-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvių visuomenėje, dažnai įskaitant ir akademinius tyrimus, pernelyg sureikšminami demokratijos laikotarpiu (iki 1926 m. pabaigos) šalį valdę prezidentai, pabrėžiamas jų didelis indėlis į valstybės politinį gyvenimą. Realiai prezidento vaidmuo buvo labiau simbolinis, nes 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta konstitucija, garantavusi parlamentinę demokratinę santvarką, aukščiausius įgaliojimus suteikė Seimui ir įtvirtino vadinamąją seimokratiją. Valdančiosios koalicijos parlamente priimtus sprendimus turėjo pasirašyti ar atmesti jos pačios išrinktas prezidentas, o Vyriausybė privalėjo įgyvendinti įstatymus. Pagal konstituciją to paties Seimo valdančiosios daugumos, surinkus du trečdalius balsų, prezidentas galėjo būti atstatydintas.
Ši schema III Seime atrodė gana paprasta: valdančioji koalicija, kurią sudarė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinių mažumų atstovai, priėmė įstatymus, juos pasirašė šios koalicijos prezidentu išrinktas valstietis liaudininkas Kazys Grinius, o įstatymus vykdė koalicinė Vyriausybė, vadovaujama valstiečių liaudininkų lyderio Mykolo Sleževičiaus. Todėl nereikėtų stebėtis, kad gyventojai dėl netinkamo valdžios priimtų įstatymų vykdymo protestus ar pagyras daugiausia reiškė ne šalies vadovui, bet parlamente daugumą turinčiai valstiečių liaudininkų frakcijai, ypač ministrui pirmininkui M. Sleževičiui. K. Griniaus prezidentavimo metais Seime priimtų įstatymų iniciatyvos pirmiausia kilo iš valstiečių liaudininkų ir jų partnerių socialdemokratų, o priimtus teisės aktus šalies vadovui likdavo tik pasirašyti.
Kad tuomečio prezidento galios buvo ribotos, liudija valstiečių liaudininkų frakcijos įsipareigojimai socialdemokratams III Seimo darbo pradžioje. Dar prieš valstybės lyderio rinkimus socialdemokratai koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams už paramą jų kandidatui K. Griniui, buvusiam premjerui, varpininkui, gydytojui, iškėlė ultimatyvias sąlygas: prezidentas be socialdemokratų frakcijos sutikimo „a) negrąžina Seimui persvarstyti jokio priimto įstatymo; b) nepaleidžia Seimo; c) nedaro jokių kitų svarbesnių žygių“. Turint omenyje, kad rinkimus laimėjo K. Grinius, galima manyti, kad liaudininkai socialdemokratų sąlygas priėmė, o tai reiškė, kad prezidentas jau nuo darbo pradžios bus priklausomas nuo Seimo valdančiosios daugumos, ypač socialdemokratų.
1926 m. birželio 7 d. išrinktas prezidentas K. Grinius ir III Seimo koalicija skubėjo šalyje atkurti visateisę demokratinę santvarką, kurią nustatė 1922 m. konstitucija. Jau birželio 17 d., nors ir prieštaraujant opoziciniam krikščionių demokratų blokui, visoje šalyje, išskyrus vieno kilometro zoną prie demarkacijos linijos Lenkijos pasienyje, panaikinta karo padėtis. Liepos 6 d. amnestuoti politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir pogrindinės Komunistų partijos narių. Dar po trijų dienų pakeistas Spaudos įstatymas panaikino visus ligi tol galiojusius spaudos apribojimus. Pirmą kartą šalies istorijoje leista laisvai šaukti susirinkimus, įvestos spaudos, žodžio ir kitos demokratinės laisvės.
Kairiųjų Vyriausybė, taupydama valstybės lėšas, sumažino atlyginimus prezidentui ir ministrų kabineto nariams. Visus to laikotarpio Seimo priimtus įstatymus pasirašė K. Grinius. Valdžia taip pat planavo apkarpyti darbo užmokestį valstybės tarnautojams, įvesti civilinę metrikaciją, nuo 1927 m. pradžios nemokėti algų dvasininkams, siekė modernizuoti kariuomenę, ketino į atsargą paleisti nemažai karininkų, kurie aktyviai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Pertvarkos buvo suplanuotos daugelyje valstybės valdymo sričių.
Prezidentas V. Grinius jau nuo darbo pradžios bus priklausomas nuo Seimo valdančiosios daugumos, ypač socialdemokratų.
Tačiau skubios reformos, nors ir grindžiamos kilniais valstybės modernizacijos siekiais, atsisuko prieš pačią valdžią. Per trumpą laiką įvykdytos permainos konservatyviajai Lietuvos visuomenei buvo gana netikėtos ir priimtinos toli gražu ne visiems. Susidariusia padėtimi suskubo pasinaudoti pogrindyje veikiantys komunistai, net kriminaliniai nusikaltėliai – šie pradėjo rengti mitingus ir demonstracijas. Tai papiktino opoziciją. Reaguodama į susirinkimus, nuo 1926 m. rudens ji Seime ir savo spaudoje vis dažniau kalbėjo apie komunizmo grėsmę valstybės nepriklausomybei.
Tuometė valdžia, panaikinusi įvairius demokratijos teises varžančius ribojimus, nenumatė reikiamų priemonių tvarkai užtikrinti. Pavyzdžiui, panaikinus karo padėtį ir paskelbus Amnestijos įstatymą, tuoj pat suskubta sumažinti politinę policiją – pareigūnus imta masiškai atleisti iš darbo. Sutaupytas lėšas numatyta skirti bedarbiams ir žemės ūkio reikalams. Politinė policija turėjo būti sumažinta ir prilyginta kriminalinei. Šią reformą inicijavo socialdemokratai, kurie siekė visiškai panaikinti politinę policiją. Susidarė paradoksali situacija – streikus, taip pat kitus prieš valstybę nukreiptus neramumus turintys slopinti ar jų eigą prižiūrėti asmenys buvo atleidžiami iš darbo. Be to, M. Sleževičiaus Vyriausybė taupydama panaikino Vidaus reikalų ministerijai skiriamus kreditus, naudotus „politinio sekimo reikalams“, nes juos laikė nedemokratišku reliktu. Po kurio laiko susigriebta klaidą ištaisyti ir imtis reikiamų priemonių, tačiau pavėluotai.
Naujovėms ypač priešinosi opozicinis krikščionių demokratų blokas, o nuo 1926 m. lapkričio pradžios jų pusėn stojo ir tautininkai. Pokyčiais taip pat piktinosi karininkai, dvasininkai ir juos palaikantys visuomenės sluoksniai. Didelio atgarsio sulaukė švietimo ministro Vinco Čepinskio priimtas sprendimas Lietuvoje leisti steigti lenkiškas mokyklas. Įsigaliojus šiam įstatymui, šalyje gana greitai įkurta net 70 lenkiškų mokymo įstaigų. Opozicija ministrui priekaištavo, kad šis, varydamas iš mokyklų tikybos ir tautinę dvasią, visuotinai atleidžia pedagogus, proteguoja lenkiškų mokyklų steigimą ir tai darydamas nesilaiko nei jų steigimo plano, nei Pradžios mokyklų įstatymo nuostatų. Opozicija priekaištavo, kad V. Čepinskis netaupantis pinigų, nors šis kaltinimas buvo laužtas iš piršto, nes lenkiškos mokyklos steigtos ne Lietuvos valstybės lėšomis, jas kūrė ir turėjo išlaikyti patys lenkai. Kadangi Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti dėl Vilniaus krašto, jau pats lenkiškų mokyklų steigimo Lietuvoje faktas vertintas prieštaringai ir kėlė lietuvių pasipiktinimą.
Valdančiosios koalicijos ir opozicijos santykiams itin paaštrėjus, 1926 m. rudenį ir gruodį Seimas daugiausia dėmesio skyrė ne įstatymams rengti, bet opozicijos pateiktoms interpeliacijoms svarstyti. Konstruktyviai dirbti nebuvo įmanoma. Išimtimi tapo lapkričio pradžioje ratifikuota Nepuolimo sutartis. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sudarytas susitarimas pasirašytas Maskvoje 1926 m. rugsėjo 28 d., o Seime ratifikuotas lapkričio 5-ąją. Sutartis, pagal kurią Lietuvai pripažintas Lenkijos užgrobtas Vilniaus kraštas, buvo naudinga. Turint omenyje šalies siekį žūtbūt atgauti Vilniaus kraštą, kitokios išeities nebuvo. Didžiosios Europos valstybės atvirai rėmė Lenkiją, taigi ir jos politiką dėl Vilniaus. Lietuva buvo palikta likimo valiai, todėl Nepuolimo sutartis suteikė viltį, kad Vilniaus byla tarptautiniu mastu dar nėra galutinai pralaimėta.
Pasiektas partijų susitarimas tebuvo trumpalaikis trapios taikos laikotarpis. Įtampa didėjo. Opozicijos, ypač krikščionių demokratų ir tautininkų, spaudimas, dažni valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų nesutarimai (pvz., pirmieji siekė modernizuoti kariuomenę, o partneriai ją stengėsi sumažinti) lėmė, kad kairiųjų valdžia buvo nuversta.
1926 m. gruodžio 17 d. Lietuva ruošėsi paminėti prezidento Kazio Griniaus 60 metų sukaktį, tačiau jubiliejaus iškilmės neįvyko. Gruodžio 17-osios naktį, 3 val. 43 min., Seime tebevykstant diskusijoms dėl kitų metų valstybės biudžeto, į parlamento salę įsiveržė ginkluoti karininkai. Jie nutraukė posėdį ir įsakė visiems išsiskirstyti. Kariškiai apsupo prezidentūrą, kitus svarbius valdžios pastatus, suėmė prezidentą, Vyriausybės narius ir kelis tokiais veiksmais pasipiktinusius parlamentarus.
Perversmas įvykdytas be didesnio triukšmo. Drausminga kariuomenė liko ištikima karininkams, įvykių eigos niekas nesutrukdė, o gyventojai apie pasikeitusią valdžią sužinojo rytą.
Vyriausybė į tautininkų ir karininkijos sąmokslą pažiūrėjo kaip į nerimtą žaidimą.
Dėl perversmo didžiausia atsakomybė tenka karininkams (jų grupei vadovavo majoras Povilas Plechavičius, kuris pasiskelbė vyriausiuoju perversmo vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi) ir jį surengusiems tautininkams bei krikščionims demokratams. Tačiau nemaža atsakomybė tenka ir to meto valdžiai, įskaitant prezidentą, kuri visiškai nereagavo į jau gerokai anksčiau Kaune sklidusius gandus apie rengiamą pasikėsinimą prieš teisėtai išrinktą valdžią.
Vėliau atsiminimuose K. Grinius rašė: „Gandų, kad kariuomenė ruošiasi perversmui, netrūko. Jie plito Kaune ir provincijoje. (…) Reikia apkaltinti valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybę, kuri buvo neryžtinga ir nesiėmė priemonių laiku užgniaužti sąmokslą. Bet ką gi, valdžioje buvo demokratinio nusistatymo žmonės, kurie buvo tikri, jog tautininkai, neturėdami jokio užnugario visuomenėje, nesiryš brautis su ginklu rankoje valdžion. (…). Kitais žodžiais tariant, Vyriausybė į tautininkų ir karininkijos sąmokslą pažiūrėjo kaip į nerimtą žaidimą, ir šis politinių varžovų nepažinimas buvo tiesioginė tautininkų, krikščionių demokratų ir karininkijos padaryto perversmo pasisekimo priežastis.“
K. Grinius buvo įkalintas prezidentūroje namų arešto sąlygomis. Po ilgų įkalbinėjimų, praėjus beveik parai nuo perversmo pradžios, jo rengėjams pavyko pasiekti, kad prezidentas atstatydintų M. Sleževičiaus Vyriausybę. Gavęs garantiją, kad bus laikomasi demokratinės konstitucijos, V. Grinius naują ministrų kabinetą pavedė sudaryti karininkų remiamam tautininkui prof. Augustinui Voldemarui. Šis gruodžio 18 d. šalies vadovui adresuotame rašte taip pat pasižadėjo laikytis konstitucijos, tačiau netrukus paaiškėjo, kad duoto žodžio nesilaikė.
Perversmininkai neketino apsiriboti tik M. Sleževičiaus atstatydinimu, o nusitaikė ir į aukščiausią postą. Į šias pareigas numatytas pirmasis šalies prezidentas, tautininkų lyderis Antanas Smetona, kuriam suteiktos „valstybės vado“ pareigos, tad diktatoriaus postas. K. Grinius, kuris pagal to meto konstituciją buvo „vyriausias visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas“, kurį laiką dvejojo, tačiau gruodžio 18 d. vakare, gavęs patikinimą, jog bus išlaikyta demokratinė santvarka, ir nuogąstaudamas, kad nekiltų pilietinis karas, kuriuo galėjo pasinaudoti užsienio valstybės, visų pirma Lenkija, pasirašė atsistatydinimo raštą.
Tokiu sprendimu, kaip ir A. Voldemaro paskyrimu į ministro pirmininko pareigas, K. Grinius ne tik prisidėjo prie perversmo padarinių legalizavimo, bet ir palaidojo bet kokią galimybę priešintis perversmininkams. Lietuvoje ėmė formuotis antidemokratinis valdymas, kurio priešakyje stovėjo A. Smetona ir A. Voldemaras. Buvęs prezidentas K. Grinius per likusį nepriklausomybės laikotarpį politinėje arenoje, kiek leido to meto galimybės, reiškėsi kaip nedemokratinės prezidento A. Smetonos valdžios kritikas.
Paroda „Praktinė demokratija: prezidento Kazio Griniaus receptas“ Istorinėje LR prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33) veiks nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2017 m. birželio 8 d.
