Kontaktai

R. Narkus parodoje nagrinėja, ar technologijų laikai atveria daugiau galimybių kūrybiškumui, ar priešingai.

Aplinkybių vadyba

Pirmoji asmeninė menininko Roberto Narkaus paroda „Nešėjas“ paliečia kone visas paties autoriaus veiklos ir interesų sritis: technologijas, verslą, dirbtinį intelektą ir net klausimą, kokia menininko reikšmė jų kontekste. Su parodai besirengiančiu kūrėju kalbėjosi IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė-Matuliauskė.

– Aprašyme užsiminta, kad paroda organizuojama sekant verslo modeliu – ji kuriama kaip įmonė ar technologijų mugė. Kaip vyko šis procesas?

– Vienas parodos tikslų – į jos kūrimą žvelgti ne tik kaip į mano saviraišką, bet ir kaip į bendrą darbą su įvairių sričių žmonių grupe, siekiant sukurti su jais šį tą tokio, kas galėtų keisti aplinką ir idėjas. Paroda iš tiesų organizuojama kaip įmonė ar mugė. Skirtingos jos dalys egzistuoja atskirai. Savo kūryboje naudoju visas įmanomas išraiškos formas, nors, tiesą sakant, man pačiam dar įdomesnės tos, kurios neįmanomos. Taip parodoje atsirado visko: technologijų, dirbtinio intelekto, kuris net tampa bendraautoriumi, choreografijos (ją atlieka parodos veikėjais tapę keltuvai). Be to, sukurta speciali programėlė. Visa tai susipina. Galbūt todėl negaliu pasakyti, kurios srities menininkas esu – mano raiškos formų paletė labai plati.

– Plati ir jūsų interesų bei veiklų paletė (R. Narkus – menininkų dienos centro „Autarkia“ įkūrėjas ir vienas Vilniaus patafizikos instituto steigėjų, eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ ir menininkų bei privačiojo verslo bendradarbiavimo platformos „Vizionierius“ organizatorius – IQ past.). Galbūt paroda atsirado iš poreikio visa tai aprėpti?

– Atėjimas iki šios parodos – irgi procesas. Kadangi pats dirbu įvairiomis kryptimis, ši paroda yra būdas jas visas surinkti ir apibendrinti. Man menas yra poligonas, vieta, kurioje gali eksperimentuoti daug laisviau nei kur nors kitur. Kaskart siekiu padaryti ką nors naujo, neprisirišdamas prie išraiškos formos ir medijų. Savo veiklą įvardiju kaip aplinkybių vadybą. Nuolat įsipainioju į kolaboracijas su įvairiais žmonėmis ar įmonėmis, ir tuomet mano kūriniai atsiranda kaip šalutiniai šių santykių efektai. Jie tampa tų sukauptų patirčių formulėmis.
Man, kaip meno kūrėjui, šiuo metu įdomiausias klausimas, ką reiškia būti menininku šiandien, kai pasaulis taip greitai keičiasi.

– Ar priartėjote prie atsakymo?

– Manau, kad menininkai visuomenėje turi tam tikrą paskirtį. Jie gali įeiti į tas teritorijas, kur dalis žmonių nedrįsta žengti. Menininkas ir turi bandyti patekti ten, kur dar nebūta, kur vyksta tam tikri visuomenės mąstymo lūžiai, atsitraukti ir pažvelgti į tuos procesus iš šalies. Savo aplinkoje irgi stengiuosi plėtoti tam tikras idėjas.

– Parodoje taip pat gvildenate klausimą, ar šie technologijų laikai atveria daugiau galimybių kūrybiškumui, ar kaip tik tampa naujaisiais viduramžiais.

– Technologijų pažanga iškelia kūrybiškumo poreikį. Visos korporacijos kalba apie jį kaip apie būtiną savybę individui, norinčiam ką nors pasiekti. Tačiau dažnai tai tampa nieko nesakančiu šūkiu. Kol kas neaišku, ar sugebėsime pasinaudoti technologijų suteikiamais pranašumais.

– Ar kurdamas įsivaizdavote, koks žmogus ateis į parodą, kam ji bus aktuali?

– Tikiu, kad tai labai plačiai auditorijai skirta paroda. Sąmoningai to siekiau. Tikrai neapeliuoju tik į meno konteksto žmones. Tiek plačia forma, tiek turiniu ji turėtų sudominti nuo vaikų iki senjorų, taip pat meno, mokslo, verslo pasaulio žmonių.

Paroda „Nešėjas“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Audrius Pocius), balandžio 7–gegužės 28 d., Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius).