-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pilvakojai moliuskai – visų sodininkų ir daržininkų galvos skausmas, ypač pastaraisiais metais, kai šliužai į mūsų puoselėjamas lysves ėmė žygiuoti armijomis.
Lėti ir nerangūs pažiūrėti, tokie gyviai sugeba žaibiškai greitai suryti didžiąją dalį derliaus. Chemijos naudoti labai nesinori, užtat galima nusipirkti kelių rūšių gaudyklių. Bet ar įmanoma su šiais rajūnais susidoroti savadarbėmis priemonėmis?
Įmanoma pabandyti.
Vienas patikimiausių būdų kovoti su pilvakojais moliuskais – ne tik šliužais, bet ir sraigėmis – visokios užtvaros, neleidžiančios kenkėjams pasiekti augalų.
Pilvakojų moliuskų labai jautri papilvė. Šliaužti šiurkščiu ar tuo labiau dygiu paviršiumi jiems skausminga. Todėl dauguma daržininkų tuo pasinaudoja rinkdamiesi atgrasymo priemones apsauginiams barjerams aplink augalus įrengti. O kiaušinių lukštai – viena prieinamiausių iš tokių priemonių.
Kiaušinių lukštus reikia gerai išdžiovinti, lengvai susmulkinti ir pabarstyti jais dažniausiai šliužų lankomų lysvių perimetrą arba aplink kiekvieną augalą.
Tikinama, kad kenkėjai tokios užkardos neįveikia ir daržovės lieka sveikos.
Be kiaušinių lukštų, kai kurie naudoja smulkintus riešutų kevalus, kitas šiurkščias medžiagas, pavyzdžiui, rupų smėlį, kriaukleles, net kavos tirščius. Bandžiusieji teigia, kad tinka ir pelenai, pjuvenos, spygliuočių spygliai ir panašios priemonės.
Deja, šis metodas turi didelį trūkumą: gana greitai tokios užkardos praranda savo apsaugines savybes. Pelenai sumirksta, pjuvenos ar lukštai prasiskverbia į dirvožemį…
Dėl to barjerus būtina atnaujinti. Jeigu išvis verta tą daryti – nuomonių, kad kiaušinių lukštai šliužų nesulaiko, girdisi daugiau nei priešingų.
Be to, svarbu atminti, kad kai kurios apsaugai naudojamos medžiagos keičia dirvožemio pH – didina (kavos tirščiai) arba mažina (pelenai) žemės rūgštingumą, taigi naudoti jas reikia labai atsargiai.
Sukurti apsauginį barjerą nuo šliužų galima ir pasitelkus pagrindinę aitriųjų paprikų savybę.
Reikės plačios lipnios popierinės juostos ir aitriųjų paprikų miltelių. Šiais storai apiberkite lipniąją juostos pusę ir apjuoskite lysves.
Galima vietoj paprikų naudoti druską.
Jeigu nėra gausių ir intensyvių kritulių, tokie pabarstai greitai nuo juostų nenusiplauna, tad ir atnaujinti jas netenka taip dažnai, kaip anksčiau aprašytus barjerus.
Didelės žalos dirvožemiui prieskoniai irgi nedaro.
Sodo prekių parduotuvėse galima rasti specialių apkabų nuo šliužų ir sraigių – metalinių arba plastikinių žiedų, kuriais apjuosiami augalai.
Tačiau tokių barjerų nesunku prasimanyti ir patiems – iš parankinių daiktų.
Pavyzdžiui, senų skardinių kibirų su kiaurai prarūdijusiu dugnu ar suskilusių plastikinių dubenėlių, panašių talpyklų (svarbu, kad jų aukštis būtų ne mažesnis kaip 15–20 cm).
Tokių daiktų jau niekada nebegalėsite naudoti pagal paskirti, o apsaugai nuo pilvakojų moliuskų jie gali labai praversti. Tereikia išstumti kibiro ar dubens dugną ir apgobti juo augalą gerai prispaudžiant žemę prie sienelių.
Kai kurie sodininkai pataria tais atvejais, kai apkaba aukštesnė už augalą, viršų dar uždengti tinkleliu nuo vabzdžių – kad tikrai joks šliužas jo nepasiektų. Tačiau kaip tokiais atvejais augintiniui gauti užtektinai šviesos, žino turbūt tik patys patarėjai.
Tai vienas populiaresnių būdų saugoti derlių nuo šliaužiančių kenkėjų, nes jis lengvai prieinamas ir gana veiksmingas.
Apkabų iš plastikinės taros – tik, pageidautina, kuo didesnio tūrio, – galima pasigaminti dviem būdais.
Pirmasis pats elementariausias: reikia nupjauti butelio kaklelį ir dugną, o viršutinėje cilindro dalyje padaryti kelias 3–5 cm įpjovas ir atlenkti jas į išorę. Tai neleis kenkėjams patekti į cilindro vidų ir pasiekti augalą. Beliks įsprausti plastiką į žemę ir gerai apspausti.
Antrasis būdas reikalauja daugiau pastangų, tačiau, kaip tvirtina bandžiusieji, šimtu procentų veiksmingas.
Kaip ir pirmuoju atveju, reikia nupjauti butelio kaklelį ir dugną. Vieną cilindro galą supjaustyti arba sukarpyti smulkiomis 5 cm ilgio juostelėmis (kuo jos bus siauresnės, tuo geriau). Jos styros kaip šepetys ir neleis kenkėjams toli nušliaužti: vos tik šliužas atsidurs ant tokio „spyglio“, šis nuo jo svorio atsilenks atgal.
Apsauginiai barjerai, kaip jau supratote, gali būti įvairūs. Vieni individualūs – kiekvienam augalui savas, kiti – galintys apjuosti ištisą lysvę. Pastariesiems įrengti labai tinka metalinis ar kitoks tinklas.
Lysvės kampuose įkalkite kuolelius ir pritvirtinkite prie jų smulkų (pageidautina ne didesnėmis kaip 5 mm dydžio angomis, nes šliužų pasitaiko ir visai mažyčių) tinklą.
Tik įsitikinkite, kad jokie išorėje esantys augalai nesvyra lysvės pusėn ar augantieji lysvėje – lanka, tuo labiau iki pat žemės. Jokie aptvarai neišgelbės, jeigu šliužai turės galimybę nušliuožti lapais ten, kur nenorime, kad jie patektų.
Daug kovojančiųjų su sraigių ir šliužų antplūdžiais yra išbandę ir gal net tebenaudoja statybinę vario juostą. Ir tokiam populiarumui yra paprastas paaiškinimas.
Pilvakojų moliuskų kūneliai padengti gleivėmis, kurios, kaip ir bet koks skystis, gerai praleidžia elektros srovę. Užšliaužusį ant varinio žiedo kenkėją šiek tiek trinkteli elektra. Krūvis nėra mirtinas, bet glebiems gyviams be galo nemalonus, todėl jie stengiasi atsitraukti.
Atkirpkite reikiamo dydžio vario juostos atraižą, sujunkite į žiedą aplink augalą ir įspauskite į žemę. Būtinai patikrinkite, ar augalo lapai nesiekia dirvos paviršiaus. Jei taip, pakelkite juos ir pririškite ar kitaip pritvirtinkite prie stiebo.
Ji irgi, anot daržininkų, pasiteisina kaip apsauga nuo sraigių ir šliužų.
Tokios folijos, naudojamos elektronikoje, juostelės tinkamiausios itin gležnų daigų ir vazonuose, loveliuose auginamų augalų apsaugai.
Apsauginiam barjerui įsirengti, be pačios lipnios varinės folijos, dar reikia 9V baterijos (kronos) ir poros laidelių.
Pirmiausia varine juosta apklijuokite visą lovelio ar vazono perimetrą. Įsitikinkite, kad tarp jos galų nėra tarpų. Kad būtų užtikrintai, 0,5–1 cm atstumu nuo pirmosios juostos priklijuokite dar vieną. Ir jeigu jūsų augalai bus lanke po atviru dangumi, apgalvokite, kur įdėti bateriją, kad ji būtų apsaugota nuo kritulių (pavyzdžiui, įstatykite į plastikinį buteliuką). Jei daigus laikysite šiltnamyje, toks „futliaras“ gal ir nebūtinas.
Prie baterijos išvadų prilituokite laidelius, juos izoliuokite. Priešingus galus prilituokite prie varinių juostelių ant lovelio. Kai tik kenkėjai prišliauš iki juostelių, grandinė užsidarys. Po smūgio elektra jiems paprastai dingsta noras tęsti kelionę ta pačia kryptimi.
Ar žinojote, kad šliužai, nors ir neturi galūnių, yra „dešiniarankiai“? Jų kūnai asimetriški ir labiau orientuoti į dešinę – būtent toje pusėje išsivysčiusi kvėpavimo žiauna ir didžioji dauguma organų. Taip yra dėl to, kad šliužai evoliucionavo iš sraigių protėvių, kurie gyveno susisukę kiautuose. Iš čia ir asimetrija. Beje, pasitaiko ir „kairiarankių“ šliužų, tačiau jie nepaprastai reti.
