Pasak I. Dzigaitės, gamtos jai reikia kaip oro, kaip maisto. Todėl ir kūrėjos sodas bei darželis – tikras lobynas augalų mylėtojams. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Žolynų ir būties istorijos

Žolynų ir būties istorijos

Tautodailininkės Laimos Dzigaitės kūrybos metas – žiema. Kitu laiku ji tiesiog gėrisi savo paveikslų medžiaga, didžiųjų kūrėjų – Dievo ir gamtos sukurtais augalais.

Augalų kalba

„Štai, argi čia ne angelo sparnai?“– rodo ukmergiškė Laima Dzigaitė jaukioje savo sodo pavėsinėje ant stalo dėliodama ramunės žiedo lapelius.

Šiai tautodailininkei kiekvienas žiedas, lapelis, stiebas pasakoja savas istorijas – reikia tik jas išklausyti, suprasti, o atėjus laikui perkelti ant pastele ištapyto kartono lapo.

Širdimi jaučiami, siela girdimi pasakojimai tampa paveikslais, žavinčiais ir stebinančiais ne tik Lietuvos, bet ir užsienio meno mylėtojus.

L. Dzigaitės kūryba susidomėjo ir japonai. Tekančios Saulės šalyje tokie iškalbingi minimalistinėmis priemonėmis kuriami darbai ypač vertinami – juk žinome jų kaligrafiją, trumpo eilėraščio haiku meną, tapybą, kurios meninis idealas – paprastumas.

Toks sugebėjimas žavėtis menku žiedeliu, neieškant išskirtinės visumos, būdingas ir L. Dzigaitei. Jos pasirinktą kūrybos iš džiovintų augalų metodą japonai vadina suspausto augalo menu – ošibana ir yra įsteigę daug taip kuriančius žmones vienijančių klubų, grupių, leidžiami tokių darbų albumai.

„Be Aukščiausiojo niekas negimtų. Gamtą ir žmogų sukūręs jis leido jiems būti kartu.“

L. Dzigaitė

Nė viena nereikalinga detale, nė vienu trupiniu neperkrauti L. Dzigaitės paveikslai – ir religine, ir pasaulietiška, ir kitomis temomis byloja apie labai daug ką.

Vos keletas lapelių, stiebų ir žiedų, sudėliotų būtent taip, kaip reikia, atskleidžia ne tik kas pačios autorės sumanyta, bet duoda valią kiekvieno žiūrovo fantazijai.

Užtat ir paveikslų pavadinimai dažnai trumpi, lakoniški – L. Dzigaitė leidžia ir kitiems rasti savąją tiesą.

Močiutei atminti

Paveikslai, kuriems pavadinimus suteikia pati tautodailininkė, niekaip kitaip, regis, ir negalėtų vadintis.

„Moterys, siuvinėjančios staltiesę“, „Levandų rinkėjos“, „Drobė vėjyje“ arba „Palydintys“ – kelios iškalbingos smilgos, lapo kontūras, pastelės gama ir jau esi išlydimas į kelią susikaupusių ir mylinčių pavidalų.

L. Dzigaitė sako, kad paveikslų idėjos gimsta viduje, specialiai dėl to nesistengiant. O kartais jas padiktuoja ir patys augalai – taip, kaip tą angelą piešiantis ramunės baltumas.

Pačios kūrėjos namo antrajame aukšte esančioje galerijoje „Žolynų kampas“ ne vieno eksponuojamo paveikslo pavadinime įrašytas Veronikos vardas: „Veronika rugiuose“, „Veronika gonkelyje“ ir kt.

Tai mylimos, tautodailininkei buvusios labai artimos močiutės vardas. Daug vasarų praleista pas šią šviesaus atminimo močiutę kaime, daug iš jos išgirsta, išmokta, sužinota. Ir meilė gamtai, pagarba kiekvienam Dievo kūriniui, grožio suvokimas, siekis jį puoselėti, išsaugoti – vis močiutės perduotos pamokos.

„Kiek ji dainų, mįslių, pasakų, įvairių paukščių pamėgdžiojimo eilėraštukų mokėjo ir vis man pasakodavo. Kiek pievų, laukų su ja išvaikščiota“, – prisimena L. Dzigaitė, kuriai vardas Veronika ir yra pats gražiausias. Ji ir pati gimusi per Veronikos vardines, ir savo sutvirtinimo vardu jį pasirinko.

Jausdamas autorės meilę mylimai močiutei nejučiomis ir kituose paveiksluose pradedi ieškoti Veronikos dvasios.

Tik iš to paveikslų personažus ir atpažinsi, mat nei konkrečių veidų, nei jų išraiškų nerasi.

„Nedarau nei akyčių, nei burnyčių – veidas menamas, nuspėjamas, tarsi šydu pridegtas“, – sako tautodailininkė.

Bet nei tų veidų, nei jokių papildomų detalių ir nereikia – paveikslai ir taip pasiekia tas širdis, kurioms skirti.

Gėlių laivas

Kaip gimsta tokie įspūdingi paveikslai?

„O kaip kompozitoriai rašo muziką, kaip tapytojai suranda paveikslams siužetus, spalvas ir formas, o poetai svarbiausius žodžius?“ – svarsto menininkė, įsitikinusi, kad kiekvieno kūrėjo veiksmus vedžioja Dievo ranka.

„Be Aukščiausiojo niekas negimtų. Gamtą ir žmogų sukūręs jis leido jiems būti kartu. Tik žmogus geba taip matyti gamtą, o kiek mes ją mylim, nuo mūsų priklauso“, – L. Dzigaitė negali atsižavėti Dievo kūrinių įvairove.

Užtat ir Dievo namus – bažnyčią – visada stengiasi puošti labai kruopščiai, ieškodama pačių gražiausių, įdomiausių kompozicijų, išraiškos būdų.

Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios floristė džiaugiasi turinti dar vieną galimybę rodyti žmonėms nepaprastą augalų žavesį, įvairovę ir kartu išreikšti didžiulę pagarbą viso to grožio Kūrėjui.

Birželio pabaigoje, šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidų šventei Laima su būreliu bendraminčių bažnyčią buvo papuošę iš gėlių padarytu laivu.

Ir per Žolinę bažnyčia bus išgražinta jų pintais vainikais, puokštėmis.

Ir darželių, ir sodų, ir laukų gėlės – tinka visos. Nėra negražių augalų – mažytės, iš pirmo žvilgsnio nė nepastebimos, įdėmiau pažvelgus irgi atskleidžia neįtikėtiną žavesį.

Savo parodų pristatymuose L. Dzigaitė yra rašiusi: „Mano kūrybos įrankiu ir įkvėpimo šaltiniu yra žolynai. Jie – kaip neregimojo Kūrėjo regimi ženklai, atveriantys rojų žemėje. Savo paveikslais noriu kalbėti, kaip svarbu mylėti ir stebėtis mums dovanota nuostabia gamta. Kuriu tik žiemą, kai gamtoje gyvybė užgęsta – mano dirbtuvėje žolynai prisikelia kitokiam gyvenimui.“

Gamtos akimis

Pavasaris, vasara, ruduo – tautodailininkės žavėjimosi, kaupimosi kurti laikas. Kiekviena metų laiką L. Dzigaitė mato savaip.

Pavasaris jai – skulptorius, formuojantis pumpurus, skleidžiantis lapus ir žiedus.

„Kartą iš arti stebėjau ir kasdien fotografavau kaštono pumpurą. Kaip jis augo, brinko, keitėsi – lyg kažkieno rankomis formuojamas. Tai tikras stebuklas“, – šypsosi tautodailininkė.

Jos akimis, vasara yra tapytoja, o ruduo – akvarelininkas. Kiek jie spalvų ir atspalvių turi, kaip jas gražiai pateikia ir derina! O žiema – grafikė. Jos kūryba jau kitokia, bet taip pat ypatinga.

Gamtą visais metų laikais ukmergiškė stebi ir savo namų aplinkoje, ir kitur išvykdama.

„Gamtos man reikia kaip oro, kaip maisto“, – tikina L. Dzigaitė.

O jos sodas ir darželis – tikras lobynas augalų mylėtojams. Čia atrasi šimtų pavadinimų gėlių – nuo rūtų, mėtų, našlaičių, senovinių karklelių iki prabangių lelijų, kinrožių, raganių ir kt.

„Man reikia, kad kiemas ir sodas žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki pat žiemos, todėl ir augalų reikia daug – vieni peržydi, kiti skleidžiasi“, – sako kūrėja.

Specialiai tų augalų žiedų nei lapų ji glėbiais neskina, žiemos kūrybai maišų nepridžiovina – tiesiog surenka nukritusias, nuskina pažeistas. Tam, ką daro ši menininkė, daug žaliavos nereikia – svarbu visai kas kita.

Dovana popiežiui

L. Dzigaitės paveikslais žavėjosi Kanadoje, Prancūzijoje, Amerikoje, Belgijoje ir kitose šalyse. O vienas pasiekė net Vatikaną ir dovanotas popiežiui.

Daug kas supranta tokią šiltą ir svarią augalų kalbą. Paveikslams tinka ir meldai, kiti ežerų augalai, ir kukurūzų lapai figūrinėms kompozicijoms.

„Žmogaus figūrėlę perteikti padeda rudbekijos, jurgino lapeliai, o štai kinrožės žiedlapiai – tarsi moterys vėjyje plazdančiomis suknelėmis, kanos žiedai – lyg paukščiai su sparnais“, – pasakoja L. Dzigaitė.

Kad iš tų lapelių susidėliotų mintis, dirbti reikia nemažai – nors, kaip sako menininkė, labai skirtingai. Kartais užtenka vienąkart prieiti ir viskas aišku, kartais reikia ilgai susikaupti.

Ant gruntuoto storo kartono lapo plona mentele dėliojami trapūs lapeliai, atradus tai, ko ieškota, lapeliai klijuojami – išdžiūvę fiksuojami.

Iš karto ne vieną, o kelis kūrinius dėliojanti tautodailininkė labiausiai mėgsta dirbti dieną – darbas reikalauja dienos šviesos.

Žolynų grafika

Žvelgi į L. Dzigaitės ypatingą kūrinį „Motinos širdis“ ir jame atrandi ir Lietuvos laukus, ir gražiąsias verbas, ir Dievo motinos pavidalą, ir tikėjimą bei meilę.

Per ilgą kūrybinių ieškojimų laiką autorė išbandė įvairias dailės technikas, nuo grafikos, akvarelės, batikos iki drožybos. Tačiau jau trisdešimt metų kuria neįprasta technika, kurią dailininkas V. Žukas yra pavadinęs „žolynų grafika“.

Tautodailininkė L. Dzigaitė gimė Ukmergėje, vėliau gyveno Kaune, mokėsi A. Martinaičio dailės mokykloje, dirbo S. Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. O paskui sugrįžo į gimtinę ir čia sėkmingai žengia kūrybos keliu. L. Dzigaitei suteiktas meno kūrėjo statusas. Tautodailininkė apipavidalino nemažai knygų, surengė dešimtis parodų ir visur sulaukė tik pačių gražiausių atsiliepimų.

Gamtos mylėtoja visuomet stengiasi pamatyti, pajusti kuo daugiau.

Kelionės, kitų kraštų gamtos ypatybių stebėjimas dar viena svarbi jos gyvenimo dalis.

L. Dzigaitė džiaugiasi, kad praėjusiais metais, kol dar visų planų ir sumanymų nebuvo sujaukusi pandemija, galėjo apsilankyti Izraelyje ir pamatyti ne tik istorines, šventas vietas, bet ir nuostabią tos šalies gamtą. Būta Prancūzijoje, Škotijoje, kitose Europos šalyse.

Ir jos senelis buvo aistringas keliautojas, išmaišęs visą Lietuvą, vežiodavęs kartu ir sūnų, ponios Laimos tėtį. Tėtis ir perdavė dukrai norą keliauti, matyti, pažinti.

 

 

L. Dzigaitės originalūs darbai eksponuojami jos namų antrajame aukšte įkurtoje galerijoje.

 

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų