologo Česlovo Chmielevskio (1867–1921), kunigo, knygnešio Jono Karbausko (1866–1929), kalbininko Antano Lalio (1873–1960) ir kitų žinomų žmonių amžino poilsio vietos.
Dažnas šių nebeveikiančių istorinių kapinių lankytojas atkreipia dėmesį į didelę moters skulptūrą su užrašu „Motinystės pareigos auka“. Šis paminklas – garsaus skulptoriaus Bernardo Bučo kūrinys. P. ŽIDONIO nuotr.
Šiose kapinėse ilsisi ir garsus tarpukario notaras Jonas Moigis (1867–1933).
„Tai tas pats Jonas Moigis, kuris buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu. Tas vardas prilipo ne šiaip sau – jis buvo geros širdies, sąžiningas, tolerantiškas teisininkas, buvęs vienodai teisingas ir pagarbus visiems – nesvarbu, kokios tautybės, įsitikinimų ar socialinės padėties žmogus buvo“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Gerbiamas panevėžietis J. Moigis buvo pilietiškas, dalyvaudavo visuomeninių organizacijų veikloje ir nuolat pasiūlydavo įvairias iniciatyvas.
Ypač jis stengdavosi padėti vargšams, į bėdą patekusiems žmonėms, našlaičiams.
J. Moigis – vienas iš Panevėžio kraštotyros muziejaus įkūrėjų, pats labai domėjęsis krašto istorija, kolekcionavimu, aktyviai dalyvavęs draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ veikloje.
Besikuriančiam muziejui teisininkas J. Moigis 1924 metais padovanojo įvairių senų medalių, monetų ir banknotų rinkinį.
Iš garsios bajorų giminės kilusi panevėžiečių Moigių šeima krašto istorijoje paliko ryškius pėdsakus. O ir pats muziejus dabar įkurtas buvusiuose Moigių namuose
J. Moigis mirė nuo ilgai kamavusios širdies ligos, sulaukęs 65-erių metų. Visuomenės pagerbtas ir iškilmingai palydėtas į senąsias kapines, žymusis panevėžietis atgulė šalia pirmosios žmonos Konstantos.
Šių istorinių kapinių žemėje ilsisi kadaise gyvenusieji, dirbusieji ir kūrusieji Panevėžyje ir Panevėžiui. P. ŽIDONIO nuotr.
Atidžiai peržvelgiantieji užrašus ant antkapių neabejotinai ras nemažai žinomų vardų.
Štai didžiulis akmeninis paminklas skelbia, kad čia 1934-aisiais palaidotas Michaelis Rosakas – vienas turtingiausių tarpukario panevėžiečių.
Jis valdė viešbutį, skolino pinigus ir turėjo ne vieną didelį pastatą miesto centre.
Vaikščiodami po senąsias kapines užklystame prie rašytojo, visuomenininko Juozo Besparnio-Čerkeso (1884–1949) šeimos kapavietės.
Netoliese ir iki Antrojo pasaulinio karo veikusio Šv. Zitos vienuolyno seserų kapai.
Antkapinis paminklas, kurio autorius Vincentas Jakševičius, čia pastatytas 1933 metais. Šioje vietoje yra apie 30 vienuolių kapų.
Šv. Zitos draugija Panevėžyje veikė nuo 1909 metų, jos narės rūpinosi ligonėmis, bedarbėmis, vienijo tarnaites ir darbininkes.
1940-aisiais draugija uždaryta.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kai kurie palaidotųjų vardai galbūt mažiau girdėti, bet daugelio iš jų indėlis į Panevėžio plėtrą buvo nemenkas.
Štai besiilsintis amžinybėje Aleksandras Vitartas, pirmasis Panevėžio vadovas, net du kartus išrinktas eiti šias pareigas. Po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo suimtas bolševikų ir netrukus mirė.
Įdomi ir senosiose kapinėse palaidoto statybos darbų rangovo Tado Rylio, mirusio 1928-aisiais, istorija.
Šis vyras atliko tikrą žygdarbį. Kaip pasakoja muziejaus direktorius, to meto žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad 1919 metų pavasarį T. Rylis užsilipo ant Švč. Trejybės bažnyčios stogo, paskui – ant jos bokšto, užsiropštė ant kryžiaus ir nupjovė stačiatikių kryžiams būdingą elementą.
„Niekas to padaryti jam neliepė, jis savanoriškai tarsi grąžino Švč. Trejybės bažnyčiai katalikybę“, – sako dr. A. Astramkas.
Žinoma, kad ne kiekvienas vardas, ne kiekvienas palaidotasis iki šiol prisimenamas – apie buvusius kapus kai kur byloja tik apgriuvę tvorų stulpeliai, samanoti kauburėliai ar įlinkusi žemė.
Bet prisimenant tą pačią amžiną gyvenimo ir mirties tiesą, suprantama – visi besiilsintieji šių istorinių kapinių žemėje kadaise gyveno, dirbo, kūrė Panevėžyje ir Panevėžiui.
Ir kiekvienas jų ateičiai paliko nors nedidelį buvusio gyvenimo pėdsaką – bent jau savo palikuonių egzistavime ir tolesnėje jų veikloje užfiksuotą.
