-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Thomas Kaplanas tapo pirmuoju parodą Luvre surengusiu užsieniečiu kolekcininku ir panoro man apie tai papasakoti. Įžengęs į „Leideno kolekcijos šedevrus“, jis neria per minią nekantraudamas parodyti Gerrito Dou nuo rašymo atitrauktą seną mokslininką, Franso van Mieriso pavargusį keliautoją, nė nepajėgiantį užsitempti kojinių, ir suvargusios moters su balta kepuraite portretą – pirmąjį įsigytą Rembrandto paveikslą. Dabar vyras jų turi vienuolika.
Akivaizdu, kad Th. Kaplanas dievina visus, ypač dėl jų žmogiškumo. Į Prancūzijos muziejų sugužėjusių ekskursantų minioje jis išsiskiria ne tik trijų dalių kostiumu su kuklia raudona Garbės legiono ordino juostele švarko atlape, bet ir tuo, jog be perstojo kalba. Th. Kaplanas man vis primena, kad yra istorikas („tai labiau pašaukimas nei profesija“, bet Oksfordo universitete įgyti bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai). Jis pasakoja apie Rembrandto įtaką Goyai, Picasso, Francis Baconui, Damienui Hirstui ir Zengui Fenzhi.
Th. Kaplanas nepuoselėjo ankstyvos svajonės tapti kolekcininku. Vaikystėje motina jį nuolat vedėsi į Niujorko Metropoliteno muziejų, bet šią mintį jis rimtai ėmė svarstyti tik prieš 15 metų atsitiktinai susipažinęs su tuomečiu Londono karališkosios dailės akademijos sekretoriumi seru Normanu Rosenthaliu. Sulaukęs 39-erių, vyras jau turėjo sėkmingą verslą, iš pradžių sidabro, o paskui gamtinių dujų, tad jau turėjo arbitražinių sandorių patirties. N. Rosenthaliui patikinus, kad senieji meistrai nemadingi ir dėl to palyginti nebrangūs, Th. Kaplanas su žmona Daphne Recanati pradėjo pirkti.
Th. Kaplanas nepuoselėjo ankstyvos svajonės tapti kolekcininku, bet senieji meistrai buvo nemadingi ir dėl to palyginti nebrangūs, todėl jis pradėjo pirkti.
Kaplanai susitelkė į olandų aukso amžių, Rembrandtą bei jo mokinius, puikiuosius XVII a. Leideno natūralistus, kurie tapė istorinius, biblinius ir kasdienio gyvenimo siužetus: skerdikus ir žuvų pardavėjus, melžėjas ir muzikantus, lošėjus ir keliautojus, besimeldžiančius vyrus ir klavišiniais instrumentais grojančias moteris. Per beveik šimtmetį šie dailininkai sukūrė neeiliniu žmogiškumu pasižymintį istorijos metraštį. Kaip sako Th. Kaplanas, „tai – grožis, pasakojimai ir žvilgsnis į Vakarų kultūrą bei visuotines civilizacijos temas“.
Th. Kaplanas prie „Rembrandto sienos“ savo galerijos biure Niujorke. (Sueraya Shaneen nuotr. / The Leiden Collection nuosavybė)
Leideno kolekcija, kuriai pavadinimą davė Rembrandto gimtinė, prasidėjo nuo nedidelio ovalaus portreto, kurį ant metalo sukūrė pirmasis jo mokinys Gerritas Dou. Konsultuodamasis su keliais patyrusiais tarpininkais – Otto Naumanu Niujorke ir Johnny van Haeftenu Londone, – Th. Kaplanas pirko kūrinius tiesiai iš jų arba pavesdavo jiems dalyvauti aukcionuose neatskleidžiant pirkėjo tapatybės. 2007 m. pardavęs įmonę jis kas savaitę įsigydavo po paveikslą. J. van Haeftenas prisimena, kad per penkerius metus Th. Kaplanas nupirko beveik tris ketvirtadalius visų rinkoje pasirodžiusių Leideno natūralistų darbų. Daugelį įsigijo nebrangiai, bet prireikus sumokėdavo ir daugiau. „Kai jis išties nori paveikslo, jo sustabdyti neįmanoma“, – sako J. van Haeftenas. Las Vegaso lošimo namų magnatas Steve’as Wynnas pasiūlė Th. Kaplanui Rembrandto autoportretą su sąlyga, kad jis nupirks ir nedidelį žavingą Johanneso Vermeerio paveikslą „Mergina, sėdinti prie virginalo“. Th. Kaplanas sutiko.
Visiems senųjų olandų meistrų kolekcininkams šventasis gralis yra garsiausias Rembrandto mokinys Carelas Fabritius, kuris nutapė „Dagilį“ ir 1654-aisiais, būdamas 32 metų, žuvo per sprogimą, sugriovusį beveik visą Delftą ir kūrėjo studiją. Išliko vos 13 jo darbų: vienintelis privačiose rankose tebesantis paveikslas „Hagara ir angelas“ toje pačioje kolekcijoje išbuvo daugiau kaip 200 metų. Tarpininkui atsargiai paskambinus Th. Kaplano vardu pasiteirauti, ar paveikslas neparduodamas, savininkas Vienos grafas uždavė vienintelį klausimą: „Ar sumokės kaip už Rembrandtą?“ Jis sutiko.
Th. Kaplanas dabar turi daugiau kaip 250 darbų. Jis neatskleidžia, kiek iš viso išleido pinigų, bet brangiausi kūriniai neseniai buvo apdrausti už daugiau kaip 500 mln. JAV dolerių. Verslininko Niujorko biure yra „Rembrandto siena“ su specialiu kiekvieną paveikslą išryškinančiu apšvietimu. Kolekcininkas garsiai apie tai nešneka, bet vienas jo tikslų yra išpopuliarinti senuosius meistrus. Tai neabejotinai naudinga ekonominiu atžvilgiu, bet esama ir humanitarinių priežasčių. „Hagara ir angelas“ atskleidžia, kaip buvo išgelbėtas Hagaros sūnus Izmaelis – svarbus žydų ir musulmonų religinių istorijų veikėjas, – todėl šį paveikslą įsigiję Kaplanai įtikėjo, kad jų kolekcija turi ką papasakoti pasauliui.
Kai Th. Kaplanas išties nori paveikslo, jo sustabdyti neįmanoma.
Jie paprašė Vašingtono nacionalinės dailės galerijos Šiaurės Europos meno kuratoriaus Arthuro K. Wheelocko kiekvienam kolekcijos paveikslui parašyti po esė ir paskelbė jo tyrimą internete. Be to, Kaplanai atskleidė savo tapatybę: Luvro paroda yra jų oficialus prisistatymas.
Paryžiaus muziejus retai skolinasi kūrinius iš privačių kolekcininkų ir niekada nebendradarbiauja su užsieniečiais. Bet keičiasi net Prancūzijos muziejai: jie neblogai uždirba iš populiarių parodų, kurioms reikia pritraukti kūrinių iš viso pasaulio kolekcijų. Įstaigos direktorius Jeanas Lucas Martinezas ieško tarptautinių partnerių. Gavęs teisę eksponuoti Leideno kolekciją, Luvras įrodė esąs geriausias, o Kaplanų paveikslai buvo apibarstyti stebuklingomis dulkėmis, kurios meno pasaulyje vadinamos pripažinimu.
Iš Paryžiaus 68 Leideno kolekcijos paveikslai nukeliavo į birželio 16 d. atidarytą parodą Pekino nacionaliniame muziejuje. Po trijų mėnesių dar didesnė ekspozicija bus pristatyta Šanchajaus Longo muziejuje. 2018 m. numatytos stotelės Puškino muziejuje ir Ermitaže Rusijoje, galiausiai Abu Dabio Luvre.
Kaip pareiškė aukcionų namų „Christie’s“ pasaulinis prezidentas Jussi Pylkkänenas, Th. Kaplanas yra „vienas didžiųjų vienytojų“ ir eina kito garsaus amerikiečių prekiautojo Armando Hammerio pėdsakais. „Occidental Petroleum“ steigėjas dažnai skolindavo savo meno kūrinių kolekcijas šalims, kuriose plėtodavo verslą, ypač Rusijai.
Nenuostabu, kad kita parodos stotelė yra Kinija, nes naujoji ekonomikos milžinė jau atsidūrė kultūrinės diplomatijos akiratyje. Prancūzas „Christie’s“ savininkas François Pinault pažėrė Kinijai reikšmingų dovanų, todėl jo bendrovė tebėra vieninteliai užsieniniai aukcionų namai, kuriems leidžiama vykdyti veiklą šioje valstybėje. „Christie’s“ ir pristatė Th. Kaplaną Longo muziejaus Šanchajuje steigėjui Wang Wei.
Kaplanai šią parodą Kinijai skolina už dyką ir net apmoka visas transportavimo bei draudimo išlaidas, nors tokia praktika neįprasta. Tikriausiai tai gera investicija, jei jie kada nors sumanytų paveikslus parduoti: tris Rembrandto darbus, pastaraisiais metais pasirodžiusius aukcionuose, įsigijo Honkongo kolekcininkas, be to, Kaplanų dosnumą įvertins šalies valdžia. Pora neabejotinai tikisi, kad draugystė su Kinija duos tiek pat naudos, kaip ilgametis bendravimas su Jungtiniais Arabų Emyratais. Prieš trejus metus Abu Dabio sosto įpėdinis Kaplanų įsteigtai didžiųjų kačių apsaugos labdaros organizacijai „Panthera“ paaukojo 20 mln. JAV dolerių.
Th. Kaplanas supranta komercinę ryšių svarbą, bet jo diplomatija neapsiriboja vien sandoriais. Luvro parodos atidarymo vakarą sakydamas kalbą jis palietė ir įvairias politines pasaulio problemas: „Užuot tyliai susitaikę su kylančiomis sienomis ir degančiais tiltais, pasitelkiame paveikiausias priemones, kokias tik turime: Rembrandtą ir savo aistrą. Jomis kuriame ryšius, kurie ne skaldo, o tvirčiau susieja žmones.“ Leideno natūralistai tikriausiai tam pritartų.
Fiammetta Rocco yra žurnalų 1843 ir „The Economist“ kultūros skyriaus redaktorė.
