-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietinei milicijai griūvant ir kuriantis Lietuvos policijai, tuomet vos pilnametystės sulaukusi R. Gustaitienė pradėjo patruliuoti gatvėse. Tik be uniformos – jos tiesiog neturėjo, mat jų moterims nesiūdavo. Visoje šalyje pareigūnių buvo labai mažai.
O ir jų statusas, lyginant su pareigūnais vyrais, buvo visai kitoks. Dažnas pamanydavo, jog šalia uniformuoto policininko – ne kolegė, o žmona ar net meilužė.
R. Gustaitienė neslepia: pareigūnės karjerą pradėjo tiesiogine to žodžio prasme atkišusi kumščius į priekį. Laimė, nepasirodė silpnesnė už vyrus – daug metų sportavo, nuo mažų dienų yra labai tvirto charakterio.
„Kai kurie bandė peržengti ribas, būdavo ir priekabiavimų. Matyt, norėjo įsitikinti, ką gi tą mergiotė gali. Reikėjo atsikovoti savo pozicijas kaip pareigūnei. Nelengva, bet aš buvau karatistė, mokėjau pakovoti už save“, – pasakoja Renata.
Laiko, kai daugiau nei prieš tris dešimtmečius pradėjo dirbti policijoje, ir tarnybos dabar, anot Renatos, tiesiog neįmanoma sulyginti. Anuomet patruliai važinėjo senais uazikais, o moterys pareigūnės netgi neturėjo uniformų. G. Kartano nuotr.
Paklausta, ar vos pilnametystės sulaukusiai merginai nebuvo baisu nerti į nusikaltimų persunktą pasaulį, R. Gustaitienė tik nusijuokia: „Ar mes jaunystėje kažką galvojame? Varome? Varome! Mes viską galime!“
Visgi neslepia, jog nerimo būta: kaip jai pavyks, ar susitvarkys.
„Nemalonu, kai viršininkas tarkuoja, bara, kad kažko neatlikau, nors žinau, kad ką galėjau, tą padariau. Bet būtent tai užgrūdino, užsiauginau storą odą. Buvo ir ašarų, bet tada aš tik pagalvodavau: ne tau, viršininke, dirbu, aš dirbu žmogui“, – ne itin malonias patirtis mena Renata.
R. Gustaitienė ir dabar stengiasi savęs neplakti, jei kažkas nepavyko. Ji, kaip ir kiekvienas žmogus, sako daranti klaidų.
„Bloga padaryti yra lengviausia, tam per daug galvoti nereikia. Būna ir man nemalonių situacijų – ir atsiprašyti nemalonu, ir aiškintis nemalonu. Bet tai yra ugdymosi procesas. Man tie iššūkiai gal netgi patinka, nes tai irgi gyvenimo prasmė“, – svarsto Renata.
Sunkiausia jai būtų sau pripažinti, kad kažko bijojo, todėl nepadarė ir dėl to gailisi. Tad stengiasi išnaudoti kiekvieną likimo siųstą galimybę, kad galėtų drąsiai pasakyti: pabandžiau, bet šįkart nepavyko.
„O nepavyko dėl to, kad dar nebuvau pasiruošusi. Gavau patirtį, kitą kartą bus geriau. Savęs tikrai dėl to neplaksiu. Gyvenimas yra labai nenuspėjamas. Kokį kelią mums paskyrė, tokiu ir einame“, – mano pašnekovė.
Kiekviena situacija, anot R. Gustaitienės, duoda tam tikras pamokas. Ne išimtis – ir darbas policijoje.
Jame Renatai ne kartą teko perlipti per save. Pradžioje bijodavo net paskambinti konfliktiškam žmogui, pakviesti į apklausą, nes žinojo, kokią iškrovą per pokalbį teks atlaikyti. Ne kartą teko prakaituoti ir prieš auditoriją viešai kalbant. Neslepia, jog ir dabar ne visada jaučiasi užtikrinta.
Pradėjusi dirbti policijoje ir palikusi mamos namus, Renata pripažįsta visiškai nemokėjusi elgtis su pinigais. Gavusi atlyginimą, vis nesuprasdavo, kur jis išgaruodavo. Kantriai teko mokytis skaičiuoti santaupas.
„Policija yra ne tik policija. Tai tiesiog gyvenimas, nesustojamas žmogaus tobulėjimas“, – sako R. Gustaitienė.
Laiko, kai daugiau nei prieš tris dešimtmečius pradėjo dirbti policijoje, ir tarnybos dabar, anot pareigūnės, tiesiog neįmanoma sulyginti.
„Pragaras – rojus, žemė – dangus, – juokiasi R. Gustaitienė. – Buvo tokie laikai, kai važinėti reikėjo senais automobiliais, neturėjome elementarių dalykų. Įsivaizduokite, į gatvę patruliai riedėdavome uazikais. Finansų nebuvo, dirbome už dyką. Žmonės buvo kitokie. Aišku, ir dabar blogą žodį pasako, pakeiksnoja, bet tuomet būdavo truputį kitaip“, – pasakoja pareigūnė.
Ji svarsto žodį „ačiū“ ir dabar išgirstanti nedažnai dėl vienos paprasčiausios priežasties – sukurto stereotipinio blogųjų policininkų įvaizdžio.
„Turbūt todėl, kad policijos toks darbas. Daliai visuomenės jie atrodo ir bjaurybės, ir baudėjai. Uniforma tarsi sukuria tą baudėjo statusą“, – pastebi pašnekovė.
Renata Gustaitienė yra ta pareigūnė, kuri būna arčiausiai žmogaus. Jos darbas – susitikimai su Panevėžio ir rajono gyventojais, nuolatinis bendravimas, konsultavimas.
Pareigūno profesija anaiptol nebuvo R. Gustaitienės didžioji vaikystės svajonė. Į policiją ji atėjo tik dėl laimingo atsitiktinumo. Visos gyvenimo patirtys, anot Renatos, ir vedė link to, kad pasirinko pareigūnės darbą.
„Gal gyvenimas taip susiklostė, gal link to ėjau nesąmoningai. Man niekada nebuvo svarbi kitų nuomonė, nerūpėjo kompanijos, baliai ir festivaliai. Aš turėjau savo tikslų. Prioritetas buvo sportas ir mokslas“, – prisimena pareigūnė.
Artimoje aplinkoje ji turėjo pavyzdžių, kai pasirinkę kitokį gyvenimo būdą, žmonės nuėjo klystkeliais. Nenorėjo būti tokia kaip jie.
„Klasiokės vis sakydavo: jeigu su tavimi, tai mama išleidžia bet kur. Jeigu be tavęs – jokiais būdais, nes pavojinga ir bijo. Mano žodyne žodžio „bijau“ nebuvo. Dėl įvairiausių nemalonių patirčių mano gyvenime atsirado sportas ir kiti įgūdžiai, kurie labai padėjo“, – pasakoja R. Gustaitienė.
Nuo policininko profesijos artimieji Renatos niekada neatkalbinėjo. Palaikė ir leido jai eiti tuo keliu, kuriuo nori.
Prie R. Gustatienės profesijos pasirinkimo svariai prisidėjo ir tragiški Sausio 13-osios įvykiai, kiekvienam lietuviui kėlę patriotinius jausmus.
Kaip ir visi dvyliktokai, Renata tuo metu nežinojo, ko nori iš gyvenimo, juolab, kuo norėtų būti.
Svarstė pasukti į mediciną. Tačiau šiandien dėkoja Dievui, kad taip neįvyko.
„Nenorėčiau kasdien matyti sunkiai sužeistų, sudarkytų, verkiančių. Jų ir taip savo darbe prisižiūrėjau, o medicinoje tai būtų kasdienybė“, – sako pareigūnė.
Kai milicija virto policija, tuo metu labai trūko darbuotojų. R. Gustaitienė bandė stoti į policijos akademiją, bet nepavyko. Taip susiklostė, kad močiutė per pažįstamus padėjo įsidarbinti patrule. Jau dirbdama R. Gustaitienė įstojo mokytis į policijos akademiją, ją sėkmingai baigė.
Tiesa, pareigūnų gretas Renata galėjo papildyti tik su sąlyga, jog penkerius metus neturės vaikų.
„Aš pažadus vykdau. Žinau, kad jei nepadarysiu, geriau nežadėti, nes viskas grįš bumerangu“, – šypsosi Renata.
Per visus tarnybos metus R. Gustaitienei teko padirbėti ne viename policijos skyriuje: buvo tardytoja, dirbo su baudžiamosiomis bylomis. Tamsiomis vadinamų bylų aiškinimasis jai visai nepatiko. Greitai suprato, kad baudžiamoji teisė – ne jai.
Vėliau, kaip pati sako, buvo tiesiog įmesta į Statistikos skyrių, bet draugauti tik su kompiuteriais ir skaičiukais – irgi ne jos būdui.
Galiausiai pradėjo dirbti nepilnamečių reikalų inspektore. Tačiau ir policininke, kuri tik baudžia, būti nenorėjo.
„O tai jau buvo mano stiprioji pusė. Nepavyko bausti, bet pavyko kalbėtis, auklėti, stebėti, kokias klaidas tėvai daro“, – sako Renata.
Pareigūnė svarsto, jog nėra vieno atsakymo, kodėl jaunimas linkęs nusikalsti. Jai susidaro įspūdis, jog vaikai turi per daug laisvo laiko, koją kiša ir tėvų požiūris, esą pakanka duoti valgyti ir nupirkti drabužių. Trūksta tokiose šeimose bendrystės.
„Kai nelieka ryšio su tėvais, vaikai meilės, šilumos ieško kitur – savose kompanijose“, – aiškina pareigūnė.
R. Gustaitienė mato ir dar vieną problemą: suaugusiųjų silpnumą leidžiant vaikams daryti, ką nori.
Ji pastebi, kad patys tėvai užaugina atžalas, lipančius ant galvos, metams bėgant šie dar labiau pajunta laisvės skonį. Kuo daugiau vaikui leidžiama, tuo daugiau jis reikalauja.
Dirbant su nusikalsti linkusiais vaikais, R. Gustaitienei sunkiausia buvo ne bendrauti su jais ir tėvais, bet darbui aukoti visus laisvadienius ir šventes.
Tada galiojo nerašyta taisyklė: jeigu neturi vaikų, gali budėti per visas šventes.
„Devynerius metus neturėjau vaikų. O man vis kartodavo: neturi vaikų, varyk. Galvodavau, palaukit, kai aš jų turėsiu, tai jūs tada varysite!“ – juokiasi Renata.
Vėliau viena po kitos gimė trys R. Gustaitienės atžalos.
Auginti tris mažus vaikus ir dar dirbti policijoje buvo sudėtinga. Renata džiaugiasi, jog dabar, kai vaikai užaugo, gali daugiau laiko skirti sau ir, žinoma, darbui.
Tvirto charakterio R. Gustaitienė neslepia savo vaikus visada auklėjusi griežtai. Jos šeimoje teisės neegzistuoja be pareigų.
„Mūsų namuose teisės atsiranda tik tada, kai įvykdomos pareigos. Nes teisės plius pareigos lygu atsakomybė“, – savo auklėjimo formulę dėsto Renata.
Jos pačios vaikai visada buvo šalia dirbančios mamos, nuo mažų dienų policijos darbą matė iš arti: dalyvaudavo organizuojamose veiklose, tapo policijos rėmėjais, atliko netgi šunelio Amsiaus – policijos simbolio, vaidmenį.
Tačiau nė vienas jų bent jau kol kas pareigūno batų nepanoro pasimatuoti. Vyresnėlė dirba darželyje, vidurinysis studijuoja Lietuvos sporto universitete, o jaunėlė – abiturientė. Jos dar tik laukia pasirinkimo kryžkelė.
„Vaikai matė, kad policininko darbas sudėtingas, sekinantis ir kiek laiko prireikia po to atgauti jėgas. Jie matė visas blogybes. Galbūt dėl to šio kelio ir nesirenka“, – svarsto Renata.
O jei kuris ir rinksis, R. Gustaitienė būsianti nieko prieš. Tiesa, su sąlyga – jeigu pažadės sąžiningai dirbti Tėvynės labui.
„Parodysiu visas blogiausias šio darbo puses. Jeigu tiks, valio – bus geras pareigūnas“, – šypteli Renata.
R. Gustaitienė šeimoje nėra vienintelė, dėvinti uniformą. Juokiasi, jog abu su vyru užkietėję uniformų kolekcininkai.
Renatos sutuoktinis – taip pat pareigūnas. Išėjęs į pensiją, pradėjo dirbti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, budi pasienyje. Dar jis – karys savanoris.
„Tad ir tų uniformų visokių namuose turime“, – šypsosi pareigūnė.
Moteris tik apgailestauja, jog abiejų tarnyba suvalgo nemažai laiko. Todėl kai vyras po budėjimų grįžta namo, laikas kartu yra didžiausias prioritetas.
„Leidžiame sau kur nors išvažiuoti, kartu pabūti. Santykius šeimoje irgi reikia statyti. Jie patys nesirutulios“, – įsitikinusi Renata.
O laisvalaikiu atsiskleidžia meniškoji ir romantiškoji pareigūnės pusė. Ji piešia, domisi netradicine medicina, mėgsta pasivaikščioti gamtoje, skaito knygas. Arba tiesiog leidžia sau pamiegoti.
„Ir man būna dienų, kai noriu nesikelti iš lovos ir tiesiog pragulėti prie televizoriaus“, – šypteli Renata.
Sąžiningumas, atsakomybė, ištikimybė, pareigingumas – vertybės, ant kurių R. Gustaitienė stato savo šeimos gyvenimą. Tokios pat ją lydi ir darbe.
Įprastai spalio pradžioje, kai minima Angelų sargų diena, prisimenama, koks svarbus, reikalingas, bet pavojingas yra policininko darbas. Ir nors į pareigūnus dar dažnai žiūrima kaip į baudėjus, R. Gustaitienė džiaugiasi, jog visuomenės pasitikėjimas auga.
Visi įpratę matyti policininkus, patruliuojančius gatvėje ar vykstančius į iškvietimą, tačiau apie bendruomenės pareigūnų darbą, kokiame sukasi Renata, žino kur kas mažiau.
O tai – ir organizacinis, ir prevencinis darbas, kuriame labai daug kūrybos bei improvizacijos. Pati ne kartą įsitikino, kad tai, kas parašyta popieriuje, ne visada veikia išėjus į gatvę.
R. Gustaitienė yra ta, kuri būna arčiausiai žmogaus. Jos darbas – susitikimai su Panevėžio ir rajono gyventojais, nuolatinis bendravimas, konsultavimas.
„Aišku, su tais, kurie mus prisileidžia. Kai atvažiuoja policija, pirmasis klausimas būna: ką prisidirbome, kas blogo nutiko? Ne visi žino, kad bendruomenės pareigūnai yra tie gerieji policininkai, kurie skleidžia žinią“, – sako Renata.
Net ir šalį purtant ekonominiams sunkmečiams, Renatai Gustaitienei niekada nebuvo kilusi mintis bėgti iš vidaus reikalų sistemos, o juo labiau emigruoti. „Sekundės“ nuotr.
Anot R. Gustaitienės, labai svarbu, kaip jos skleidžiamą žinią priima visuomenė: jei neišgirdo – neišvengiamai įvyks avarija ar kita nelaimė. Jei išgirdo, nelaimių ir nusikaltimų nutiks kur kas mažiau.
„Rengiame akcijas, organizuojame renginius. Kiek įmanoma stengiamės mažinti avarinių situacijų, nusikalstamumą, apsaugoti žmones nuo vagysčių, sukčiavimų“, – vardija pareigūnė.
Anot jos, lietuvis nesupranta tol, kol jam neskauda. Arba turi skaudėti fiziškai, arba finansiškai, kad suprastų, jog yra atsakingas už save ir savo poelgius.
„Nenorime, kad skaudėtų fiziškai, tai gal geriau finansiškai? Pinigus juk galime uždirbti“, – pastebi Renata.
Jai keista, kad žmonės, net ir žinodami, kuo rizikuoja, dažnai vis tiek tarsi tyčia elgiasi itin neatsakingai.
„Nuo mažų dienų mokome, kad einant per perėją reikia apsidairyti. Bet vis tiek nutinka priešingai: ausinukai ausyse, žvilgsnis įsmeigtas į telefoną. Ir nutrenkia automobilis. Kas tuomet kaltas?“ – retoriškai klausia pareigūnė.
Anot jos, nors kartais kaltė gali būti abipusė, bet tokioje situacijoje ir pats pėsčiasis yra žioplas, nes tiesiog nesaugojo savęs.
„Perėja neapsaugo pėsčiojo nuo nelaimės. Ji tik leidžia saugiau pereiti kelią. Bet apie tai mes negalvojame, kol neįvyksta nelaimė“, – pastebi Renata.
Paskutinėmis savaitėmis Panevėžyje suaktyvėjo vagystės iš automobilių. R. Gustatienė teigia, jog vėlgi žmonių sąmoningumo stoka tampa pretekstu vagims išbandyti ribas.
„Dažnas automobilyje palieka daiktus. Juokinga, bet net skėtis, striukė ar koks kitas menkavertis daiktas masina vagis. Iš karto atsiranda pagrindas daužti automobilio langą“, – teigia pareigūnė.
Anot jos, pačių žmonių interesas turėtų būti kurti saugią kaimynystę – bendrauti ir bendradarbiauti su kaimynais, kad kartu užkirstų kelią nusikaltimams.
„Kai kažkas įvyks, bendradarbiaujant bus lengviau nustatyti, o kol neįvyko – geriau išbaidyti. Bet žmonės tikisi, kad viskas bus padaryta už juos“, – stebisi Renata.
Pasak bendruomenės pareigūnės, sąmoningumo ugdymas prasideda dar mokyklos suole, tad ją ypač žavi darbas su jaunimu.
„Man patinka bendrauti su žmonėmis, ypač su jaunimu. Turiu jaunųjų policijos rėmėjų būrelį. Man patinka auginti jaunąją kartą“, – sako Renata.
Ir vis pasvarsto, ką veiks išėjusi į pensiją. Svajoja dirbti su sąmoningu, sveiku jaunimu, kuris negauna suaugusiųjų dėmesio – jiems galėtų nemažai duoti.
Nors R. Gustaitienė nėra iš tų, kurie vos pasibaigus darbo valandoms išjungia telefoną, per tiek metų tarnyboje išmoko užvėrusi darbo kabineto duris neišspręstas problemas palikti rytojui.
„Kaip sakoma, rytas už vakarą protingesnis. Vakare tai – problema, o ryte ji jau išsisprendė pati“, – ne kartą įsitikino Renata.
Per tiek tarnybos dešimtmečių ji niekada nepagalvojo bėgti iš vidaus reikalų sistemos. Niekada, net ir šalį purtant ekonominiams sunkmečiams, nekilo noras patraukti laimės ieškoti kitur.
R. Gustaitienė – Lietuvos patriotė. Jai nereikia užsienio ir jo siūlomų galimybių.
„Man užtenka, kiek mano valstybė moka už tarnybą. Aš čia gerai jaučiuosi, čia – mano kraštas, mano gamta, mano tėvai, mano viskas. Aš tiesiog dirbu Tėvynės labui. Taip, kaip ir sakome“, – šypteli Renata.
Komentarai
-
- Petras
- 14:44 2022.11.18
Rodyti visus komentarus (1)Sveiki. Geras straipsnis ir pareigūnė apie ką rašote – žinoma. Taip, darbas policijoje nėra lengvas, tai ne pasivaikščiojimas poilsio parke… .. tai tikrai visapusiškai alinantis darbas, tačiau reikalingas. Renata – atsakinga pareigūnė, gerai atliekanti savo pareigas, šaunuolė, tad linkiu jai tik sėkmės, sveikatos, kantrybės, ilgaamžiškumo. Buvęs tamstos kolega – Petras Mureika.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/policijoje-perejo-gyvenimo-mokykla/