-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apie tai, kas kelia prisiminimų ir kokie etniniai motyvai vyrauja naujuosiuose namuose – rezidencijoje Vilniaus senamiestyje, išskirtinis interviu su ponia Aydan Yamancan, Turkijos Respublikos ambasadore Lietuvoje, gyvenančia mūsų šalyje jau daugiau nei dvejus metus.
– Namai – tai vieta, kur yra mano šeima. Dėl darbo pobūdžio kadaise turėjau palikti Turkiją, savo gimines bei artimuosius ir vykti į kitas šalis. Turiu prisipažinti, kad didesnę dalį savo gyvenimo praleidau, deja, ne Turkijoje, todėl savo namus visada apibūdinu kaip vietą, kur yra mano šeima. O tai – mano stiprioji gyvenimo pusė, ji visada šalia manęs. Kartu su manimi yra mano sutuoktinis, su kuriuo gyvename jau 27 metus. Mūsų duktė jau suaugo ir išvyko studijuoti į Prancūziją, tad dabar esame tik dviese. Reikia pasakyti, kai vienas iš trijų šeimos narių išvyksta gyventi kitur – nelengvas iššūkis, taigi tai atsiliepė emociškai, tačiau ilgainiui pripranti.
Ambasadorė Aydan Yamancan paatviravo, kad kai kurie jos draugai lietuviai stebisi, jog jai patinka lietuviškas šaltukas.
Dirbdama savo darbą, matau daug skirtingų šalių, sutinku daug žmonių. Pasiilgstu savo šalies, todėl kai sugrįžtu – esu laiminga. Taigi, atsakydama į klausimą, kas man yra namai, noriu pabrėžti, jog tai – mano šalis Turkija, bet tam tikra prasme namai ten, kur yra mano šeima.
Saikingai dekoruotame valgomajame – elegantiški tamsaus medžio baldai, o kambaryje privaloma puošmena – spalvingas turkiškas kilimas.
– Vykdama į kitas šalis, visada pasiimu muzikos kasetes, kompaktines plokšteles, knygų. Ten, kur galiu klausyti turkiškos muzikos, jaučiuosi kaip namie. Kitas dalykas, kuris yra visada kartu, – tai turkiškos arbatžolės. Žmonės galvoja, kad turkiška kava yra mūsų nacionalinis gėrimas, tačiau mes geriame daugiau arbatos nei kavos. Visada turiu turkiškų arbatžolių, mes arbatą gaminame kiek kitaip, naudodami du virdulius – mažą ir didelį, ir be daugeliui įprastų arbatos pakelių.
Taip pat su manimi keliauja visi mano mėgstami daiktai, drabužiai, avalynė bei aksesuarai.
Didžiojoje svetainėje sienas puošia originalūs grafikos darbai.
– Kadaise ambasados pastatas Vilniuje buvo labai apleistas, jame buvo įsikūrusi ligoninė ir vaikų prieglauda. Pirmasis Turkijos ambasadorius Lietuvoje p. Erkanas Gezeras ilgai ieškojo pastato ambasadai ir rezidencijai. Lietuviams verslininkams pasiūlius pastatą Didžiojoje gatvėje, su malonumu priėmė pasiūlymą, nes statinys jam labai patiko ir pasirodė tinkamas. Su Lietuvos Vyriausybės pagalba šis puikus kultūros paveldo objektas buvo atstatytas bei atnaujintas. Tai užtruko daugiau nei dvejus metus. Kažkada komplekso vidiniame kieme buvo fontanėlis, kurį juosė gėlynas.
Šalies kultūrinius ir dvasinius slėpinius atspindi šokantys dervišai. Šis ritualas – unikalus UNESCO saugomo žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevras.
Rezidencija man labai patinka, ji erdvi ir šviesi. Man patinka abu židiniai, kurių vienas yra svetainėje, antras – privačiuose apartamentuose. Taip pat turime du kambarius atvykstantiems svečiams. Aš gyvenu viršuje, o dirbu apatiniame aukšte. Rezidencijoje gyvena ir virėjas bei vairuotojas.
– Vienas iš tokių daiktų – tai turbūt žymieji įvairiaspalviai turkų kilimai, kuriuos matote svetainėje. Turkija garsi savo kilimais visame pasaulyje. Kita namų detalė – užuolaidos, nes jos svarbios mūsų privačiame gyvenime. Be abejo, visada gausu minkštų pagalvėlių, teikiančių jaukumo. Taip pat turkų namuose svarbi detalė – nazarboncuğu (mėlynoji akis), kuri yra ne tik dekoro puošmena, bet ir nacionalinis suvenyras. Mėlynąją akį galima pamatyti daugelyje turkų namų, ji yra lyg apsauga nuo blogos akies. Rezidencijos svetainės sienas puošia turkio spalvos keraminiai paukšteliai – taip pat vienas iš namų jaukumo simbolių.
Kaip minėjau, neapsieiname be arbatos gėrimo. Praėjusio amžiau viduryje Juodosios jūros regione pradėti auginti arbatmedžiai. Tai buvo puikus sumanymas, nes ten užderėjusi arbata yra labai kokybiška, dabar ji vertinama kaip viena geriausių pasaulyje. Arbatos turkai geria daug, ja mėgaujamasi ilgai, bendraujant su draugais, tad arbatos gėrimas Turkijoje yra stipri tradicija.
– Kaip lietuviai, taip ir turkai mėgsta daiktus iš medžio. Žinoma, mes turime ir nuostabių porceliano, stiklo gaminių, kurie puošia turkų namus, bet reikia pripažinti, kad moderniame pasaulyje jauni žmonės labiau mėgsta natūralias pastelines spalvas bei atspalvius. Praeityje žmonės mėgo ryškias spalvines kompozicijas. Pamenu, kai buvau vaikas, kur tik užeisi, namai būdavo pilni spalvų, žaižaravo gyvumu…
Mažesniajame svečių priėmimo kambaryje rausva sofutė nuteikia maloniems pokalbiams. Savo koloritu dera žurnalinio staliuko puošmenos: raudono stiklo žvakidės bei granatų formos stiklo vazelės.
Jeigu paprašytumėte apibūdinti Turkijos spalvas, pirmiausia tai – raudona bei balta, kurias galima pamatyti mūsų vėliavoje. Žmonėms jos patinka, tačiau mes pasauliui žinomi ir turkio (turquoise) spalvos pavadinimu – esame vienintelė tauta pasaulyje, suteikusi savo vardą spalvai. Turkio spalva yra žaliai mėlyna jūros spalva. Ir aš ją labai mėgstu.
– Dideliuose miestuose žmonių gyvenimo būdas yra kosmopolitiškas, ypač Stambule. O kaimiečiai išlaikė tradicinį gyvenimo būdą. Tačiau žmonės, norėdami užsidirbti, migruoja iš kaimų į miestus, savo ateitį jie mato mieste. Dažniausiai apsigyvena priemiesčiuose, tad dalis kosmopolitiškų miestų įgauna ir tradicinių kaimo bruožų.
– Lietuvių namuose buvau nustebinta medinių daiktų gausos ir jų funkcionalumo, taip pat keramikos. Labai nustebino ir jūsų namų paprastumas. Mūsų namai kartais reikalauja daug dėmesio, ypač kai reikia nuvalyti dulkes (juokiasi). Tad manau, kad minimalistinis namų stilius – labai vertinga savybė. Taip pat noriu pasakyti, jog pastebėjau ir rafinuotą lietuvių skonį. Aš pati labai mėgstu antikvarinių ar naudotų daiktų parduotuvėles Vilniuje. Kai kada užeinu į jas ir nevengiu turkiškai pasiderėti dėl kainos (juokiasi). Nusiperku kokių mielų daikčiukų, kurie man labai gražūs…
– Man regis, ramus charakteris – išskirtinis lietuvių bruožas . Turkijoje, atvirkščiai, viskas triukšminga, žmonės šaukia, bėga, veikia. Todėl, mano nuomone, jūsų ramybė yra didelė vertybė. Net ir savaitgaliais, kai senamiestyje būna triukšminga ir girdisi dainos ar muzika, mes vis tiek čia jaučiamės ramiai.
Kitas dalykas, kodėl tiek daug lietuvių važiuoja į Turkiją? Traukia ne tik poilsis viešbučiuose režimu „viskas įskaičiuota“, bet ir mūsų paslaugumas, noras patenkinti svečią. Mes mylime svečius! Senaisiais laikais Anatolijos regione populiarus buvo posakis „svečias nuo Dievo“. Jeigu keliaujantis po šalį žmogus pavargdavo, jis galėdavo pasibelsti į bet kuriuos namus sakydamas: „Aš esu svečias nuo Dievo, ar galėčiau pas jus praleisti naktį?“ Keleivis visada būdavo priimamas, gaudavo kur pernakvoti ir būdavo pamaitintas. Taigi mums, turkams, svečiai yra brangūs, todėl turizmas mums – svarbus dalykas.
Šiuo fortepijonu grojo Vytautas Lansbergis.
O kas mus sieja su lietuviais? Mano manymu – nuoširdumas. Lietuva žinoma kaip vakarietiška valstybė, tačiau ji turi rytietiško kuklumo bruožų. Dvejus metus gyvendama Lietuvoje, pastebėjau, kad lietuviai pažįsta Turkiją, vertina ją, žino, kokia tai šalis. Ir dėl to esu laiminga.
Nuotraukos: Aušra Narkeliūnienė.
