-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiurpios istorijos ir vaizdiniai kaitina fantaziją ir priverčia sulaikyti kvapą. O kada jiems geresnis metas nei dabar, artėjant Helovynui, lietuviškai dar vadinamam Šiurpnakčiu?„Panevėžio balsas“ klausia, ar panevėžiečiai lankosi vis labiau populiarėjančiuose siaubo kambariuose ir parkuose, ar žiūri siaubo filmus, kur tamsiausios baimės virsta realybe, tūno gyvi gąsdintojai, aidi pjūklų garsai ir skardus klounų juokas, kaukia sirenos, o mirtingieji iš siaubo klykia?
G. Kartano nuotr.
Praėjusį savaitgalį su draugais pirmą kartą aplankėme tokį siaubo parką – labirintą. Įspūdžiai – patys geriausi. Žmonių daug – tiek jaunų, tiek vyresnių, nuotaika puiki.
Kaip per Melagių dieną, balandžio 1-ąją, galima juokauti ir pokštauti, taip ir per Helovyną galima linksmintis gąsdinant.
Šeimoje ir draugų rate Helovyną švenčiame jau ne vienerius metus, mat jis sutampa su vyro gimtadieniu. Esame turėję ir gimtadienio vakarėlių, kuriuose dalyvavo apie keturiasdešimt persirengusių svečių. Net ir darbe pasipuošėme erdves Helovyno atributika. Tai nekasdieniška ir tikrai smagiau, įdomiau, spalvingiau.
Visi tie siaubo kambariai – savotiška pramoga, paįvairinanti gyvenimą ir dovanojanti gerų emocijų bei juoko. Košmarų tikrai nesapnuoju. Juk suprantu, kad visa tai netikra, kad nesu tikrame zombių parke, visa tai – tik dekoracijos ir puiki aktorių vaidyba.
Man patinka ir siaubo bei įtampos kupini filmai. Manyčiau, esu adrenaliną mėgstantis žmogus. Tokia pramoga padeda pabėgti nuo kasdienybės.
Šitos „baisios“ šventės išties labai smagios. Su draugais planuojame iki Helovyno aplankyti dar bent vieną siaubo parką.
Asmeninio archyvo nuotr.
Turbūt daugeliui kyla klausimas, kas visgi skatina pasinerti į siaubą keliančias pramogas?
Tai bandoma paaiškinti sužadinimo perdavimo teorija. Ji teigia, kad tuomet gauname malonumą iš įtampos jausmo.
Neigiamas poveikis virsta euforija, kai baigiasi įtampa, o grėsmė mažėja. Taip pat įvairūs tyrimai rodo, kad vyrai labiau siekia susijaudinimo jausmo, kuris kyla išgyvenant adrenalininius pojūčius, o moterys labiau siekia atsipalaidavimo ar euforijos, kuri aplanko po patirto adrenalino.
Nemėgstu skambių antraščių: „Anot psichologės, siaubo kambariai traumuoja žmones“ (juokiasi). Bet baimę keliančių vaizdų poveikis žmogaus psichikos sveikatai jau daugybę metų yra mokslo akiratyje.
Šiuo aspektu tyrinėjamos įvairios amžiaus grupės, išskiriant ir lyčių skirtumus. Neretai fokusuojamasi į neigiamą poveikį ir jau įrodyta, kad siaubą keliantys vaizdai susiję su padidėjusiu nerimu, užsitęsusiu baimės jausmu, suprastėjusia miego kokybe. Tačiau daugeliu atvejų šios neigiamos pasekmės trumpalaikės, išskyrus pažeidžiamąją grupę.
Ilgalaikis žalingas siaubo vaizdų poveikis gali pasireikšti žmonėms, kenčiantiems nuo specifinių fobijų, nerimo sutrikimų, potrauminio streso sutrikimo ar ypač jautriems žmonėms. Taip pat pažeidžiamai grupei priklauso vaikai.
Pati nesu siaubo klasikos mėgėja ir sąmoningai vengiu tokių patirčių, nes siaubingos realybės jau užtenka įsijungus žinias.
Sau ar vaikams kelti nejaukumo ar baimės jausmo tiesiog nesinori. Tačiau mielai su vaikais rinktumėmės aplankyti kokį pūstažandžiais moliūgais ir gelsvomis švieselėmis išpuoštą parką. Mano vaikai dar maži, jie patys vengia siaubo vaizdų, baisių dekoracijų ar aplinkos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Neslėpsiu, net pats klausimas apie Šiurpnaktį arba Helovyną mane šiurpina.
Esu etninės kultūros puoselėtoja, tad jokių šiurpnakčių tikrai nerengiu, nedalyvauju juose ir apskritai nenoriu tokių ne mūsų kultūros renginių.
Nenoriu jų dar ir todėl, kad pasaulyje, kuriame tiek neteisybės, karų, grobiamų, žudomų žmonių, šiurpo jau tikrai pakanka. O būtent šiuo metu man atrodo dargi neteisinga, netgi nehumaniška rengti šiurpnakčius ir gąsdinti vieniems kitus.
Man Vėlinės – ramybės metas, kai norisi prisiminti išėjusiuosius, mintimis bendrauti, būti su jais. Noriu pabrėžti, kad Vėlinės yra susitikimo, bendrystės šventė. Nors tai ne linksmybės, pramogos, bet argi ne šventė būti su brangiais žmonėmis?
Pati aš neturiu su šiurpuliais susijusios patirties. Bet va šiurpokus sapnus, kuriuose tenka bėgti, gelbėti, saugoti ir ginti artimuosius, sapnuoju. Nežiūriu ir siaubo filmų, neskaitau tokių knygų, man norisi šviesių minčių ir šviesaus pasaulio.
Turbūt nelabai galėčiau ir atsakyti, kodėl žmones traukia visi tie šiurpnakčiai. Greičiausiai traukia inercija: vienas dalyvavo, pasisakė apie tai – reikia išbandyti ir kitiems.
Turbūt jauniems žmonėms atrodo, kad iš kitur atėjusi tradicija suteiks kokių nors naujų patirčių.
O aš linkėčiau puoselėti savas tradicijas.
G. Kartano nuotr.
Ir siaubo kambariuose lankausi, ir siaubo filmus žiūriu. Tikriausiai labiausiai įsiminęs – siaubo klasika „Pjūklas“.
Nors ir supranti, kad tai netikra, bet įsijautus tikrai gaminasi adrenalinas.
Yra tekę lankytis siaubo kambariuose Vokietijoje, netoli Berlyno. Ten potyriai buvo išties ypatingi net man. Tikros gyvulių žarnos, tikras kraujas, net kvapas. Štai tokia pramoga tinkama tikrai tik ekstremalių pojūčių mėgėjams. Man pačiam nebuvo bloga, nesupykino, bet psichologiškai tikrai jaučiausi pasikrovęs ilgesniam laikui.
Ten apsilankius gimė idėja pačiam įkurti siaubo bunkerį.
Matau, kad žmonėms tokios pramogos reikia, lankytojų sulaukiame ištisus metus, bet prieš Helovyną jų atvyksta kone dvidešimt kartų daugiau.
Yra pasitaikę ir apsiverkusių. Bet dar niekam tokia pramoga nesibaigė blogai. Jei matome, kad žmogui prastokai, uždegame šviesą, nusimetame kostiumus, surengiame po bunkerį ekskursiją. Bet dažniausiai išėjusieji iš bunkerio sako, kad jaučiasi kaip naujai gimę, išsivadavęs iš košmaro žmogus tarsi atsinaujina.
Kodėl žmonėms tokių pramogų reikia? Gal tokia žmogiškoji prigimtis, kad reikalingas baimės koncentratas. Gal reikia baimę tiesiog prisipratinti, kad realiame gyvenime būtų lengviau.
Dabartiniai 20-mečiai, regis, taip visko bijo, kad net neįsivaizduoju, kaip jie naktį miške išgyventų.
