Važinėjant rajono keliais, vaikščiojant jo takais aptinkame gražiai ir įdomiai pavadintus kaimus. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

(Ne)atsisveikinimas su vietovardžių metais

(Ne)atsisveikinimas su vietovardžių metais

Išlydint prasmingu vietovardžių ženklu pažymėtus metus, norisi tikėti, kad kartu su jais į užmarštį nenuplauks daugybė skambių, paslaptingų ir gražių vardų, kokių pilna Lietuvos žemė.

Juk kiekvienas vietovardis, kaip sako Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliutė, yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

Tautos buvimo ženklas

Paskelbus 2019-uosius vietovardžių metais susidomėjimais šiuo paveldėtu Lietuvos turtu iš tikrųjų buvo padidėjęs. Nors stebuklų neįvyko – kai kurie senieji vardai, metams pasibaigus, ko gero, vis tiek bus išbraukti iš žemėlapio.

Mokslų daktarė Filomena Kavoliutė atkreipia dėmesį, kad jau rašomi ir plaukia į atitinkamas instancijas raštai dėl vienų ar kitų pavadinimų panaikinimo. Kai kaime nebelieka gyventojų, vietovės vardas braukiamas iš registrų. Vienai nuosavybei atitekus kelių kaimų žemėms, skiriamas tik vieno kaimo pavadinimas, o kiti išbraukiami.

„Išbraukiant tuos vardus, naikinamas tautos buvimo šioje vietoje ženklas“, – sako F. Kavoliutė.

Per sovietmetį panaikinta daugiau nei keturi tūkstančiai istorinių, senų vardų, kai kurių net senesnių negu rodo rašytiniai šaltiniai. Tų vardų ir dabar dar gali būti sumažinta.

„Vienu džiaugiuosi – kaimo žmogui šie metai suteikė orumo. Kaimo vardo priminimas leido susitelkti ir paties gyventojams, ir visuomenei geriau suprasti, koks yra tas gyvenimas kaime.“

F. Kavoliutė

Buvo tikėtasi, kad vietovardžių metais bent iš dalies bus sustabdytas tas nepaliaujamas vietovardžių nykimas.

O juk senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

Metams prasidėjus F. Kavoliutė tikėjosi, jog pagaliau nuo kalbų, pažadų bus prieita prie konkrečių darbų.

„Pradžia padaryta gera, bet reikia dar labai daug“, – sako mokslų daktarė ir siūlo, jeigu jau būtina sujungti vietoves į vieną, bent skliausteliuose palikti antrąjį – senąjį, istorinį pavadinimą.

Voverinės kaimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Voverinės kaimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kaimo stiprybė

Dabar, žvelgiant atgal į jau pasibaigusius metus, F. Kavoliutė mano, kad pats geriausias rezultatas – visuomenės atsigręžimas į Lietuvos kaimus, jų bendruomenes.

„Vienu džiaugiuosi – kaimo žmogui šie metai suteikė orumo. Kaimo vardo priminimas leido susitelkti ir patiems gyventojams, ir visuomenei geriau suprasti, koks yra tas gyvenimas kaime“, – sako mokslininkė.

Juk kaimas dažno suprantamas kaip gyvenvietė, o ne tai, kas yra iš tikrųjų, – žmonių bendruomenė, jungiama ne kokių nors pomėgių, o gyvenamosios vietos, tėvų ir senelių tradicijų, papročių.

Vis dėlto kalbėti apie vietovardžius tik vienerius metus – per mažai. Dėmesys kaimų, vietų vardams turėtų būti nuolatinis. Bet pradžia jau padaryta – kaimo, miestelio bendruomenės tampa tuo, kas jos iš tikrųjų yra.

F. Kavoliutė primena, koks sunkus ir sudėtingas buvo kaimo žmonių gyvenimas, kokiais tik vardais jie buvo vadinti.

Tai jiems buvo skirti buožių, banditų, kolchoznikų, pašalpinių, prasigėrusių, žemgrobių, runkelių vardai. Laikas juos visus pamiršti ir toliau tęsti pradėtus žingsnius kaimo link – matyti, vertinti ir suprasti kaimo bendruomenę, jo darbščius, kantrius žmones.

Juk bendruomenė, kaip toje tėvo pamokoje sūnui, stipri tik būdama vieninga. Po vieną šakeles kaipmat sulaužysi, o iš jų surišta šluota bus neįveikiama.

Sovietmečiu pradėtas kaimų vardų naikinimas – tikslingas tos vienybės ardymas, reikėjo taip išrišti, išskirstyti, kad stiprybės nebeliktų.

Gražiausieji – Žemuogynė ir Pelėdnagiai

Nors daug kas per šimtmečius išnyko, vis dėlto pasidžiaugti turime kuo.

Kaip skelbia Registrų centras, šiuo metu visoje Lietuvoje galima aptikti tūkstančius vietovardžių – miestų, miestelių, kaimų pavadinimų. Visų jų duomenys saugomi Adresų registre.

2019-uosius paskelbus Vietovardžių metais, visuomenė geriau galėjo susipažinti su gausiu vietovardžių lobynu ir išrinkti pačius gražiausius, visiems patikusius.

Kartu su Lietuvos nacionaliniu transliuotoju organizuotų vietovardžių rinkimų metu gražiausiu jau išnykusiu vietovardžiu išrinktas Žemuogynės viensėdis, buvęs Biržų rajone, o iš egzistuojančių – Kėdainių rajone esantis Pelėdnagių kaimas.

Nors Panevėžio rajono kaimai tarp gražiausiųjų nepateko, bet vertų šio vardo tikrai yra daug.

Važinėjant Panevėžio rajono keliais, vaikščiojant jo takais aptinkame gražiai ir įdomiai pavadintų kaimų.

Kai kurių pavadinimai tarsi kalba patys už save – Sodeliai, Rūtakiemis, Akmeniai, Žaliapurviai, Apynojai, Perekšliai, Skatikai ir daugelis kitų.

Panevėžio rajone yra per septynis šimtus kaimų, aštuoni miesteliai – Geležiai, Krekenava, Miežiškiai, Naujamiestis, Raguva, Smilgiai, Šilai, Vadokliai ir vienas miestas – Ramygala.

„Sekundė“ savo skaitytojams pasakojo apie kaimus gražiais vaizdingais pavadinimais. Lankėmės Voverinėje, Stipruoliuose, Pinigėliuose, Šventupiuose, Linažiedžiuose, Tiltagaliuose ir daugelyje kitų vietų.

O kiek dar neaplankyta, nepamatyta, nepapasakota!

Artėjantys 2020 metai, nors ir nebenešantys su savimi gražaus vietovardžių ženklo, kiekvienam suteiks progą patiems pakeliauti rajono keliais ir vieškeliais, užsukti į senus ir naujesnius, nykstančius ir atgimstančius, keistai ir įdomiai vadinamus kaimus.

Bistrampolio dvaras. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bistrampolio dvaras. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Žymi medžiai ir kryžiai

Tiesa, kai kur kaimo nė ženklo nebėra, jo buvimo vietą gali žymėti tik medis, kryžius ar akmuo.

Kaimų vardai iš sąrašų buvo braukiami nelikus jame gyventojų – išnykusiam kaimui suteikiamas gretimo kaimo pavadinimas. Net ir plikas laukas, kuriame kadaise būta tegul ir nedidelio kaimo, ir dabar turėtų vadintis tuo pačiu istoriniu vardu.

Tokį nė vieno gyventojo nebeturintį, bet vardą išsaugojusį Atgailos kaimą šią vasarą aplankė ir „Sekundės“ korespondentai.

Dabar čia tik vieškelis ir abipus jo plytintys laukai, tolumoje mėlynuojanti miško juosta, kryžius ir atminimo lenta – tai dabartinė Atgaila, išlikusi tik seniūnijos kaimų sąraše.

Panevėžiečiams puikiai žinomas Bistrampolis – prie Bistramų dvaro buvęs kaimas. 1968 metais jis panaikintas, o vietovė prijungta prie Kučių kaimo. Gali būti, kad ir Bistrampolio pavadinimo dabar niekas nė nebūtų prisiminęs bei minėjęs, jeigu ne atgaivintas, naujam gyvenimui prikeltas dvaras.

Krašto, vietovės pavadinime telpa labai daug. Kaimų pavadinimai apibūdindavo dirvožemį, augalus, būdingus tai vietai, buvo susiejami su pro šalį tekančiomis upėmis, netoliese esančiomis kalvomis ar pelkėmis.

Didžioji dauguma vietovardžių gimę iš asmenvardžių – kaimo įkūrėjų, gyventojų pavardžių.

Norėdami išsamiau papasakoti apie senųjų Panevėžio rajono kaimų bei miestelių pavadinimus, „Sekundės“ korespondentai lankėsi Lietuvių kalbos instituto (LKI) Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre ir domėjosi čia saugomomis žemės vardų anketomis

Kaip pasakojo LKI Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis, iš viso anketose užrašyta apie 150 000 vietų vardų. Šių anketų pagrindu sudaryta ir vėliau gerokai išplėsta LKI sukaupta unikali Lietuvos vietovardžių kartoteka, apimanti apie 600000 vietovių pavadinimų.

„Vietovardžiai ne šiaip sau vadinami žemės kalba. Juk jie pasakoja apie Lietuvos žmonių gyvenimą, atspindi jų buitį, istoriją, santykį su juos supančia aplinka, su kaimynais“, – sako L. Bilkis.

Atgailos kaimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Atgailos kaimas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Pėduotas akmuo

Saugykloje tarp daugybės 1935 metais užrašytų žemės vardų anketų yra ir Panevėžio apskričiai skirtos dėžės.

Mūsų krašto mokytojai tarpukariu kruopščiai surašė ne tik kaimų, bet ir upių, upelių, kalvelių, pelkių, laukų, miškų pavadinimus, pasakojo apie kiekvieno kaimo ypatybes.

Štai užrašai apie dabar jau nebeegzistuojantį Vilkelių kaimą. Mokytojas Augustinas Juozėnas anuomet užrašė, jog kaimas priklauso Naujamiesčio valsčiui.

Mokytojas aprašė kiekvieną kaimą supantį objektą. Štai kaip gražiai žmonės vadino Vilkelių vietoves: Baubliagalis – tai bala, klampynė, apaugusi karklynais, joje veisėsi paukščiai baubliai. Kitos balos vadintos Liekneliu ir Kumelbala. Viduryje Vilkelių miško buvęs kalnelis vadintas Papartyne, o kitas kalnelis – Riedberžiu.

Vilkelių lauko gale esančiame Riedberžio kalnelyje būdavo randama sidabrinių monetų, išleistų net 1687 metais.

1935 metais aprašytas Vilkelių akmuo – tai didelis riedulys su įspaustomis dviem žmogaus kojų pėdomis, viena didele, kita maža. Didelė apie 20 centimetrų, maža – 9.

Vėliau pastebėta, kad galima įžiūrėti ir po antrą didelę ir mažą pėdą. Apylinkių gyventojai tikėjo, kad akmenyje įmintos Dievo Motinos ir vaikelio Jėzaus pėdos.

Komentarai

  • Kaimų pavadinimus painioja valdininkai, ypač autoparko veikėjai. Jie autobusų stotelę Naujikų kaime pervadino į Kaubariškio, kai tas kaimas yra 1,5 km už miško. Beje dar tarpukaryje kaimas buvo vadinamas Kalbaryškiu. Karsakiškio sen. yra Pamarnakio kaimas, kuris buvo pervardintas 1945 m. Anksčiau šis kaimas buvo vadinamas Pamarnakiais. Mat žemės čia priklausė bajorams Pamarnackiams. Šia pavadinimas, matyt, kilęs nuo upelio Marnaka (marnaka -augalas, kt. dar brantas, lipikas). Keičiasi vietovės, keičiami pavadinimai.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų