-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šios daržovės turi savų įgeidžių ir auginimo paslapčių, o jų pirmojo derliaus tenka palūkėti net iki trečiųjų metų.
Jeigu nestokojate kantrybės ir esate nusiteikę taikstytis su šio nepaprastai naudingo ankstyvo pavasarinio žalumyno kaprizais, galima išmokti nedaryti klaidų.
Skaičiuojama, kad visame pasaulyje yra daugiau kaip 200 smidrinių šeimos augalų ir tik 20 iš jų ūglius galima naudoti maistui.
Patys smidrai irgi toli gražu ne visi valgomi. Yra rūšių, auginamų tik dėl dekoratyvumo, taip pat naudojamų floristikoje – virtuvėje tokiems ne vieta.
Kulinarijoje karaliauja vaistiniai smidrai.
Šviežių ar šaldytų galima paragauti kelių spalvų: baltos, žalios, violetinės. Bet valgysite tokį patį augalą – tiesiog kitaip užaugintą.
Žali būna saulėje auginami smidrai (dėl chlorofilo). Jeigu ūgliai uždengiami arba apkaupiami, stiebai lieka blyškūs. Ir dėl to brangesni – į tokį derlių reikia įdėti daugiau darbo.
Violetiniai smidrai priklauso rūšiai, auginamai Italijoje. Jie gauna truputį saulės, bet jos neužtenka, kad pažaliuotų. Tai vidurinis variantas tarp baltųjų ir žaliųjų smidrų, tuo labiau kad stiebai tik išorėje violetiniai – viduje tokie pat žali ar balti, o termiškai apdorojami pažaliuoja.
Skiriasi tik tokių smidrų skonis: violetiniai būna saldesni nei žalieji, baltieji – švelnesni.
Smidrai geriausiai auga šviesioje nevėjuotoje vietoje su giliai glūdinčiais gruntiniais vandenimis, mat drėgmės perteklius jiems nepakeliamas. Mėgsta derlingą dirvožemį, kurio pH 6–7, nors tinka ir priesmėlis.
Plotą auginti reikia rinktis ypač atsakingai, nes smidrai toje pačioje vietoje gali augti ir 15–20 metų. Tad geriau iškart dairytis kokio pasienio ar patvorio.
Žemę šiems augalams būtina pradėti ruošti jau iš rudens. Pirmiausia – išrauti piktžoles, tada patręšti kompostu (1,5–2 kibirai vienam kvadratiniam metrui), 70 g superfosfato ir 40 g kalio sulfato. Giliai sukasti.
Jeigu dirvožemis rūgštus, dar papildomai prireiks 300–500 g dolomitmilčių arba 200 g gesintų kalkių vienam kvadratiniam metrui.
Pavasarį, nutirpus sniegui, smidrams skirtas lysves reikia išakėti ir paberti 20 g amonio salietros bei 200–300 g pelenų kiekvienam kvadratiniam metrui.
Smidrai sodinami, kol jų pumpurai dar nepradėjo skleistis, tarp eilių paliekama 70 cm tarpai. Viename ilginiame metre galima sodinti ne daugiau kaip tris smidrų, nes augdami jie išsiplės.
Kiekvienam augalui reikia nemenkos duobės – 30 cm gylio ir 40 cm skersmens. Ant dugno į krūvelę paberiama humuso, daigų šaknys patrumpinamos iki 3–4 cm ir išskleidžiamos aplink tą kalniuką. Tada užberiamos 5–7 cm žemių sluoksniu ir gausiai palaistomos. Kai vanduo susigeria, mulčiuojama sausomis žemėmis.
Na, o prasimanyti smidrų sodininkams mėgėjams galima keliais būdais: daigais, sėklomis, net auginiais ir krūmų dalijimu. Kiekvienas metodas turi savų subtilumų.
Auginti smidrus ne daigais nėra mėgstamas būdas, nes lauke, žemėje, jų sėklos prastai sudygsta. Jeigu viskas daroma tinkamai, sėti smidrus nėra toks jau bergždžias reikalas.
Šios kultūros sėklų daigumas tiesiogiai susijęs su temperatūra: kuo ji aukštesnė, tuo daugiau daigų prasikala.
Tinkamos oro sąlygos sėjai lauke būna tik vasarą. Kad nebūtų gaištamas laikas, sėklas vertėtų iš anksto sudaiginti.
Tam jos merkiamos į drungną (30–35 laipsnių temperatūros) vandenį ir 5–6 dienoms paliekamos šiltoje vietoje.
Vandenį būtina kasdien keisti.
Paskui sėklos perkeliamos ant drėgno audinio arba popierinių servetėlių, kol pasirodys 1–2 mm daigeliai.
Tik pamirkytos smidrų sėklos sudygsta per dvi savaitės po sėjos lauke, o jau sudaigintos šį laiką sutrumpina iki savaitės.
Kol sėklos dygsta, paruoškite būsimiems daigams „vaikišką“ lysvę saulėtoje vietoje.
Vienam kvadratiniam metrui žemės reikės kibiro perpuvusio mėšlo arba komposto ir 100 g kompleksinių mineralinių trąšų. Dirvą kruopščiai sukaskite, išpurenkite ir išlyginkite.
Kad būtų galima sėti smidrų sėklas daigams, reikia palaukti trečios gegužės dekados – mažų mažiausiai.
Sėklas berkite į kelių centimetrų gylį 5–7 cm atstumu viena nuo kitos.
Dėl šalnų grėsmės pirmąsias 10 dienų lysvę būtina nakčiai dengti daržo plėvele su lankais.
Po mėnesio, kai sėjinukai šiek tiek paaugs, teks juos išretinti paliekant stipriausius.
Laikinojoje lysvėje jie prabus iki kito pavasario. Per visą laiką šią turėsite laiku laistyti, ravėti, purenti žemę. Birželį – patręšti azoto trąšomis (10 g amonio salietros arba karbamido vienam „kvadratui“, bet tiks ir galvijų mėšlo užpilas – 1 litras kibirui vandens).
Prieš prasidedant šalčiams, jaunučius smidrų daigus reikia nurėžti 10 cm ir užberti kelių centimetrų humuso arba durpių sluoksnį bei uždengti eglišakėmis arba nukritusiais lapais.
Smidrų auginimas daigais užtikrina, kad jauni augalėliai sustiprės anksčiau, taigi žiemą pasitiks labiau pasiruošę išbandymams.
Sėjimo principas šiuo atveju toks pat, kaip ir į atvirą dirvą: sėklos pamerkiamos, sudaiginamos. Skirtumas tik toks, kad sėti į vazonėlius ar durpinius indelius (100–200 ml) arba durpių tabletes galima gerokai anksčiau – jau balandžio viduryje.
Vietoj žemių tiks substratas agurkams arba pačių pasigamintas mišinys iš daržo žemės, durpių, perpuvusio mėšlo ir smėlio (2:1:1:1).
Sudaigintas smidrų sėklas įterpkite 1,5–2 cm gylyje ir po 8–10 dienų pamatysite pirmuosius daigelius.
Prižiūrėti juos reikės kaip ir bet kokius kitus sėjinukus: laiku laistyti, purenti žemę, pasukti vazonėlius, kad augalai neiškryptų stiebdamiesi į saulę, ir, žinoma, grūdinti.
Birželio viduryje namuose užaugintus daigelius galima pagaliau perkelti į lauko lysvę.
Jį galima atlikti dalijant krūmą arba auginiais.
Pirmasis būdas – pats paprasčiausias. Be to, tinkamas naudoti per visą vegetacinį periodą, nors geriausia smidrų krūmą dalyti persodinant – tai su suaugusiais augalais rekomenduojama praktikuoti kartą per 10 metų. (Jaunučiai augalai iš daigų lysvės į nuolatinę augimo vietą perkeliami lygiai po metų.)
Išvešėjusį smidrų krūmą patariama išskirstyti į kelias dalis taip, kad kiekviena turėtų ne mažiau kaip po vieną ūglį. Sodinti – 10 cm gylyje 50 cm atstumu vienas nuo kito.
Iškastų augalų nelaikykite ilgai ore – stenkitės persodinti iškart. Taip užtikrinsite geresnį prigijimą bei stipresnį jaunų augalų imunitetą.
Auginiais smidrai dauginami kovo–birželio mėnesiais.
Nuo suaugusio krūmo pernykščių ūglių nupjautos viršūnės įbedamos į sudrėkintą smėlį ir uždengiamos stiklainiais ar nupjautais plastikiniais buteliais.
Paskui auginius reikia reguliariai purkšti vandeniu ir vėdinti, nes po 1–1,5 mėnesio įsišaknys. Tokio amžiaus juos jau bus galima pikuoti į tinkamo dydžio vazonėlius.
smidrų galinga šaknų sistema, pats augalas gana nereiklus ir atsparus šalčiams (ištveria iki 30 laipsnių speigą), bet pavasarinių šalnų bijo. Gali sušalti ir temperatūrai nukritus 5 laipsnius žemiau nulio.
Po žiemos smidrai pradeda augti, kai tik žemė įšyla iki 10 laipsnių, o vasarai įpusėjus krūmas jau gali siekti 1,5 m ir subrandinti vaisius – nedidukes rausvai oranžines uogas.
Kokios nors ypatingos priežiūros jiems nereikia: laistyti, purenti žemę aplink ir tarpueiliuose, rauti piktžoles, tręšti.
smidrus taip pat reikia apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų. Bet apie tai – šiek tiek vėliau.
Pasodintus smidrus pirmąsias kelias savaites reikia dažnai ir gausiai laistyti. Paskui vandens poreikis mažėja. Tik sausringais orais reikia prižiūrėti, kad žemė būtų nuolat drėgna, antraip smidrai užaugs kieti ir kartūs.
Kaskart palaisčius, žemę aplink augalus būtina atsargiai papurenti ne didesniu kaip 6–8 cm gyliu, kad nepažeistumėte šaknų.
smidrų derliaus gausa priklauso nuo tręšimo, todėl tręšti šią kultūrą reikia visą jos augimo laiką.
Pavasarį sodinant smidrus pagrindinė trąša yra kompostas arba humusas – po kibirą vienam kvadratiniam metrui.
Praėjus mėnesiui, sodinukus būtų gerai palaistyti mėšlo užpilu – 1 litras galvijų mėšlo kibirui vandens, o nuėmus derlių – patręšti superfosfatu ir kalio druska (po 30 g vienam kvadratiniam metrui), tai sustabdys stiebų augimą.
Vasaros viduryje, kai smidrai vėl pradeda augti, juos tinka pamaitinti paukščių mėšlo užpilu (1 litras 20 litrų vandens).
Galiausiai, baigiantis spaliui, bet dar nepasirodžius pirmosioms šalnoms, smidrai tręšiami paskutinįkart – specialiomis kompleksinėmis trąšomis.
Joms smidrai, reikia pripažinti, ganėtinai atsparūs. Tačiau esama grybelinių infekcijų ir vabzdžių, galinčių smarkiai pakenkti smidrų derliui.
Pavyzdžiui, drėgmės pertekusiame dirvožemyje gali įsimesti šaknų puvinys, arba fuzariozė.
Jeigu smidrams ima byrėti šakelės, tai pirmasis šios ligos ženklas. Kovoti su ja galima preparatais nuo grybelių, tačiau vieno karto greičiausiai neužteks.
Saugoti derlių reikia ir nuo smidrinių musių bei paprastųjų smidrinukų. Musių lervos pragriaužia smidrų stiebus, todėl jie nebeauga, o smidrinukų lervos nusitaiko į lapus ir kartais pražudo visą augalą.
Smidrinukus veiksmingai naikina insekticidai, bet pasipriešinti smidrinėms musėms yra tik vienas būdas – mechaninis. Pavasarį, kai musės dar neskraido (bet taip pat ir skraidymo periodu), būtina nukarpyti ir sudeginti visus smidrų ūglius, rudenį – pašalinti net ir sveikus ūglius, nes juose gali būti žiemoti susiruošusių kenkėjų lėliukių.
Dievų maistu ir daržovių karaliumi smidrus vadino Egipto valdovė Nefertitė ir Karalius Saulė Liudvikas XIV, kuriam smidrai būdavo kiaurus metus auginami šiltnamiuose. Tie skambūs titulai dera šiai vienai pirmųjų pavasario daržovių, turtingai sveikatai reikalingų medžiagų.
Smidruose gausu vitaminų (K, A, C, E, PP, B grupės) ir mineralų (kalio, kalcio, magnio, geležies, seleno, kitų).
Smidrai turi ir maistinių skaidulų, ir folio rūgšties. Valgant jaunus jų ūglius stiprėja imunitetas, veiksmingiau kovojama su infekcijų sukėlėjais ir pačiomis infekcijomis, netgi gerėja rega.
Teigiamai smidrai veikia nervų, širdies kraujagyslių sistemas, normalizuoja virškinimo trakto darbą, padeda funkcionuoti kepenims ir inkstams, stiprina kaulus, stimuliuoja organizmo regeneracines galias.
Jeigu dar neragavote smidrų, įsitikinkite, kad nesate jiems alergiški.
Smidrų valgyti nerekomenduojama sergant kai kuriomis ligomis, tokiomis kaip reumatas, cistitas, prostatitas.
