Keturiese prieš tūkstantį

Būsimasis festivalio „Naujasis cirko savaitgalis“ svečias Claudio Stellato išlaikė vis retesnėmis tampančias savybes: gebėjimą neskubėti, susikoncentruoti, paisyti tik savo vidinių terminų. Prieš jo viešnagę Vilniuje Viktorija Vitkauskaitė domėjosi, kaip menininkas suderina lėtą tempą ir dinamiškas idėjas.

Reti elektroniniai vieno sakinio laiškai dėl būsimo interviu iki paskutinės minutės kėlė abejonių, ar mūsų pokalbis sutartą dieną įvyks. Vis dėlto lygiai 18 val. išgirstu „Skype“ skambutį. „Sveiki, čia Claudio, jau galime pradėti“, – sveikinasi Belgijoje gyvenantis italas. Kol išjungę vaizdo kameras kalbamės apie Vilniuje planuojamą rodyti jo spektaklį „La Cosa“, fone kažkas nuolat kala, gręžia, kerta ir skleidžia panašius garsus.

„Ar jūs dabar miške ir ruošiate malkas būsimam pasirodymui?“ – neištveriu nepasmalsavusi po maždaug 20 minučių pokalbio. „Ne, tiesą sakant, aš šiuo metu savo bute bandau įstatyti langą. O malkos seniai paruoštos“, – juokdamasis atsako C. Stellato.

Iš tiesų į pasaulines gastroles su spektakliu „La Cosa“ (it. „Daiktas“) jį lydi ne tik dar trijų artistų kompanija, bet ir 1800 malkų. Šis skaičius nereiškia nieko ir neturi jokios simbolinės vertės. Patys menininkai skaičiuoti malkų sėdo tik prieš gastroles Brazilijoje: kartu gabentis milžinišką jų kalną pasirodė pernelyg brangu. Toje šalyje teko nestandartinį rekvizitą gamintis iš naujo, todėl prieš tai reikėjo tiksliai žinoti, kiek malkų scenoje kartu su artistais dalyvauja netradiciniame pastatyme.

Vieną dieną malkos iš šio pastatymo rekvizito virs tiesiog malkomis ir savo pasaulines gastroles tikriausiai baigs krosnyse, židiniuose ar ugniavietėse. Kur kas labiau stebina faktas, kad C. Stellato jau dabar tiksliai žino šios baigties datą. 2019-ųjų kovą bus parodyti paskutiniai „La Cosa“ spektakliai. Tada bus sunaikintas rekvizitas, užvertas vienas kūrybinis etapas, o „La Cosa“ daugiau niekada nebus vaidinamas.

Jei noriu pereiti prie ko nors naujo, praeitį turiu ištrinti.

Taip pat jis pasielgė su ankstesniu savo kūriniu – „L’Autre“. Tai buvo pirmasis tarptautinės sėkmės sulaukęs jo pastatymas, bet po kelerių metų C. Stellato nusprendė baigti šio spektaklio gyvenimą ir sunaikino rekvizitą. „Jei noriu pereiti prie ko nors naujo, praeitį turiu ištrinti. Būtų labai sunku rasti naujų išraiškos priemonių, naujų kelių, kol dar vaidinamas senasis spektaklis. „La Cosa“ 2019-ųjų kovą bus gyvavęs trejus su puse metų, prieš tai dar trejus metus jam ruošiausi. Jau dabar esame jį parodę apie 80 kartų. Per tą laiką buvo daug staigmenų, incidentų, keistų situacijų. Jaučiu, kad mano patirtis su „La Cosa“ bus baigta. O kai patirtis baigiasi, spektaklį turiu stabdyti“, – aiškina C. Stellato.

Vienu metu jis linkęs dirbti su vienu spektakliu. Jeigu pritrūksta papildomų impulsų, mielai kaip kviestinis artistas dalyvauja kolegų pastatymuose. Tačiau pats nori kaskart dirbti tik su vienu paties režisuotu darbu, kuo toliau bėgti nuo jau naudotų išraiškos formų, anksčiau realizuotų sumanymų, demonstruotų fizinių galimybių. Galbūt tai jam užklijavo gana lėtai dirbančio menininko etiketę. Spaudimui kurti daugiau ir greičiau pasipriešinti nelengva. Tačiau menininkas tam turi savų būdų. Jis niekada nepasirašo jokių sutarčių, įrėminančių būsimų premjerų datą. Dėl tos pačios priežasties nelaukia jokios paramos iš valstybės. Pasaulinės gastrolės su naujausiu spektakliu jam leidžia ne tik pasirūpinti žemiškais poreikiais, bet ir galvoti apie kitą, vėlesnį, savo darbą. Tam C. Stellato reikia šiokios tokios vienatvės prabangos: galimybės mėnesiams užsidaryti kokioje nors erdvėje, apmąstyti kylančius vaizdinius, sceną po scenos lipdyti būsimo spektaklio eskizą. Tada, jo žodžiais, galbūt gims naujas spektaklis, bet galbūt ir ne.

„Gyvenime judu greitai, bet kurdamas spektaklius mėgstu sulėtinti tempą. Šiandien visi mėgsta lėtą maistą, kalba apie lėto gyvenimo būdą. Menininkai kalba, kad pasaulis ir jo tempas pamišę, bet patys lekia greičiau, nei spėja. Man tai atrodo paradoksas. Pirmiausia turime sulėtinti tempą savo veikloje, tada galime kalbėti apie kita“, – pabrėžia C. Stellato. Iš savo patirties sako žinantis, kad, jei dirbs greitai, skubotai, dėl to kentės galutinis rezultatas.

Padaryti neįmanoma

Kūrybinė C. Stellato biografija sufleruoja, kad jis sukaupęs pakankamai įrankių naujoms išraiškos formoms scenoje atrasti. Savo kelią į sceną jis pradėjo kaip džiazo muzikantas. Pašnekovas patikslina studijavęs norėdamas patobulinti savo techniką, o laisvalaikiu būsimasis džiazmenas mieliausiai grodavo sunkųjį metalą. Tuo pat metu dar dirbo gatvės teatre, vėliau mokėsi teatro ir cirko, kol prieš 16 metų prisijungė prie Tulūzos cirko menų centro „Le Lido“. Galiausiai cirkas visiškai įtraukė C. Stellato, ir džiazas liko nuošalyje, tačiau retkarčiais savo malonumui jis scenoje ir dabar pasirodo muzikanto amplua.

Baigtos muzikos studijos jam praverčia ir šiandien, su spektaklių kompozitoriais ieškant bendrų būsimo kūrinio vardiklių: „Studijų metais įgytos žinios man leidžia su muzikais kalbėti jų kalba. Aš suvokiu jų mąstymą. Taip pat šiek tiek išmanau apie apšvietimą, techninius scenos niuansus. Noriu valdyti šių sričių žodyną. Be to, kai kalbant apie techninę spektaklio dalį partneriai sako „ne, tai neįmanoma“, išsiunčiu juos namo. O kitą dieną pakviečiu pamatyti, kaip padariau tai, kas neįmanoma.“

Spektaklyje „La Cosa“ jo scenos partneriai – jau minėta malkų krūva ir trys menininkai. Du iš jų neturi jokios ankstesnės sceninės patirties: „La Cosa“ – jų debiutas šiuolaikinio cirko aikštelėje. „Todėl iš jų per spektaklius vis sulaukiu kokių staigmenų. Malkos šiuo atveju – labiau nuspėjamos“, – šypteli kūrėjas.

Savo naujausią spektaklį jis vadina karu, trunkančiu 55 minutes. Kariauti pirmiausia tenka su savimi. C. Stellato prisipažįsta, kad likus dešimčiai minučių iki spektaklio jį įprastai apima noras priešintis, neiti į sceną ir klausimas, kam jis tai apskritai daro. „La Cosa“ menininkas vadina veikiau savęs atidavimo procesu nei spektakliu. Jis sudėtingas ir fiziškai, todėl tenka kovoti su savimi, įtikinti nepasiduoti ir iki pabaigos priešintis aštuoniolikai šimtų medinių spektaklio „partnerių“.

„La Cosa“ veiksmas vyksta žiūrovams ratu supant pasirodymo aikštelę – visai priešingai nei ankstesniame darbe „L’Autre“, kur dalį magijos kūrė juoda siena. Šįkart norėjosi būti kuo arčiau auditorijos: pasak C. Stellato, jos energetika per pasirodymus taip įkrauna, kad menininkai pasijunta lyg arenoje gladiatorių laikais. Ore tvyrančią įtampą dar labiau sustiprina netikėtumo efektas: „Medį mes kontroliuojame maždaug 75 proc. Likusieji 25 – kaip jie kris, kaip judės – visada yra netikėta. Todėl nėra ir nebus dviejų identiškų spektaklių. Visada esame pasiruošę reaguoti į staigmenas.“

„Naujojo cirko savaitgalis’17“: „La Cosa“ (C. Stellato, Italija, Belgija), Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6, Vilnius), rugsėjo 8 d.