Aktorius Jonas Alekna su žmona Irena. Panevėžys, 1957 m. Kazimiero Vitkaus nuotr. PAVB FKV-415/25-2

Trumpai, bet ryškiai švietusi žvaigždė

Trumpai, bet ryškiai švietusi žvaigždė

Panevėžio šlovės alėjoje – menininko Jono Aleknos, vieno pagrindinių Juozo Miltinio suburtos teatro trupės aktorių, per neilgą savo gyvenimą sugebėjusio pelnyti pripažinimą ir pagarbą, vardas.

Išbandymas laiku

Apie greitaeigį ir visagalį laiką išsakyta daugybė protingų žodžių, prikurta posakių, prirašyta knygų, o jis vis lekia savu keliu viena kryptimi, palikdamas tik tai, kas iš tiesų svarbu ir reikšminga.

Vieni reiškiniai, reginiai ar žmonės iš atminties išnyksta beregint, kitiems lemta pasilikti ilgam – toks turbūt ir yra išbandymas laiku.

Tokį neabejotinai atlaikė Jonas Alekna – aktorius, režisierius, dailininkas, jau beveik šešiasdešimt metų besiilsintis amžinoje ramybėje.

Panevėžio krašto šlovės alėjoje šis žmogus atsidūrė neatsitiktinai ir yra vertas tikros žvaigždės, trumpai ir ryškiai švietusios meno padangėje, vardo.

J. Alekna – pirmosios Panevėžio dramos teatro aktorių kartos talentingas menininkas, ne tik reiškęsis scenoje, bet ir liejęs akvareles, kūręs bareljefus, skulptūras.

Jo vardas įrašytas Panevėžio kultūrinio gyvenimo istorijoje, medžiagos apie menininką sukaupta Juozo Miltinio palikimo studijų centre.

O šių metų liepą minima 104-oji J. Aleknos gimimo diena ir dar kartą atsiverčiama ypatinga knyga „Teatro uždangą praskleidus. Jonas Alekna“.

Prieš dešimtmetį išleisto įspūdingo albumo autorė – aktoriaus dukra profesorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.

„Ši knyga – dedikacija ir gimtajam Panevėžiui, pasišventėliams atminimo saugotojams, istorikams ir tiems, kurie baigia pamiršti, kad Tėviške reikia didžiuotis“, – pratarmėje rašo autorė.

Panevėžio dramos teatro aktorius Jonas Alekna. 1955 m.
Kazimiero Vitkaus nuotr. PAVB FKV-414/1

Ne tik apie tėvą

R. Aleknaitė-Bieliauskienė prisipažįsta: rašyti apie savą žmogų nėra paprasta.

„Juolab apie mylimą. Apie mokėjusį džiaugtis gyvenimu ir per anksti jį palikusį: juk dažnas 47-erių menininkas tik pradeda bręsti“, – sako dukra.

Vis dėlto milžiniškas darbas padarytas – surinkta gausybė medžiagos, prisiminimų, nuotraukų ir J. Aleknos gyvenimu bei jo kūryba besidomintieji atsivertę knygą ras daug įdomaus, pajus to laikmečio dvasią.

Išsamiai, tiksliai, meniškai išdėstytame pasakojime ne tik vieno žmogaus, bet ir miesto, teatro, jame dirbusių teatralų, menininkų istorijos.

„Tai knyga ne tik apie tėvą, bet ir apie tėviškės meile degusio menininko kūrybos kelią: daug žadančio keramiko, skulptoriaus, akvarelininko, tačiau visą savo kūrybinę energiją sukaupusio scenos menui, teatrui“, – sako R. Aleknaitė-Bieliauskienė.

Prasilenkė su kinu

Panevėžyje gimusi ir augusi R. Aleknaitė-Bieliauskienė – pianistė, mokslininkė ir pedagogė, edukologijos mokslų daktarė, profesorė – apie tėvą išsaugojo pačius šilčiausius prisiminimus.

Panevėžio teatro, kuriame ji praleisdavo labai daug laiko, aura subrandino ir pačios meilę scenai.

„Tiesiog augau greta jos ir joje. Todėl daug faktų, spektaklių iki šiol atmintyje kaip gyvi… Tėtei leidus, per daugybę repeticijų tyliai sėdėdavau kampelyje ir užgniaužusi kvapą stebėjau nuostabų procesą“, – prisimena profesorė.

Tėtis jai buvo artimiausias žmogus, kurio dėka vaikystė praėjo ypatingai, gyvai.

„Atsimenu jį kaip žmogų, nepaprastai mokėjusį bendrauti su visais – su žvejais jis buvo žvejas, su medžiotojais – medžiotojas, su daktarais – daktaras. O nuvykęs į kaimą – kaimietis, mokėjęs visus ūkio darbus dirbti.“

R. Aleknaitė-Bieliauskienė

„Atsimenu jį kaip žmogų, nepaprastai mokėjusį bendrauti su visais – su žvejais jis buvo žvejas, su medžiotojais – medžiotojas, su daktarais – daktaras. O nuvykęs į kaimą – kaimietis, mokėjęs visus ūkio darbus dirbti. Ir mane mokęs – pradalges verčiau, kitus kaimo darbus dirbau“, – pasakoja R. Aleknaitė-Bieliauskienė.

Užklupus onkologinei ligai, J. Alekna mirė gana jaunas, tad ir jaunesnės kartos aktoriams, J. Miltinio studijos mokiniams jau neteko su juo dirbti.

Tik garbingo amžiaus žmonės gerai prisimena jo įkvėptai pasakotas istorijas, įvairius nutikimus bei įsimintinus personažus Gašką, Žoržą Dandeną, Ščiukarį ir kitus. Jo konsultacijų prireikdavo ir piešiantiesiems, ir pradedantiems keramikams, ir skaitovų konkursams besirengiantiems jaunuoliams.

Panevėžiečių pažinotas, labai mėgtas ir didžiulės paskutinės pagarbos sulaukė. Kaip sako dukra, išeinantįjį išlydėjo visas Panevėžys.

Talentingas aktorius mirė lietuviškam kinui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant. Tad užfiksuotas tik vienas epizodinis jo vaidmuo filme „Marš, marš tra-ta-ta“.

Dabar ir teatrologų, mačiusių J. Alekną scenoje, beliko vos keletas.

Tačiau net ir jaunesnės kartos nepažintas, ir kine neįamžintas aktorius vis dar lieka tarp dažnai pagarbiai minimų miesto senbuvių.

Ir ne tik dukros, bet ir daugelio J. Alekną pažinojusiųjų atmintyje jis toks ir išliko – šviesus žmogus, visada siekęs suvokti ir įprasminti savo misiją Žemėje.

Aktorius Jonas Alekna su dukra Rita ir sūnumi Kornelijumi. Panevėžys, 1957 m.
Kazimiero Vitkaus nuotr. PAVB FKV-415/24-2

Scenos mėgėjai

Apie savo svajones susieti gyvenimą su teatru J. Alekna kadaise rašė: „Dar būdamas vaikas, gulėdamas aukštielninkas tarp smilgų parugėj, svajojau apie teatrą. Gyvenimo aš dar nepažinau. Tik skaitytų knygų herojai žadino manyje įvairiausius planus.“

Iš kaimyninio Radviliškio rajono Kubiliūnų kaimo kilęs jaunuolis, baigęs pradinę, mokėsi Grinkiškio žemės ūkio mokykloje.

Bet paskui meniška prigimtis nuvedė reikiama kryptimi ir atvedė į Kauną, kur pradėjo mokytis ten veikusioje Kauno valstybinėje keramikos vidurinėje mokykloje, dailinės keramikos skyriuje.

Kai 1940 metais mokslus baigė, ji jau vadinta Kauno pirmąja amatų mokykla.

Kaune ne tik amato paslapčių mokėsi. Bendrakursis Vaclovas Blėdis pradėjo kalbinti draugą eiti kartu užsirašyti į Darbo rūmus, kur buvo organizuojami meno kolektyvai.

1938 metų pabaigoje pamatęs laikraštyje skelbimą „Artistas Miltinis vadovaus Darbo rūmų Kauno kultūros klubo scenos mėgėjų kuopelei. Norintieji įsirašo iki lapkričio 22 d.“, V. Blėdis nuėjo pirmas, o kitą dieną ten nusivedė ir J. Alekną.

Taip 1938–1940 metais jiedu su kitais scenos meno mylėtojais lankė Darbo rūmų ir J. Miltinio vaidybos studiją.

O paskui pradėtas kurti teatras Panevėžyje. 1940 m. lapkričio 21-ąją J. Miltinis paskiriamas naujojo teatro aktoriumi, turinčiu teisę režisuoti. Netrukus prie jo prisijungė būrys jaunų, kūryba degančių aktorių.

E. M. Labišo „Šiaudinė skrybėlaitė“ (rež. Juozas Miltinis), 1959 m.
Algimantas Masiulis – Fadinaras, Jonas Alekna – Vezinė.
Kazimiero Vitkaus nuotr.. PAVB FKV-153/16-2

Viešbutyje ir vienuolyne

Štai kaip pirmieji būsimų teatro žvaigždžių žingsniai 1940 metų pabaigos Panevėžyje aprašomi knygoje: „Grupelė prastai apsirengusių jaunuolių, dokumentuose vadinamų artistais, gruodžio 6 d. jau stovėjo Panevėžio žemėje. Nežinioje, tarsi aklagatvyje.“

Konkurso komisijai pripažinus, jie – trylika žmonių – buvo priimti į kuriamą teatrą kaip dramos aktoriai. Tarp jų – V. Blėdis, Bronius Babkauskas, J. Alekna. Netrukus prie jų prisijungė dar keletas.

Atvykėliai apsigyveno mediniame, į upę atsisukusiame „Romos“ viešbutuke, jo jau seniai nebėra. Kurie netilpo, rado nakvynę „Rambyno“ viešbutyje. Po mėnesio jie perkelti į vienuolyno pastatą.

„Miesto pakraštyje statytas namas – moderniškas marijonų vienuolių rūmas. Vienuoliai jau išsivaikščiojo. Būsimiems aktoriams būtų gera patalpa gyventi, repetuoti ir dekoracijas gaminti“, – taip anuomet rašyta leidinyje „Tarybų Lietuva“.

Taigi aktoriai su J. Miltiniu įsikūrė buvusiame marijonų vienuolyne.

Visi gyveno vienoje vietoje, bendrai valgė, patys remontavo, tvarkė patalpas.

Teko laikytis griežtos dienotvarkės – didžioji laiko dalis buvo skiriama mokslui ir repeticijoms.

Paskui teatralai perkelti į P. Puzino gatvės 13-ąjį pastatą. Keletą metų čia buvo aktorių bendrabutis, pramintas „kolchozu“. Tame name su sodeliu šešerius metus gyveno ne tik aktoriai, bet ir pats J. Miltinis.

Dar vėliau daugelis jų įsikūrė prie teatro esančiame Teatro gatvės 4-ajame name.

O teatrui kurtis buvo paskirtas pastatas Respublikos gatvėje, netoli Nevėžio. Šį pastatą filantropas Stanislovas Montvila perstatė, jame įrengė teatro salę ir padovanojo miesto bendruomenei. Nuo 1924 metų jis priklausė Šaulių sąjungai.

Buvę Šaulių rūmai tapo Panevėžio dramos teatru.

Persikūnijimo stebuklas

Nuo pat pirmųjų dienų darbas buvo labai intensyvus. Netrukus – 1941 m. kovo 15-ąją – įvyko pirmoji naujojo teatro premjera – J. Miltinio „Sidabrinis slėnis“ pagal Nikolajaus Pogodino pjesę.

Legendiniu tapusio teatro istorija jo gerbėjams gerai žinoma. Per ilgus metus jame būta visko, pasiektas didžiulis populiarumas ir šlovė. Net ankstyvuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu pastatyta nemažai lietuvių dramaturgų ir pasaulinės klasikos kūrinių.

Spektaklius režisavo pats J. Miltinis, taip pat V. Blėdis bei J. Alekna. Panevėžio dramos teatre pastarasis režisavo bene dvylika spektaklių.

Nepamiršo J. Alekna ir kitos savo mūzos – lipdė, liejo akvareles. Be to, puikiai piešęs, dirbdavo su pastatymų dailininkais, taip pat buvo grimo meistras ir to mokė jaunesnius kolegas.

Apie tėvo pasiruošimą spektakliams dukra pasakoja: „Ne kartą teko matyti savotišką stebuklą: susikaupimo prisodrintoje tyloje, prieš veidrodį šmaikštus, besišypsantis, judrus nedidelis žmogus virsdavo bambančiu gudriu senelioku, rūpesčiuose paskendusiu gruboku ūkininku, puskurčiu, visai nusenusiu, bet galantišku dėdule Vezine, apsunkusiu, save sureikšminančiu stambiu Beluginu, gyvu, judriu senioku Tarasu. Grimas buvo tik vizualinė, nuo vaidmens neatsiejama dalis, kuri tarsi padėdavo psichologiškai perimti kitokio žmogaus jauseną.“

Vienu metu, kai valdžiai neįtikęs J. Miltinis buvo pašalintas iš teatro, Lietuvos kultūros ministerija J. Alekną buvo paskyrusi teatro vyriausiuoju režisieriumi.

Įdomus jo kūrybinės biografijos faktas: 1943 metais J. Alekna Biržuose įkūrė teatrą ir režisavo jame pirmą spektaklį – K. Binkio „Atžalyną“.

Panevėžio dramos teatro aktoriumi jis buvo nuo 1940 metų iki pat mirties.

Nei visuomenininkas, nei artistas

J. Alekna – vienas pagrindinių Juozo Miltinio suburtos teatro trupės, su kuria režisierius pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių.

Įsimintiniausi J. Aleknos personažai – Korvinas „Sukčiaus testamentas“ (Volponė), ūkininkas Gaška „Prieblandoje“, Liapkinas-Tiapkinas N. Gogolio „Revizoriuje“, Žoržas Dandenas Ž. B. Moljero „Žoržas Dandenas“, Beluginas A. Ostrovskio „Belugino vedybos“, o 1964 metais pastatytoje M. Šolochovo „Pakeltoje velėnoje“ suvaidintas Ščiukaris vadinamas nuostabia šio aktoriaus gulbės giesme.

Dar kartą žvelgiant į J. Alekną jo dukters akimis matyti, kad jis „nebuvo nei visuomenininkas, nei artistas – pozos mėgėjas. Jis siekė pažinti pasaulį, globojo giminę, mylėjo, augino ir nuo blogų žmonių saugojo vaikus, bandė kompensuoti prieškario vaikystės mokslingumo nepriteklius, mėgo būti su žmonėmis ir bet kurioje draugijoje tapdavo savas. Jautrus, romantiškos natūros, lakios fantazijos, mylėjo žmones ir mielai būdavo su jais“.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų