-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gamta apdovanojo nekultūrinę sodo augmeniją retu gyvybingumu ir jėga. Kai morkos ir agurkai leipsta nuo karščio ir sausros, piktžolės ne tik stojiškai pakelia visas negandas, bet dar ir auga it ant mielių. Jos – ypatingos floros atstovės, ir kad karą su jomis dažniau laimėtume nei pralaimėtume, turime išmanyti apie piktžoles viską.
Tai daržinės žliūgės, trikertės žvaginės, barborytės, takažolės, baltosios balandos, pienės, burnočiai, juodosios kiauliauogės.
Dauguma šios grupės augalų subrandina didžiulį kiekį sėklų, taigi gali užsėti milžiniškus plotus. Laimė: daugelis vienmečių piktžolių yra lengvai išraunamos, ypač esant drėgnai dirvai.
Svarbiausia neleisti joms paskleisti sėklų – pašalinti dar iki žydėjimo. Antraip bus liūdniau, nei manote žinantys. Tik pamąstykite apie šiuos skaičius: baltoji balanda subrandina iki 100 000 sėklų, burnotis ir pienė – iki 200 000. Be to, auga jie labai sparčiai, apatinė stiebo dalis greitai sumedėja. Suaugusias piktžoles nepaprastai sunku išrauti, o į sutvirtėjusius jų stiebus kartais lūžta net žoliapjovės. Jeigu balandų, burnočių ir pienių nesunaikinsite vos prasikalusių, atsikratyti tomis piktžolėmis bus sudėtinga. Raunamos jau ūgtelėjusios beveik visada nutrūksta ir žemėje likusi apatinė dalis vietoj vieno stiebo ataugina kelis. Nespėsite visų išrauti, sužydės ir išbarstys naują sėklų derlių.
Pačios baisiausios šios grupės atstovės – giliai į žemę nueinančia šaknimi piktžolės. Tai kiaulpienės, tankiažiedės rūgštynės (dar ir invazinė rūšis!), barščiai, paprastosios morkos, varnalėšos. Jau antrą savaitę po išdygimo jų praktiškai nebeįmanoma išrauti.
Tokių žolių šaknys nesišakoja, ir pagrindinis dauginimosi būdas yra sėklos. Jeigu leidote joms pasklisti, pasistenkite išrauti vos sudygusias.
Daugiametės piktžolės išsišakojančia šaknų sistema – ne ką mažesnis galvos skausmas sodininkams. Jas taip pat gerai pažįstate: dirvinės usnys, dirvinės pienės, asiūkliai, paprastieji kiečiai
Nors išdygusias usnis daug kas laiko kiaulpienėmis, sužydėjus pasimato, kad tai skirtingi augalai: usnies žiedas – blyškiai violetinis „krepšelis“, kiaulpienės – tradicinis geltonas.
Jų šaknys panašios į pleištą, tačiau maždaug metro gylyje išsišakoja į šakniastiebius su pumpurėliais. Todėl dirvoje paliktas kad ir menkas šaknies fragmentas akimirksniu leidžia ūglius. Usnių ir pienių gyvybingumas išties prilygsta gamtos stebuklui.
Asiūkliai – garantuotas ženklas, kad jūsų sodo dirva rūgšti, – taip pat šakojasi metro gylyje. Tad vienintelis mechaninis būdas atsikratyti šios piktžolės yra ravėti nuolat šalinant naujus augalus.
Šiai grupei priskiriami tokie daugiamečiai augalai kaip mėtos, šalpusniai, dilgėlės. Jie užaugina ne itin ilgas, užtat gausias šaknis. Per vasarą išplintantys palyginti nedideliame, vos kvadratinio metro plote, sudaro tankų kilimą.
Garšvų, dirvinių vijoklių ir paprastųjų varpučių šakniastiebiai per vasarą ištįsta iki dviejų metrų, ir su laiku šios piktžolės užima vis didesnius požeminius plotus.
Bene vienintelis veiksmingas būdas išgelbėti smarkiai piktžolėmis apėjusią žemę – sukasti arba suarti ir palikti tuščią metams. Visą tą sezoną naujai pasirodančias piktžoles kruopščiai šalinti.
Kitas šio metodo variantas – kultivuotą žemę uždenkite storu šieno, šiaudų sluoksniu ar bet kokia kita medžiaga, praleidžiančia orą, bet ne saulės spindulius. Ir visą šiltąjį metų laiką pro uždangalą prasiskverbiančias piktžoles šalinkite. Jų bus ne tiek daug, tad ravėti bus lengviau.
Naujai išdirbtame sklype pasėkite rugių, grikių, garstyčių – taip tankiai, kad tuščių vietų neliktų. Prieš žydėjimą šią žaliąją masę nupjaukite ir palikite gulėti kaip mulčią.
Padeda ir laikinas sklypo užtvindymas. Ar ilgam, priklauso nuo dominuojančių piktžolių rūšies. Kai kurios po vandeniu pražūsta per 10 dienų, kitų net per mėnesį nepaskandinsi.
Gelbsti ir specialūs įrankiai (tik, deja, nepigūs) piktžolėms naikinti: jie pakerta augalo šaknis 40 cm gylyje ir net pasilenkti nereikia!
Tik kovoti su asiūkliais jokios prasmės nėra. Nebent pakeisite ekologinę aplinką – nusausinsite sklypą, neutralizuosite žemę, kad ji nebūtų rūgšti.
Žiemojančios piktžolės, priklausančios toms pačioms šeimoms, kaip ir daržovės, yra sodo ir daržo prakeiksmas. Mat serga tomis pačiomis ligomis ir yra puolamos tų pačių kenkėjų.
Tokios žiemotojos iš bastutinių (tai yra kopūstų) šeimos, pavyzdžiui, barborytės ar svėrės, ant šaknų išlaiko kopūstinio gumbagrybio sukėlėjus, jomis minta ir ant jų dauginasi spragės. Čia vienintelis išsigelbėjimas – ravėti, ravėti ir dar kartą ravėti, o tada – daržą sukasti.
Pasigaminti trąšų iš piktžolių labai paprasta – žaliavos niekuomet netrūksta, tad tereikia noro ir kantrybės palaukti.
Didelės statinės tris ketvirtadalius pripilkite vandens. Į jį sumeskite ką tik išrautas jaunas (iki žydėjimo) dar nesumedėjusias piktžoles. 100 litrų vandens jų reikės 10 kg.
Trąšų stiprumą padidinsite ten pat įbėrę vištų mėšlo (100 litrų – 2–3 kg).
Statinė visada turi būti uždengta, bet neaklinai – vidun turi patekti oras.
Netrukus masė pradės fermentuotis, susidarys daug putų. Tada trąšas reikia kasdien pamaišyti – taip paskatinsite tolesnę fermentaciją, kuri iš viso trunka nuo savaitės iki trijų.
Kai liausis susidaryti putos ir bjaurus kvapas prasisklaidys, trąšas bus galima naudoti. Tačiau tik skiestas: 1–5 litrus į 10 litrų vandens.
Skysčiu augalus laistykite atsargiai, kad nepatektų ant lapų.
Tokios trąšos itin veiksmingos auginant gūžines salotas, kopūstus, agurkus, cukinijas, moliūgus.
Jos paima iš dirvos didžiulį kiekį maistingųjų medžiagų ir daržo kultūroms tenka dėl šių konkuruoti.
Augančios labai greitai piktžolės užgožia saulę daržovių daigams.
Daugindamosi sėklomis ir šaknimis, greitai užkariauja naujus plotus.
Kai kurios piktžolės yra ligų ir kenkėjų šaltinis.
Gadina gėlynų ir kitokių dekoratyvinių kompozicijų vaizdą.
