-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Poetas tiksliai ir be veidmainiško kuklumo vertino savo vaidmenį Rusijos istorijoje – jis yra kertinis rusiškos raštijos akmuo. Kaip sako net ir nelabai išprusę rusai, „A. Puškinas – mūsų viskas“.
Lietuva A. Puškiną (1799–1837 m.) šiek tiek „patraukė“ į šalį. Jo biustas šiuo metu stūkso Vilniaus pakrašty, Markučių dvaro sodyboje, iš Gedimino kalno kaimynystės ten perkeltas 1992 m. Beveik po dviejų dešimtmečių, 2011-aisiais, poetas grįžo į istorinį Vilnių – senamiestyje prie Šv. Paraskevijos cerkvės iškilo paminklas A. Puškinui ir jo proseneliui Abramui Petrovičiui Hanibalui (1696–1781 m.).
Įamžinti metaliniai delnai su A. Puškino ir A. Hanibalo profiliais yra nuoroda į spėjimą, kad A. Puškino protėvis buvo pakrikštytas Šv. Paraskevijos cerkvėje. Galimas krikštas – tvirtesnė sąsaja su Vilniumi nei Markučiai, apie kuriuos skaitome: 1867 m. dvarelį nusipirko rusų geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas, vėliau jis valdą padovanojo dukrai Varvarai, kurios antrasis vyras buvo A. Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus.
Tas, kuris vieniems yra viskas, kitiems gali būti niekas. Bet kultūringam lietuviui A. Puškinas nėra niekas. Į kiekvieną Lietuvos vardo paminėjimą jautriai reaguojantis tautietis žymekliu pabrauks jo eilėraščio „Rusijos šmeižikams“ (1831 m.) eilutes: „Kas jus papiktino? Lietuvos neramumai? Palikite: tai slavų ginčas tarp savęs.“
A. Puškinui dabar nepaaiškinsi, kad lietuviai – ne slavai. Nors ir neapšviestas dėl baltų ir slavų kalbų santykio, autorius gali rymoti „ne rankų darbo“ paminklo viršūnėje. Jis – poezijos genijus, maištininkas, caro patvaldystės priešininkas, vadinamųjų dekabristų draugas (siekdamas išvengti su žodžiu „dekabristai“ susijusių klišių, toliau vadinsiu juos gruodininkais).
Populiarūs mitai apie A. Puškiną ir jo epochą lieka nenumarinti, nors apstu dabar jau neslaptų šaltinių, kurie aukštyn kojomis verčia vadovėlines istorijas.
Populiarūs mitai apie A. Puškiną ir jo epochą lieka nenumarinti, nors apstu dabar jau neslaptų šaltinių, kurie aukštyn kojomis verčia vadovėlines istorijas. Šiame straipsnyje siekiama bent punktyriškai nužymėti tas yrančias poeto paradinio drabužio siūles.
Kūrėjas A. Puškinas įsivaizdavo esąs aukščiau „Aleksandro stulpo“ (paminklo Sankt Peterburge, skirto pergalei prieš Napoleoną įamžinti), o ir Rusijos valdžios mašinoje jis užėmė anaiptol ne menką vietą – buvo labai arti viršūnės, nors tai neviešinta. Tačiau niekas nesirengia oficialiai perrašyti legendos apie jį kaip caro neva žemintą, cenzūros varžytą dvariškį.
Vis dėlto visuomenei derėtų paaiškinti, ką reiškia oficialūs dokumentai. Tikrąją A. Puškino vietą Rusijos imperinėje „kolonoje“ nurodo… algalapiai. Sprendžiant iš valdžios mokėtų pinigų, šis poetas carui buvo labai „ne niekas“. Už ką mokėta? Tikėtina, kad ir Lietuvai reikšmingi dalykai įrašyti greta slaptų A. Puškino nuopelnų carizmui.
Prieš pereinant prie genialaus proanūkio piniginių reikalų, verta prisiminti jo protėvį. Surusinta pavardė Ganibalas tėra kitaip parašytas Kartaginos karvedžio Hanibalo (247–181 m. prieš Kristų) vardas. Teigiama, kad A. Puškino prosenelis buvęs Etiopijos didiko sūnus, paimtas turkų į nelaisvę ir atsidūręs sultono dvare Stambule, kur vadintas Ibrahimu. Ten jį nupirko Rusijos pasiuntinys ir atgabeno carui Petrui I. Kita versija – caras pats nupirkęs berniuką Europoje. Petras I buvęs jo krikštatėviu, todėl Abramu virtęs Ibrahimas prie Hanibalo pavardės gavo Petrovičiaus tėvavardį. Kai kas Hanibalą kildina iš Logonės sultonystės, įsikūrusios prie to paties pavadinimo upės centrinėje Afrikoje.
1955 m. skulptoriaus Broniaus Vyšniausko ir architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sukurtas A. Puškino paminklas 1992 m. iš Gedimino kalno papėdės perkeltas į Markučius.
A. Hanibalas buvo karo inžinierius, pasiekęs generolo laipsnį. Paminklo prie Šv. Paraskevijos cerkvės atidengimo ceremonijoje Vilniaus poetas Jurijus Kobrinas pasakojo, kad A. Hanibalas lydėjo carą žygiuose ir diplomatinėse misijose, caro liepimu penkerius metus Prancūzijoje gilinosi į tiksliuosius mokslus. Galiausiai tapo puikiu matematiku ir hidrotechniku: statė įtvirtinimus Kijeve ir Kronštate, jo žinioje buvo visa Rusijos gynybinių įtvirtinimų sistema.
Pradėkime narplioti mįsles pasitelkę elementarią aritmetiką. Apie caro pinigines malones A. Puškinui, jo šeimai ir su tuo susijusius dokumentus Rusijos žiniasklaidoje rašė keli autoriai – Anatolijus Klepovas, Aleksandras Jegorovas.
Po A. Puškino mirties 1837 m. vasario 10 d. (prieš porą dienų dvikovoje jis buvo sužeistas) poeto našlei Natalijai buvo skirta 10 tūkst. rublių metinė pensija. Be to, ji gavo 50 tūkst. rublių vienkartinę išmoką, iždas padengė A. Puškino paimtą 45 tūkst. rublių paskolą, jo sūnums išlaikyti skirta po 1200 rublių kasmet.
Ko gero, net galimi Natalijos Gončarovos-Puškinos intymūs ryšiai su caru Nikolajumi I (vyrui dar esant gyvam) nėra gana svarus, valdžios dosnumą paaiškinantis argumentas.
Tokį išlaikymą našlės tegalėjo gauti jų vyrams valdininkams žuvus vykdant paties imperatoriaus valstybinę užduotį.
Rusijos finansai buvo tvarkomi biurokratiškai, ir tokį išlaikymą našlės tegalėjo gauti jų vyrams valdininkams žuvus vykdant paties imperatoriaus valstybinę užduotį. Tokiu atveju pagal paskutinę algą, nepriklausomai nuo tarnybos trukmės, būdavo skaičiuojamos pensijos ir kompensacijos žuvusiojo giminėms. Įprasta valdiška buhalterija A. Puškinui buvo nepalanki: valdininkui, ištarnavusiam daugiau nei 35 metus, buvo skiriama 100 proc. algos prilygstanti pensija, tarnavusiam 25 metus – 50 proc. Bet pagal oficialios tarnybos laiką A. Puškinas negalėjo pretenduoti į jokią pensiją, nors, kaip dabar paaiškėjo, dirbo dviejose žinybose, kur turėjo skirtingus rangus.
Caras skirdavo pensijas atsižvelgdamas ir į algas keliose tarnybos vietose vienu metu. Taip „išsibarstę“ būdavo aukščiausi žvalgybos karininkai. Vis dėlto A. Puškino atvejis yra išskirtinis.
Faktinis Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Adamas Sagtynskis (1785–1866 m.) po 46 metų tarnybos išėjo į atsargą užsidirbęs tokio pat dydžio pensiją kaip poeto našlė – 10 tūkst. rublių per metus.
A. Puškinas pradėjo tarnybą baigęs mokslus Carskoje Selo licėjuje 1817 m. Buvo paskirtas į Užsienio reikalų kolegiją, jam nustatytas 700 rublių metinis atlyginimas ir rangas – tapo kolegijos sekretoriumi (Rusijos rangų lentelėje tai atitiko karinį štabskapitono laipsnį).
1820 m. A. Puškinas atsidūrė Besarabijoje. Pagal oficialią versiją tų metų pavasarį poetas buvo iškviestas pas Peterburgo generalgubernatorių grafą Michailą Miloradovičių. Esą jam grėsusi tremtis dėl eilėraščių ir epigramų, skirtų Rusijos didžiūnams, tarp jų ir tuomečiam carui Aleksandrui I. Įsikišus įtakingiems užtarėjams, A. Puškinas buvo paskirtas tarnauti Besarabijos vietininko generolo Ivano Inzovo kanceliarijoje (Besarabija prie Rusijos prijungta 1818 m.). Peterburge Besarabijos reikalus kuravo Užsienio reikalų kolegija, kurios tarnautojas poetas ir buvo. Kelerius metus praleidęs Rusijos pietuose, 1824 m. iš valstybės tarnybos jis atsistatydino.
Simbolinė Vilniaus sąsaja su A. Puškinu – Markučių dvarelis, kažkada priklausęs poeto jaunesniajam sūnui Grigorijui. Dabar čia – literatūrinis A. Puškino muziejus. Edvardo Blaževič nuotr.
Vėl tarnauti carui A. Puškinas panoro 1831 m. liepos 20 d. Jau kitą dieną caras Nikolajus I per grafą Aleksandrą Benkendorfą nurodė Užsienio reikalų ministerijos vadovui Karlui Nesselrode’ei jį įdarbinti.
1832 m. sausio 27 d. A. Puškinas pasirašė du priesaikos lapus. Viename nurodyta, kad jis yra kolegijos sekretorius – juo ir buvo, iki atsistatydino prieš aštuonerius metus (10-as rangas Rusijos rangų lentelėje, kur 14-as rangas – žemiausias, 1-as – aukščiausias). Kitą priesaikos lapą jis pasirašė kaip titulinis tarėjas (9-as rangas). Toks įspūdis, kad A. Puškinas siekė dviejų karjerų ir tarnavo ne vienoje, o dviejose žinybose. Dar 1831 m. lapkritį caras nurodė pakelti jam atlyginimą iki 5 tūkst. rublių per metus. Tai prilygo departamento direktoriaus pavaduotojo algai, tačiau visiškai neatitiko A. Puškino turėtų valdininko rangų – jie tokiam uždarbiui buvo per žemi.
Kuo valstybei nusipelnė poetas, kurio atsistatydinimas 1824 m. siejamas su laisvamaniškais svarstymais policijos kažkodėl perskaitytame privačiame laiške?
Vienas regimų nuopelnų – eilėraštis „Rusijos šmeižikams“. Akademiniame raštų leidinyje šis kūrinys turi kitokią vertę nei pirmajame leidime, kur jis atspausdintas kaip Rusijos užsienio politikos propagandos įrankis. Tai – eiliuotas laiškas Prancūzijos parlamento deputatams, kurie palaikė 1830 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą prieš Rusijos valdžią. Pastaroji bijojo, jog Anglija ir Prancūzija gali ginklu paremti lenkus, juolab kad pati Rusija ketino siųsti tuo metu dar egzistavusią Lenkijos karalystės kariuomenę malšinti Belgijos revoliucijos. Šie Rusijos planai buvo viena iš Lenkijos sukilimo priežasčių.
Eilėraštyje „Rusijos šmeižikams“ A. Puškinas įtikinėja užsieniečius nesikišti į slavų vidaus ginčus, vakarų europiečiams prikiša neapykantą Rusijai ir nedėkingumą, nors, anot autoriaus, rusai išlaisvino Europą nuo Napoleono jungo. Galiausiai eilėraštyje tikinama, kad kariauti pasiųsti europiečiai atras vietos Rusijos laukuose „tarp jiems nesvetimų karstų“.
Iškalbingas ne tik eilėraštis, bet ir jo pasirodymo aplinkybės. 1831 m. rugpjūčio 26 d. rusų kariuomenė užėmė Varšuvą. Kitą dieną kūrinys buvo pateiktas asmeniškai carui. Atsižvelgiant į tai, kad kurjeriai judėjo maždaug 160 km per parą greičiu, o telegrafo nebuvo, galima įtarti, kad A. Puškinas iš anksto žinojo apie Varšuvos šturmą ir ta proga parašė eilėraštį.
Eilėraštyje „Rusijos šmeižikams“ A. Puškinas įtikinėja užsieniečius nesikišti į slavų vidaus ginčus, vakarų europiečiams prikiša neapykantą Rusijai ir nedėkingumą.
1831 m. rugsėjo 7 d., carui nurodžius, cenzūra leido išspausdinti brošiūrą Varšuvos užėmimo proga (beje, spausdinta kariuomenės spaustuvėje). Publikuoti A. Puškino eilėraščiai „Rusijos šmeižikams“, „Borodino metinės“ ir Vasilijaus Žukovskio eilėraštis „Sena daina naujai sudėta“. Šią brošiūrą užsienio diplomatai laikė oficialia Rusijos vyriausybės nuomone – pavyzdžiui, ji buvo pridėta prie Austrijos pasiuntinio ataskaitų.
Poeto neigiamam požiūriui į 1831 m. sukilimą pritarė dauguma to laiko rusų šviesuomenės, įskaitant ir ištremtus gruodininkus, 1825 m. gruodžio 14-osios sąmokslo dalyvius. Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar brošiūra verta dosnaus piniginio atlygio, kurį A. Puškinas gavo gyvas ir miręs.
Apibendrinant kelių šiuolaikinių tyrinėtojų įžvalgas galima bandyti klijuoti A. Puškino mįslės dėlionę. Verta turėti omeny, kad Aleksandrui I pasitraukus 1825 m. gruodžio 1 d. Rusijoje prasidėjo dvi savaites trukęs tarpuvaldis (būtent pasitraukimas, o ne mirtis – yra pagrįstų įrodymų, jog imperatorius mirtį inscenizavo ir kai kuriems caro šeimos nariams žinant su svetimu vardu gyveno iki 1864 m.). Sostas turėjo atitekti Aleksandro I broliui Konstantinui, Lenkijos vietininkui, jam ir prisiekė valdininkai bei kariuomenė. Tačiau Konstantinas valdyti nenorėjo, atsisakė sosto brolio Nikolajaus naudai. Gruodininkai, kurie su Konstantinu siejo reformų viltis, nusprendė maištauti 1825 m. gruodžio 14 d., kai buvo numatyta Nikolajaus priesaika. Maištas buvo numalšintas.
1826 m. liepą įsteigta Rusijos politinė policija – Jo Didenybės kanceliarijos III skyrius, kuriam vadovavo minėtas grafas Benkendorfas. 1830 m. lapkritį prasidėjęs Lenkijos ir Lietuvos sukilimas nebuvo vien Rusijos vidaus reikalas – A. Puškino eilėraštis „Rusijos šmeižikams“ liudija būtent tai. 1832-ieji – Rusijos užsienio žvalgybos sukūrimo metai. Būtent sukilimas davė impulsą šiai žinybai atsirasti – į emigraciją pasitraukė daug lenkų. Organizacijai vadovavo A. Sagtynskis – lenkas Romos katalikas. Jis laikytas trečiu pagal svarbą žmogumi III skyriuje po A. Benkendorfo ir žandarų šefo generolo Leontijaus Dubelto. III skyriuje darbuotojų buvo nedaug – 1841 m. ten dirbo 28 žmonės (neskaitant slaptųjų agentų). Tame profesionalų būrelyje buvo ir artimas A. Puškino draugas Estijos vokietis baronas Pavelas Šilingas fon Kanštatas (Paul Schilling von Cannstatt), elektros prietaisų išradėjas, Rytų kalbų žinovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos šifravimo tarnybai. Viena iš neviešų pergalių prieš Lenkijos sukilėlius buvo tai, kad baronas Šilingas „nulaužė“ sukilimo vadų naudojamą šifrą. Tai leido išsiaiškinti, kas remia sukilimą Europoje ir pačioje Rusijoje.
Šių profesionalų algalapiai buvo įslaptinti. Nors buvo Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų sąraše, A. Puškinas gaudavo algą iš ypatingo Nikolajaus I fondo, kurį tvarkė Finansų ministerija. Iš jo atlyginimus gavo jau minėtas A. Sagtynskis ir literatas Jakovas Tolstojus. Pastarojo karjera galėtų būti ir jo draugo A. Puškino karjeros modelis. J. Tolstojus gyveno Paryžiuje, rašė Rusijos politiką šlovinančius straipsnius. Oficialiai buvo Rusijos liaudies švietimo ministerijos darbuotojas, tačiau neviešos karjeros laiptais kopė III skyriaus sąrašuose, kur pakilo iki slaptojo tarėjo (3-iasis nuo viršaus rangas).
Ar A. Puškinas pradėjo baronui Šilingui šifruoti? Verta nagrinėti hipotezę, kurią atitinka vieši šifravimo darbai – jo novelė „Pikų dama“. Be viso kito, tai yra ir numerologinis slaptaraštis. Nelabai sudėtingas – A. Puškino tyrinėtojas Laurenas G. Leightonas yra pateikęs įtikinamą šio kūrinio dešifravimą.
