Kontaktai

Maro keliu su K.Sabaliauskaite

Pirmuoju maršrutu pagal romaną „Silva Rerum“ atgaivinusi baziliską, šią vasarą rašytoja Kristina Sabaliauskaitė veda raudonplaukės maro mergelės pėdsakais. Rašytoja perspėja – ekskursija bus baisoka, kaip ir romane aprašytas laikotarpis.

Dešimt eilučių – dešimt metų

Dar praėjusią vasarą K. Sabaliauskaitė džiaugėsi, kad Vilnius, kaip ir Paryžius, Londonas ar Stokholmas, jau turi ekskursiją, vedančią romano herojų keliais. Pirmasis maršrutas, sudarytas pagal „Silva Rerum I“, sulaukė daug dėmesio – juo jau keliavo apie 1 500 romano gerbėjų. Sudaryti naują ekskursiją rašytoja vadina iššūkiu – reikėjo ne mažiau įdomaus, tačiau visiškai kitokio patyrimo ir nuotykio.

„Silva Rerum II“ ekskursija vedžioja Vilnių XVIII a. pradžioje nusiaubusio karo su švedais ir jo sukeltų nelaimių: maro bei bado keliais. Maršrutas prasideda prie Aušros vartų, kuriuos rašytoja vadina svarbia geografine romano ašimi, mat būtent pro juos į miestą įkeliauja maras. Pasakodama Aušros vartų istoriją ir Dievo Motinos paveikslą apipynusias legendas, K. Sabaliauskaitė užsimena ir apie baisius kanibalizmo atvejus maro laikotarpiu, kuriuos aptiko vienuolynų kronikose. Tačiau kartu rašytoja pasidžiaugia radusi duomenų, kurie atskleidžia ne tik žmogiškąsias tamsybes, bet ir stiprybes – pro tuos pačius vartus buvo nešamos ir užmiestyje laidojamos maro aukos.

„Aš kartais juokauju, kad jei noriu parašyti dešimt eilučių, reikia dešimt metų studijuoti. Ir vieno sakinio citatoje gali tilpti daug tyrimų, kuriuos man teko atlikti rašant“, – šypsojosi K. Sabaliauskaitė, skaitydama citatas iš knygos ir jas čia pat patvirtindama istoriniais faktais.

Rašytoja siūlo pasekti ir vienos iš romano veikėjų – Uršulės Birontienės pėdomis, kuomet ji pasiėmė globoti pirmąjį našlaitį, o vėliau savo namuose priglobė ir daugiau be priežiūros likusių vaikų, taip užbėgdama už akių pirmajam našlaitynui Vilniuje, kuris įsteigiamas tik po šimto metų.

Dažniausias klausimas, kurį K. Sabaliauskaitei užduodavo skaitytojai, užvertę paskutinį „Silva Rerum II“ puslapį, – kur yra Birontų namai. Per ekskursiją rašytoja atskleidžia paslaptį ir parodo namą, kuriame įkurdino visą šeimą.

„Silva Rerum II“ maršrutas toliau tęsiasi per Rotušės aikštę, Žydų kvartalą, Dominikonų ir Šv. Kryžiaus bažnyčias, Nacionalinį muziejų ir baigiasi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Romano autorė įaudrina vaizduotę prašydama ekskursantus įsivaizduoti Rotušės aikštėje stovintį gėdos stulpą ir baisioms bausmėms pasmerktus miestiečius, o prie Dominikonų bažnyčios pasakoja apie prieš dvidešimt metų savomis akimis matytas maro aukų mumijas, padėjusias aprašyti kelis epizodus romane.

Ir kanibalizmas, ir žmogiškumas

„Buvo labai įdomu rašyti apie marą. Įdomu dėl kelių priežasčių. Ne tik tyrimo ir skaitymo apie marą proceso, bet dar ir dėl to, kad kiekvienas grožinę literatūrą rašantis autorius, kuris imasi maro temos, neišvengiamai turi nustatyti savo santykį su literatūros tradicija. Pradedant Alberto Camus „Maru“ ir baigiant Ievos Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimu“. Aš ieškojau savo kelio apie jį pakalbėti. Tas kelias buvo atsispirti nuo mokslinių šaltinių ir analizuoti juos kaip akademikei ir apmąstyti kaip rašytojai“, – „Silva Rerum II“ kūrybinio proceso įspūdžius dėsto K. Sabaliauskaitė.

Maras Vilniuje, pasak autorės, tapo tarsi lakmuso popierėlis žmogiškajai prigimčiai. K. Sabaliauskaitę apstulbino miestiečių žiaurumas, kanibalizmas, beatodairiškas siekis išgyventi bet kokia kaina ir tuo pat metu jaudino žmogiškosios istorijos, humanizmo pavyzdžiai. „Moterys maro metu priglobdavo našlaičius, o istoriniai šaltiniai pasakoja ir apie asmenį, kuris pats su keliais pagalbininkais palaidojo apie 20 tūkstančių maro aukų ir galiausiai pats užsikrėtė ir mirė. Tikiuosi, kad jis kada nors bus įamžintas Vilniuje, kokia nors kuklia paminkline lenta. Mąstant apie jį norėtųsi tikėti, kad ir šiais laikais mieste yra tokio žmogiškumo ir gerumo ir kad galbūt kas nors ištikus nelaimei sugebėtų irgi taip pasielgti“, – samprotavo rašytoja.

K. Sabaliauskaitė pridūrė, jog, renkant medžiagą romanui, buvo įdomu atkreipti dėmesį į mitines miesto būtybes. „Mes domimės liaudiška kaimo etnokultūra, o man buvo labai įdomus miesto folkloras. Maro mergelė, kuri minima nuo XVII a. buvo neabejotinas miesto folkloro pavyzdys“, – konstatuoja K. Sabaliauskaitė.

„Silva Rerum II“ maršruto keliautojai galės rinktis iš dviejų ekskursijos variantų – trumpesnio, trunkančio porą valandų, ir ilgesnio – trijų valandų. Pasirinkusieji trumpesnį maršrutą, jį pabaigs prie Šv. Kryžiaus bažnyčios ir neapsilankys Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.