-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Pianistė Mūza Rubackytė interviu yra pasakojusi apie pirmus kartus, kai grįždavo koncertuoti į Lietuvą iš Paryžiaus. Esą tuomet ji jusdavo tokią įtampą, jog naktį prieš koncertą nakvodavo viešbutyje, kad tai atrodytų kaip dar viena jos kelionė iš daugelio. Ką jums reiškia kurti vaidmenį Lietuvoje? Ar ši patirtis skiriasi nuo pasirodymų kitose šalyse?
– Reikia pripažinti, kad pasirodymai Lietuvoje nėra įprastas darbas. Jaudulio nemažai vien todėl, kad kur kas daugiau žmonių čia mane pažįsta: pasiklausyti ateina ir draugai, ir dėstytojai. Jie lygina mano pasirodymus su ankstesniais, pastebi, kas šįsyk geriau, o kas blogiau. Jei užsienyje kas nors nepasiseka – na, ir didelis čia daiktas, niekas tavęs nepažįsta (juokiasi).
Lietuvoje susitinkame su kolegomis solistais, kurie taip pat gyvena svetur, tad šie pasimatymai, dažniausiai įvykstantys D. Ibelhauptaitės repeticijose, būna malonūs mums visiems. Ne toks malonus dalykas – apkalbos ir kritika, Lietuvoje dažnai be svarių priežasčių žarstoma išvykusiems siekti karjeros į kitas šalis. Manau, kad negatyviausiai šneka tie, kurie nežino operos, jos edukacijos, kultūros padėties. Tada ir gali nesuvokti, ko jiems trūksta, kas čia blogai?
– Tad kokia buvo ta padėtis ir pagrindiniai motyvai, dėl kurių išvykote į užsienį ir ten likote?
– Mintis išvažiuoti man kilo po „Erasmus“ mainų programos, kai penkis mėnesius mokiausi Hagoje. Ten man atsivėrė akys. Pamačiau, kad yra daugybė kitokios muzikos, kurios negirdėjome, ir įvairiausių šiuolaikinių projektų, apie kuriuos nežinojome. Nenuostabu – anuomet akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – IQ past.) dar mokėmės iš rusiškų vadovėlių, pagal seną sistemą. Baigusi mokslus Lietuvoje sugalvojau, kad reikia pamėginti pastudijuoti svetur. Nesuklydau – Londone supratau, ką iš tikrųjų šioje srityje reiškia profesionalumas. Suvokiau, kaip svarbu mokėti kalbą ir absoliučiai tiksliai tarti žodžius. Ne taip, kaip bandydavome pamėgdžioti paklausę įrašų… Mokėmės aktorystės, kruopščiai gludinome vaidybą. Dabar aiškiai matau, kad užsienyje išsilaisvinau iš bendrybės, kas yra opera ir operinis dainavimas, susidomėjau šio žanro sudėtingumu ir ėmiau jį nagrinėti.
Mano profesinis kelias svetur tęsiasi dėl asmeninės priežasties – sukūriau šeimą su užsieniečiu. Jeigu to nebūtų įvykę, nežinau, kur būčiau gyvenusi ir dirbusi dabar. Galbūt būčiau grįžusi į Lietuvą ar likusi Londone.
– Šįkart gimtinėje kuriate Melisandos vaidmenį, kuris jums atnešė sėkmę kitame tos pačios operos pastatyme Velso nacionalinėje operoje. Koks tai personažas jūsų atliktų vaidmenų kontekste?
– Man atrodo, kad tai yra pats sudėtingiausias vaidmuo, kokį tik kada nors esu palietusi. Ir muzikiniu, ir vaidybos atžvilgiu. Niekas nežino, kas toji Melisanda, jos veikimas šiame kūrinyje nužymėtas metaforomis ir simboliais. Kone visą operą ji būna ant scenos, tačiau kiti personažai vis tiek beveik nieko apie ją nesužino. Golo sutinka Melisandą miške, klausia, kas ji tokia, o ši nieko neatsako, tik nukreipia kalbą… Tenka daug dirbti su režisieriumi ir bandyti ieškoti būdų, kaip šį personažą sukurti, o jų – neįtikėtinai daug. Kartais net negali atsakyti į visus kylančius klausimus ir parodyti sprendimų – turi palikti vietos žiūrovų interpretacijai. Tai siaubingai sudėtinga. Žinau tik tiek, kad mano personažė – stipri moteris, tikrai ne miške pasiklydusi vargšelė. Ji turi ypatingų galių ir visi vyrai ją įsimyli – Melisandai nė nereikia stengtis.
– Kaip apibūdintumėte dabartinį karjeros etapą? Ar įvardytumėte konkrečius vaidmenis, leidusius pasiekti naują meistriškumo lygį ar nulėmusius naujus repertuaro pasiūlymus?
– Man atrodo, kad viską apibrėžia patirtis ir momentas, kai jau turi jos pakankamai imtis sudėtingesnio vaidmens. Esu aukštas mecosopranas, ir tai reiškia, kad man visiškai netinkamas Giuseppe Verdi. Visuomet maniau, kad gyvenime nesudainuosiu nieko iš Richardo Wagnerio kūrybos, tačiau neseniai tai įvyko. Pasirodo, ir šio kompozitoriaus kūriniuose yra vaidmenų šiek tiek lengvesniems balsams. Dabar suku į kiek šiuolaikiškesnį repertuarą. Štai ruošiuosi Albano Bergo pastatymui „Lulu“, kuris įvyks Bolcane, Šiaurės Italijoje. Tai bus Velso nacionalinės operos, su kuria itin bičiuliaujuosi, darbas.
Toks repertuaro posūkis prasidėjo būtent po Kardife pastatytos operos „Pelėjas ir Melisanda“. Išsikankinau besimokydama ir įvyko lūžis. Supratau, kad dabar mane labiausiai domina būtent sudėtingi charakteriai, kuriuos tikrąja šio žodžio prasme reikia iškrapštyti, ir daugiasluoksnė muzika, o ne paprastos melodijos, kurios veda pačios. Kai įdedi daugybę laiko bei pastangų ir galiausiai nušvinti supratęs, apie ką visa tai, patiri didžiulį malonumą.
Atsimenu, kaip likus trims mėnesiams iki pastatymo Velse premjeros nuėjau pas režisierių ir pasakiau, kad šio vaidmens atsisakau. Nemaniau, jog galėsiu jį sukurti, nes kaip asmenybė esu visiškai kitokia nei Melisanda. Tikrai netikėjau, kad galiu ją perprasti. Ji trapumo, naivumo, paslapties įsikūnijimas. Ne moteris, o iliuzija. Aš toli nuo to. Kiek žiūrėjau įvairių pastatymų vaizdo įrašus ir mačiau šią vėjo perpučiamą moterį, vis labiau įsitikinau, kad tikrai negaliu ir nenoriu būti tokia vėpla (juokiasi). Tada režisierius manęs paklausė: „Kodėl manai, kad ji tokia naivi ir trapi? Aš taip negalvoju. Man atrodo, jog tai būtų labai nuobodu.“ Ir dar pridėjo: „Manau, ji yra tylus grobuonis.“ O tai jau visai kas kita.
– Taip kur kas įdomiau?
– Žinoma! Tai ne tris valandas vaidinti auką, tylią mergaitę, kurią surado miške, o ji savo buvimu netyčia ką nors suardė. Melisanda turi stuburą. Be to, ji žino turinti ypatingų galių, kurios griauna aplinkinių gyvenimus, tačiau dėl to ji nejaučia nė menkiausios kaltės. Panašiai Melisandą – moterį, įstrigusią tarp dviejų brolių meilės, – konstruojame ir lietuviškojoje versijoje. „Vilniaus City operos“ spektaklis nebus pasaka, kaip kartais įsivaizduojama. Tai reali ir dramatiška istorija, žinoma, pripildyta mistikos ir simbolizmo. Šis kūrinys – tai atmosferų, įtampų ir žmogiškų santykių kaita, tačiau Melisanda vis tiek yra stipri moteris, ir tai svarbiausia.
—–
J. Adamonytė
Gimė 1979 m. Vilniuje.
2004 m. baigė magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasėje.
2005–2006 m. studijavo Londono karališkosios muzikos akademijos operos kurse.
2007 m. mokėsi Velso tarptautinėje balso akademijoje pas prof. Dennisą O’Neillą.
J. Adamonytės debiutas operoje įvyko 2002 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai buvo Zerlinos vaidmuo operoje „Don Žuanas“. Vėliau solistė sudainavo pagrindinius vaidmenis Čikagos operos teatro, Londono karališkosios operos, Frankfurto, Lilio, Neapolio, Velso nacionalinėse operose, Kolono teatre Buenos Airėse, Baden Badeno, Zalcburgo, „Ruhrtriennale“ festivalių ir kitose scenose.
