-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Informacijos apie mineralinių trąšų poveikį netrūksta. Yra net rekomendacijos kiekvienai kultūrai atskirai – kiek ir kada berti.Tačiau ne visada žinome, kokį pėdsaką ir kuriam laikui tokie tręšimai palieka.
Dauguma daržininkų mano, kad tręšimo rezultatas privalo būti pastebimas iškart. Deja, ne viskas taip paprasta.
Visus kompleksinėse trąšose esančius makro– ir mikroelementus augalai pasisavina skirtingu greičiu. Tai priklauso nuo įvairių veiksnių: dirvožemio tipo, jo cheminės sudėties, oro temperatūros, drėgmės, mikrofloros aktyvumo.
Pavyzdžiui, azotas iš trąšų pasisavinamas labai greitai, bet fosforas, kalkės ir organinės kilmės medžiagos yra lėto veikimo. Pabarsčius fosforo miltų ar dolomitmilčių, pakračius mėšlo, rezultatas pasimatys tik antraisiais trečiaisiais metais. Tai ir vadinama tręšimo poveiksmiu: kaip ilgai trąšos veikia augalus ir keičia dirvos savybes.
Trąšų poveikio trukmę bei stiprumą lemia daugybė veiksnių.
Trąšų tipas ir kiekis. Organinės trąšos veikia ilgiau nei mineralinės, tačiau jų poveikis pasireiškia lėčiau. Be to, kuo didesnis trąšos kiekis, tuo stipresnis ir ilgesnis jos poveikis.
Dirvožemio sudėtis. Lengvos cheminės sudėties dirvožemiai gerai praleidžia vandenį, bet prastai jį išlaiko. Todėl su vandeniu į giliuosius dirvožemio sluoksnius išplaunamos ir maistinės medžiagos. Tačiau tai nereiškia, kad smėlingai ir priesmėlio dirvai mineralinių trąšų reikia berti daugiau. Maistinių medžiagų koncentracija dirvožemyje taps labai didelė ir kenks augalams – ypač pradiniame augimo ir vystymosi etape.
Geriausias būdas padidinti lengvų dirvožemių drėgmę ir derlingumą – tręšti juos organinėmis trąšomis.
Aplinkos sąlygos. Temperatūra ir drėgmė daro įtaką tam, kaip greitai trąšos suyra ir kaip pasiskirsto dirvožemyje. Sausoje žemėje ir vyraujant šaltiems orams augalų šaknys negali visavertiškai pasisavinti maistinių medžiagų; nuosaiki drėgmė skatina greitą organinių trąšų irimą; o stiprūs lietūs arba dirbtinis drėkinimas gali išplauti trąšas iš dirvožemio.
Tręšimo būdas ir laikas. Kai tręšiama pagrindinio žemės įdirbimo metu, trąšos vienodžiau pasiskirsto ir ilgiau veikia nei tuomet, kai trąšas barstome jau į lysves.
Be to, tręšiant tinkamai pagal metų laikus ir atsižvelgiant į augalų vystymosi fazes, gerėja trąšų pasisavinimas, prarandama mažiau maistinių medžiagų.
Fermentinis ir mikrobiologinis dirvožemio aktyvumas. Dirvožemio procesų metabolizme dalyvauja jame esantys fermentai, grybai ir bakterijos. Kad trąšos būtų veiksmingos, o nesikauptų druskų pavidalu, maistinių medžiagų kiekis turi būti protingas – toks, kuris užtikrintų palankias sąlygas dirvožemio biotai, arba gyvajai jo daliai, egzistuoti.
Trąšų poveiksmio trukmė gali varijuoti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, o kiek tiksliai – priklauso nuo ką tik išvardytų dalykų. Tad teks reguliariai atlikti dirvožemio analizę, stebėti augalų būklę ir, žinoma, griežtai laikytis trąšų gamintojų instrukcijų.
Azotas – vienas svarbiausių mitybos elementų. Kai azoto trūksta, sulėtėja augimas, augalų lapai blykšta ir krenta, mažėja derlingumas, pastebimai sutrumpėja vegetacijos periodas. Todėl labai svarbu azotu tręši laiku.
Azoto mineralinių trąšų (amonio salietros, karbamido, amonio sulfato, kalcio salietros) poveikis cheminei dirvožemio sudėčiai išlieka metus ar net dvejus. Priklauso nuo kiekio ir dirvožemio tipo.
Tinkamai viską padarius, augalai pirmaisiais metais pasisavina nuo 60 iki 80 proc. azoto. Kažkokia dalis šio elemento virsta dujomis, dalis išplaunama į giluminius sluoksnius ir antriesiems metams beveik nieko nelieka.
Taip pat reikėtų atminti, kad skurdžiuose smėlinguose dirvožemiuose azoto nuostoliai (ypač nitratų forma) būna gerokai didesni nei derlingame priemolyje.
Puikiu azoto šaltiniu – ir dar ilgo poveikio – laikomos žaliosios ankštinių augalų – žirnių, pupelių liekanos. Šios kultūros vystosi simbiozėje su gumbelinėmis bakterijomis, išskiriančiomis didelį kiekį azoto. Netgi nuėmus ankštinių daržovių derlių to azoto lieka žemėje paskui čia pagal sėjomainą augsiančioms kultūroms.
Organinės kilmės azotas augalams prieinamas daugiausia amoniako ir nitratų, išsiskiriančių dirvožemio organizmams perdirbant organines medžiagas, pavidalu.
Pirmaisiais metais po užauginto ankštinių derliaus augalai išnaudoja apytikriai tik pusę jų pagaminto azoto, o dalis (30–35 proc.) lieka antriesiems ir net tretiesiems (15–20 proc.) metams. Dėl to ankštiniai taip vertinami – jie puikiausi sideratai, atliekantys svarbų vaidmenį sėjomainos procesuose.
Tokios trąšos didina augalų atsparumą ligoms, gausina derlių ir gerina jo kokybę, padeda daugiamečiams augalams sėkmingai ištverti žiemos šalčius. Todėl kalio ir fosforo trąšomis tręšiama ne tik vegetacijos laikotarpiu, bet ir sezonui baigiantis.
Fosforas
Jis užtikrina šaknų sistemos vystymąsi, skatina žiedinių pumpurų krovimą ir žydėjimą bei visų augalo audinių aprūpinimą maistinėmis medžiagomis.
Jeigu dirvožemyje trūksta fosforo, tai ir kiti elementai – azotas, kalis, magnis – pasisavinami prasčiau. Augalų vystymasis sulėtėja, sutrinka medžiagų apykaita jų audiniuose, lapai įgauna violetinį atspalvį.
Ypač fosforo deficitui jautrūs jauni augalai, kai šaknų sistema dar nepakankamai išsivysčiusi. O kitų būdų jo gauti nėra, kaip tik iš trąšų: skirtingai nei azotas, irstant organinėms medžiagoms fosforas neišsiskiria.
Fosforo junginiai dirvožemyje mažai juda, todėl ir praėjus 3–4 metams po tręšimo vis dar matomas teigiamas poveikis.
Pirmąjį sezoną iš tokių trąšų kaip superfosfatas ar amofosas vidutiniškai pasisavinama tik apie 30 proc. fosforo.
Fosforo miltų, kurių sudėtyje esama iki 25 proc. fosforo ir apie 30 proc. kalcio, poveiksmis dar ilgesnis: vieno tręšimo pakanka 5–7 metams.
Pastarosios trąšos naudojamos dirvos rūgštingumui mažinti ir papildyti ją fosforu, kalciu bei kitais maistiniais elementais ilgam laikui.
Norint paspartinti fosforo išsiskyrimą, patariama lysves laistyti piktžolių užpilu, mikrobiologinių trąšų su fosforą mobilizuojančiomis bakterijomis tirpalu.
Kalis
Dalyvaujantis medžiagų apykaitos procesuose kalis padeda augalams pasisavinti azotą, didina jų atsparumą nepalankioms sąlygoms, greitina derliaus subrandinimą, gerina skonį, derlius ilgiau laikosi. Todėl ypač svarbu aprūpinti kaliu augalus derliaus brandinimo laikotarpiu.
Trūkstant kalio lapų pakraščiai nusidažo blyškiai gelsva spalva. Prasidėjus tikram kalio badui, lapai nušviesėja, kraštai apdžiūsta, forma tampa netaisyklinga. O vaisiai visai nemezgami, taigi galima likti be derliaus.
Kalio iš dirvožemio išplaunama daugiau nei fosforo, kartais net ir azoto. Todėl tręšti kalio trąšomis būtina kasmet dozę apskaičiuojant pagal dirvožemio struktūrą.
Sunkiuose dirvožemiuose (molinguose, priemolio) yra apie 3 proc. kalio, lengvuose – ne daugiau nei 0,05 proc., durpiniuose šio nepaprastai naudingo elemento praktiškai nerandama.
Pačios populiariausios kalio trąšos – kalio sulfatas ir kalio chloridas; kalio chlorido, magnio, kalcio ir natrio mišiniai; pelenai.
Patręšus dirvožemį visa kalio trąšų doze, pirmaisiais metais daržovės pasisavina 50–60 proc. kalio, antraisiais – ne daugiau nei 20 proc.
Vis dėlto geriausia kalio trąšas barstyti kelis kartus per sezoną.
Kad kalis būtų aktyviau pasisavinamas, patariama naudoti kompleksines trąšas su fosforu ir azotu.
Dauguma daržo kultūrų geriausiai auga neutralaus rūgštingumo dirvožemyje.
Rūgščioje žemėje didėja aliuminio ir mangano toksiškumas, mažėja naudingųjų bakterijų aktyvumas, o kai kurie maistiniai elementai, kaip fosforas, kalcis, magnis, tampa augalams visai nepasiekiami. Rezultatas – dauguma daržovių lėtai vystosi, prasčiau dera ir dažnai serga.
Todėl labai svarbu stebėti dirvožemio rūgštingumą ir laiku gerinti jį kalcio trąšomis.
Per dideliam žemės rūgštingumui sumažinti bei jos savybėms pagerinti naudojamos kalkių trąšos: maltos klintys, dolomitmilčiai, gesintos arba negesintos kalkės, kreida, pelenai, kitos. Visos jos – ilgo poveikio, nuo 3 iki 7 metų, priklausomai nuo dirvožemio tipo.
Smėlingi ir priesmėlio dirvožemiai kalkėmis gerinami vidutiniškai kartą per 5 metus, molingi ir priemolio – kartą per 7–8, na, o durpiniai – sykį per 3 metus.
Kalkių trąšas galima berti dalimis kelis metus iš eilės – tuomet mažiau jų išsiplauna su vandeniu.
Paprastai tokios trąšos beriamos ant dirvožemio paviršiaus prieš jį kultivuojant. Kuo mažiau trąšų, tuo negiliau jas galima užpurenti. Pagrindinis reikalavimas – išbarstyti lygiu sluoksniu, kad neatsirastų pernelyg rūgščių plotų.
Tinkamai paskleidus kalkių trąšas ir deramai drėkinant žemę, mineralizacijos procesai vyksta gerokai sparčiau, fosforo ir azoto junginiai pereina į augalams lengviau pasisavinamas formas.
Organinėse trąšose yra visų augalams maitintis būtinų medžiagų, o ir veiksmingos jos kelerius metus: didina dirvožemio derlingumą, kaupia humusą.
Įrodyta, kad net sunkiai pasiekiami fosforo ir kalio junginiai pasisavinami geriau, jeigu beriami į dirvą, turinčią daug organinių medžiagų.
Dar organinės trąšos teigiamai veikia dirvožemio struktūrą bei fizines savybes. Kasmet gerinant lengvus dirvožemius kompostu, mulčiu ir kitomis organinėmis trąšomis užtikrinamas geresnis jų drėkinimas, ne tik maistingumas.
Sunkūs molingi dirvožemiai – priešingai, tampa puresni ir laidesni orui.
Kaip dažnai reikia naudoti organines trąšas ir kaip ilgai jos veikia, priklauso nuo daugelio aplinkybių: jų rūšies, irimo laipsnio, dirvožemio tipo ir, žinoma, augalų poreikių. Bet apskritai taisyklė paprasta – kuo skurdesnė dirva, tuo daugiau ir dažniau reikia organinių trąšų.
Tręšiant mėšlu, mulčiu, paukščių mėšlu pirmaisiais metais pasisavinama apie 40–50 proc. maistinių medžiagų, antraisiais – 20–25 proc., trečiaisiais ir ketvirtaisiais – po 10–15 proc.
Lengvuose dirvožemiuose poveiksmio periodas sutrumpėja iki 3 metų, sunkiuose molinguose – pailgėja iki 7 metų.
Sodinant ir sėjant nerekomenduojama naudoti šviežio galvijų ir paukščių mėšlo. Tokias trąšas geriau kompostuoti, antraip gali pakenkti dirvožemio mikroflorai ir nudeginti sėjinukų šaknis.
Saugiausios ir efektyviausios organinės trąšos – kompostas, biohumusas ir mulčias. Jas nedideliais kiekiais galima naudoti kasmet kartu su kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis.
Ypač kalkių trąšas mėgsta visi kopūstai, taip pat burokėliai, svogūnai, agurkai, salotos.
Silpnai rūgščioje žemėje gali augti pomidorai, bulvės.
Rūgštų dirvožemį mėgsta erikiniai augalai ir spygliuočiai, hortenzijos, rododendrai, šilauogės, spanguolės – juos sodinant barstyti kalkėmis žemės nereikia.
