-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tai, kad arachius vadiname riešutais, yra visuotinai priimtina klaida. Papratimas, dėl kurio pačiai kultūrai nei šilta, nei šalta, o štai mums – gerokai aiškiau, apie ką kalba.Valgomasis arachis – pupinių šeimos vienmetis žolinis augalas. Jo vaisiai – išsipūtusios ankštys su sėklomis viduje – dar užuomazgų stadijoje nulinksta prie žemės ir tiesiog įsirausia į ją (šis reiškinys botanikoje vadinamas geokarpija). Todėl arachiui ir prilipo toks pavadinimas: žemės riešutas.
Pasaulio mastu arachiai nepaprastai svarbi žemės ūkio kultūra, kurią žinojo ir dėl aliejingų sėklų augino dar senovėje Peru gyvenę indėnai.
Dabar gi arachiai masiškai auginami Kinijoje, Indijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje ir kai kuriose Afrikos valstybėse.
Vertinami žemės riešutai ne tik dėl maistingumo (arachiuose labai daug lengvai pasisavinamų baltymų, svarbiausių vitaminų, organinių rūgščių ir sveikų mono- bei polinesočiųjų riebalų). Jie išsiskiria gausybe naudingų savybių.
Nereiklų vienmetį paprasta auginti ir auga jis labai greitai net dirvose, pernelyg skurdžiose kitoms kultūroms. Be to, augdami arachiai tą dirvą dar ir saugo nuo erozijos bei papildo azotu.
Taigi nepaisant egzotiškos kilmės, arachių įmanoma užsiauginti ne tik lovelyje ant palangės, bet ir sode. Užimti vietos šiltnamyje tam net nereikės – pakaks lauko lysvės.
Svarbu tik viską daryti taisyklingai.
Arachiai – ne tik pupų ir žirnių, bet ir liucernos, lubinų, dobilų, daugybės kitų pupinių augalų giminaičiai.
Nors priskiriami žoliniams, jie užaugina pakankamai tvirtus bei plačiai besikerojančius 40–70 cm aukščio kupstus. Dirvos paviršiuje nusvirę gležni it dobilų lapeliai irgi neatspindi po žeme išsiraizgiusios galingos, į kiaulpienių panašios šaknies (kai kurių rūšių arachiai išvis auga kaip žeme šliaužiančios lianos, per visą ilgį apaugusios ankštimis).
Apgaulingai lepūs atrodo ir rausvai geltoni arba balti arachių žiedeliai.
Jie skleidžiasi liepos pradžioje ir žydi iki pat vėlyvo rudens (kiekvienas žiedelis „gyvena“ tik apie parą).
Įdomu, kad arachiai krauna trijų tipų žiedus: ankstyvuosius, atvirus, turinčius ilgo vamzdelio pavidalą ant pagrindinių stiebų. Po apdulkinimo tie žiedai suformuoja adatos pavidalo organą ginoforą, kuris leidžiasi į žemę iki 10 cm ir subrandina sėklas – žemės riešutus. Kiti žiedai kraunami ant šoninių stiebų ir primena trumpus vamzdelius. Treti žiedai yra uždari ir neturi ginoforų.
Patekęs į žemę, ginoforas išsidėsto horizontaliai. Ten arachio vaisiai (ankštys) užauga iki 2–6 cm ilgio ir kiekviena subrandina 1–6 sėklas – vadinamuosius riešutus.
Visą tą laiką augalą būtina nuolat apkaupti bei atsakingai laistyti.
Rudens pradžioje arba viduryje prasideda arachių kasimas, labai panašus į bulviakasį. Vienas augalas gali subrandinti iki 40 ankščių, arba 400–500 g riešutų.
Yra keli šimtai žinomų arachių rūšių, tačiau auginti mūsų klimato sąlygomis – tuo labiau lauko lysvėse, – svarbu pasirinkti aklimatizuotąsias.
Nors, kaip sako žinovai, galima imti ir pabandyti susidaiginti pirktinių riešutų. Svarbu, kad būtų niekuo neapdoroti ir stambesni.
Arachių gimtinė – Pietų Amerika, todėl jiems labiausiai patinka augimo sąlygos kaip namuose: lengva puri dirva, daug šviesos, drėgnas oras ir aukšta temperatūra.
Pas mus arachius patariama auginti iš daigų, antraip sėjos tektų laukti, kol dirva sušils iki mažiausiai 15 laipsnių ir visiškai praeis šalnų grėsmė. O su tokiomis trumpomis vasaromis kaip lietuviškos, 120–150 dienų vegetacinio periodo žemės riešutai gali tiesiog nespėti subręsti.
Daigams arachiai sėjami pavasario vidury. Prieš tai pageidautina porai valandų užmerkti riešutus šiltame vandenyje.
Terpiami arachiai į labai purų lengvą substratą (pavyzdžiui, humuso, daržo žemės, durpių ir pjuvenų mišinį santykiu 2:1:1:1). Gylis turėtų būti per pusantro riešuto.
Po to sėjinukai gausiai palaistomi ir uždengiami plėvele arba stiklu, kol sudygs.
Daiginami arachiai šviesoje, ne mažesnėje kaip 18–20 laipsnių temperatūroje.
Maždaug 10–12 dieną pasirodo daigeliai. Dar po savaitės jau galima pradėti juos reguliariai (kas 10 dienų) tręšti. Tarkime, pakaitomis pelenais ir kompleksinėmis trąšomis daigams.
Paaugę arachių kupsteliai persodinami vasaros pradžioje. Jei ketinate juos auginti ne šiltnamyje, o atvirame grunte, parinkite pačią aukščiausią, sausiausią, saulėčiausią ir kuo geriau nuo vėjų apsaugotą sklypo vietą.
Idealus variantas tokiai kultūrai – šiltlysvė. Jeigu neįsirengėte tokios iš anksto, galima apsieiti ir su paprasta. Tik svarbu nepamiršti prieš tai jos žemę pagerinti kompostu arba humusu (4–6 kg vienam kvadratiniam metrui), 20–30 g fosforo ir kalio trąšų bei 200 g pelenų kvadratiniam metrui.
Lysvėse arachiai sodinami šachmatiškai tarp eilių paliekant 50–70 cm atstumą ir 25–30 cm tarpelius tarp augalų eilėje.
Auginant lauke sodinukus vertėtų iš pradžių dengti agro- arba polietileno plėvele (ant lankų), o orams visiškai sušilus – dangą nuimti.
Šiltnamyje arachius galima drąsiai įkurdinti augesnių daržovių papėdėje. Pavyzdžiui, kartu su indeterminantinių veislių pomidorais – juk vegetacijos proceso metu šie vis tiek netenka apatinių lapų.
Optimali temperatūra arachiams yra 22–28 laipsniai. Jeigu termometrų stulpeliai nukrenta žemiau 15 arba pakyla aukščiau 30 laipsnių žymos, pastebimai sulėtėja augimas.
Laistyti arachius reikia nuosaikiai, užtat ravėti, judinti žemę ir kaupti – reguliariai, kas tris savaites. Labai svarbu, kad žemė po arachių kupstais būtų visada puri ir nuosaikiai drėgna.
Arachių derlius subręsta rugsėjo–spalio mėnesiais. Šios fazės pradžią lengva pastebėti, nes kupsteliai liaujasi žaliuoti – pradeda džiūti, lapai nugelsta. Tai ženklas, kad augalai eikvoja paskutines jėgas vaisiams po žeme nokinti. Tokiu metu reikia visiškai nutraukti bet kokį tręšimą ir mažiau laistyti (bet jokiu būdu neleisti žemei visiškai išdžiūti).
Kai tik kupsteliai nunyksta, laikas kasti derlių. Atsargiai šakėmis iškelti žemėn įsiraususias ankštis ir 1–2 savaitėms padėti džiūti (paguldyti arba pakabinti šaknimis žemyn sausoje ir vėsioje gerai vėdinamoje patalpoje).
Praėjus porai savaičių ankštys nuskinamos ir toliau džiovinamos, tik jau šilumoje. To nepadarius didelė tikimybė, kad žemės riešutai pradės pelyti, nes bus dar per švieži ir minkšti. Todėl patariama juos suberti kad ir ant metalinio padėklo ir padėti ant radiatoriaus, krosnelės ar saulėkaitoje.
Paprastai praeina dar pora savaičių, kol riešutėliai sukietėja, jų raudona odelė išdžiūva ir atšoka.
Žemės riešutai laikomi vienu didžiausių alergenų tarp maisto produktų. Todėl prieš sodindami juos įsitikinkite, kad tarp artimųjų ir kaimynų nėra žemės riešutams alergiškų žmonių.
Jeigu dėl kokios nors priežasties arachių ginoforai nenusvyra iki dirvos paviršiaus, po kupstais galima pastatyti talpyklas su maistingu substratu.
Arachių sėklas dengianti raudona, rožinė arba pilkšvai geltona odelė taip atrodo dėl to, kad turi ypatingo pigmento. Tas pigmentas saugo žemės riešutus, kad jų nepažeistų kenkėjai, o patekęs į žmogaus virškinimo traktą gali lengvai apnuodyti – ir sukelti viduriavimą. Kad taip nenutiktų, šviežiai surinkti riešutai prieš valgant mirkomi vandenyje, o išdžiovinti ir paskrudinti – išlukštenami.
