-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo Pasvalio pusės įvažiavus į Panevėžį prasideda viena ilgiausių mieste – beveik keturis kilometrus tiesia strėle centro link šaunanti judri Smėlynės gatvė.
Ne vieną šimtmetį šurmuliuojanti, dar 1910 metais išgrįsta gatvė jau seniai tapo ne tik svarbia susisiekimo atkarpa, bet ir įvairiausių įdomių, reikalingų, reikšmingų objektų vieta.
Vos įvažiavus į miestą matyti kryptį į lankytinas vietas rodanti rodyklė kviečia užsukti į advokato Česlovo Petraškevičiaus vilos kompleksą.
Paklusus kvietimui lauks malonus ir stebinantis susitikimas su gamtos bei žmogaus rankų sukurta atokvėpio, šilumos ir grožio oaze.
Ten, kur kadaise vasaras leisdavo garsaus advokato šeima, dabar įkurta Panevėžio gamtos mokykla.
„1931 metais rengiant teritoriją gimnazijos statybai buvo kviečiama padirbėti ir visuomenė ‒ už vieno kelmo išrovimą tuomet mokėta 17 litų.“
D. Pilkauskas
Apie šį jaunųjų gamtos mylėtojų traukos centrą dauguma panevėžiečių gerai žino, tik įvairiais laikotarpiais jis vis kitaip vadintas.
Gamtos mokyklos direktorė Vaiva Jankauskienė pasakoja, kad šios įstaigos istorija prasidėjo dar 1966 metais. Tada buvo įsteigta Jaunųjų gamtininkų stotis.
„Bet į naują vietą Jaunųjų gamtininkų stotis galėjo įsikelti tik po dvejų metų – 1968-aisiais, kai išsikraustė čia buvę Kūdikių namai“, – istoriją primena direktorė.
Didžiulėje mokyklos teritorijoje – daugybė dailiai sukomponuotų, į kolekcijas surinktų įvairiausių gėlių, medžių, yra ir gyvūnų.
Net kalbantis varnas, jeigu turės ūpo, su lankytojais pabendraus, o atsisveikindamas jiems „ate“ ištars.
Čia jauku ir gražu – atnaujintas mokyklos pastatas, rūpestingai tvarkoma, puoselėjama teritorija.
Ne veltui šiemet Panevėžio gamtos mokykla pripažinta gražiausiai aplinką tvarkančia miesto įstaiga.
Įspūdingoje buvusioje advokato užmiesčio viloje dabar – tikra gamtos oazė, puoselėjama čia įsikūrusios mokyklos.
Gamtos mokykla įdomi ne tik jauniesiems gamtininkams. Ši švietimo įstaiga visų pirma saugo tarpukario Panevėžio atminimą.
Jos įspūdingame dviejų aukštų su mansarda ir bokštu mediniame name kadaise vasarodavo garsus panevėžietis advokatas Česlovas Petraškevičius su šeima.
Šio žmogaus vardas išliko Panevėžio istorijoje. Jis gimė 1886 metais Biržų apskrities Saločių valsčiuje, aukso medaliu baigęs Rygos gimnaziją studijavo teisės mokslus Petrapilyje.
Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Panevėžyje, vertėsi advokato praktika.
„Česlovas Petraškevičius buvo vienas iš tų, kuris, 1921 metais išrinktas į miesto Tarybą, labai rūpinosi elektrinės statyba Panevėžyje. Tuo reikalu ir į Berlyną vyko. Advokatas net dešimt metų buvo miesto Tarybos nariu“, – pasakoja istorikas Donatas Pilkauskas.
Kai dabartinės Gamtos mokyklos sklypą gražioje vietoje Č. Petraškevičius įsigijo iš buvusio carinės Rusijos generolo Čaikovskio paveldėtojų, vieta tuomet nebuvo Panevėžio teritorijoje – nuo miesto nutolusi maždaug keturis kilometrus.
Pasistatę namą, naujieji sodybos šeimininkai čia įsikūrė 1934-aisiais, įrengė teniso kortus, keletą kitų sporto aikštelių. Į šią užmiesčio vilą teisininko šeima atvažiuodavo tik vasarą.
Visą tą laiką viloje netildavo šurmulys. Čia dažni svečiai būdavo iškilūs panevėžiečiai, vykdavo įdomūs kultūriniai renginiai.
Užėjus sovietų valdžiai, advokato vila, kaip ir kitas jo turtas, nacionalizuota.
Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais gražuolėje viloje kurį laiką buvo įsikūrę vokiečių kareiviai, vėliau, sovietmečiu, veikė įvairios institucijos – berniukų kolonija, Kūdikių namai ir kt.
Pats Č. Petraškevičius 1941 metų rugsėjo 1 dieną pateko į avariją – susidūrė su įmonės „Maistas“ arklių transportu – ir patyrė sunkią stuburo traumą. Jau kitą dieną po nelaimingo įvykio advokatas ligoninėje mirė. Palaidotas senosiose Panevėžio kapinėse.
Tragiška netektis, istoriniai kataklizmai Č. Petraškevičiaus žmoną vertė ieškoti išsigelbėjimo. Kaip ir daugelis to meto inteligentų, ji su vaikais 1944 metais pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV.
Gamtos mokyklos bendruomenei inicijavus, unikalus buvusios advokato vilos pastatas 2007 metais įrašytas į Nekilnojamojo kultūros paveldo Kultūros vertybių registrą.
Dabartinėje Smėlynės gatvėje Laisvės tilto atidarymas 1925-aisiais buvo didžiulis įvykis mieste. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondo nuotr.
Iš Gamtos mokyklos traukiame toliau Smėlynės gatve artyn Panevėžio centro.
Įdomu tai, kad cariniais laikais ši gatvė Pieski gatve vadinta. O šis žodis, išvertus iš rusų kalbos, reiškia smėlį.
Tik 1919 metų lapkritį gatvė pradėta vadinti Smėlynės.
O nuo 1952-ųjų toks neutralus pavadinimas sovietams nebetiko – jį pakeitė rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio vardas.
Senasis Smėlynės pavadinimas sugrąžintas 1989 metų vasario 13 dieną.
Gatvės istorija glaudžiai susijusi su Panevėžio ligonine.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, jos pradžia siekia 1921 metus, kai Panevėžio apskrities valdyba iš Žemės reformos valdybos gavo žemės sklypą ir jame pagal inžinieriaus Keraičio projektą pradėjo statyti Panevėžio apskrities ligoninės medinį pastatą, per porą metų jį pastatė ir atidarė.
Tuo metu prie jo vešėjo didelis sodas, o pačioje ligoninėje tebuvo dešimt patalpų – įsikūrė chirurgijos ir gimdymo skyrius.
Nuo pat įsikūrimo pradžios ligoninė vis plėtėsi – statyti priestatai, daugėjo patalpų.
1930 metais ligoninės skyriai buvo perkelti į mūrinį dviejų aukštų pastatą, pastatytą tame pačiame sklype pagal architekto Romano Steikūno projektą.
Netrukus ligoninėje atsirado modernus centrinis šildymas, įrengtas rentgeno kabinetas, įsikūrė akių, ausų, nosies ir gerklės skyriai.
Didžiausias buvo chirurgijos skyrius, jame tilpdavo apie 80‒90 ligonių.
Vienoje moderniausių ano meto Lietuvos ligoninių 1935 metais pradėtas statyti antras priestatas, suprojektuotas garsaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio.
Ir per metus jis buvo pastatytas.
Panevėžį kertanti arterinė Smėlynės gatvė – viena įdomiausių mieste tiek savo istorija, tiek medine architektūra. P. Židonio nuotr.
Ligoninei plečiantis ir tobulėjant atrodė, kad laukia šviesi, graži ateitis. Bet jau nenumaldomu greičiu artėjo ir miestui, ir visai Lietuvai tragiški metai.
O 1940 metų pradžia ligoninei atnešė nelaimę. Vasario 19 dieną dėl elektros laidų susijungimo pastogėje kilo gaisras.
Jis buvo didžiulis – nuostoliai siekė100 tūkstančių litų.
Patyrus tiek žalos, ligoniams nebeužteko vietos, kai kuriuos jų teko perkelti į mergaičių gimnaziją.
Šioji buvo ir tebėra artimiausia ligoninės kaimynė.
Ši mokykla – dar vienas svarbus Smėlynės gatvės pastatas, turintis įdomią istoriją, tarpukario inteligentijos palikimas.
1931 metais paskelbtą mergaičių gimnazijos projekto konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, ir greitai buvo imtasi darbų.
„1931 metais rengiant teritoriją gimnazijos statybai buvo kviečiama padirbėti ir visuomenė ‒ už vieno kelmo išrovimą tuomet mokėta 17 litų“, – apie gimnazijos, dabar žinomos V. Žemkalnio vardu, pradžių pradžią pasakoja D. Pilkauskas.
Kviestos talkos ir kitiems darbams. Tad taip darniai dirbant 1932 metų spalio mėnesį naujoje gimnazijoje jau buvo švenčiamos įkurtuvės. Jos statybai išleista 500 000 litų.
Gimnazijos istorija išskirtinai turtinga, patirtis – įdomi.
Jos atsiradimo pradžia laikoma 1905 m., kai Panevėžyje pradėjo veikti keturklasė Marijos mergaičių mokykla.
Mergaitės mokėsi įvairiose vietose, kol pagaliau gavo naujus rūmus.
Daug gimnazisčių laidų išleista į gyvenimą. Tačiau 1940 m. birželio 15-ąją išlydėta paskutinė nepriklausomos Lietuvos abiturienčių laida.
Tais pačiais metais visos šalies gimnazijos paskelbtos vidurinėmis mokyklomis, o Panevėžio mergaičių gimnazija pavadinta 2-ąja vidurine.
Antrojo pasaulinio karo metais gimnazijoje buvo įkurta karo ligoninė, todėl mokykla nuolatinių patalpų neturėjo, dirbo amatų mokykloje Klaipėdos gatvėje, gaisrinės patalpose Ramygalos gatvėje, advokato Č. Petraškevičiaus užmiesčio viloje.
Tik 1945 metų pavasarį Panevėžio mergaičių gimnazija sugrįžo į savo buvusias patalpas, o nuo 1952 metų joje nebeliko mergaičių klasių – kartu mokėsi ir berniukai.
1993-iaisiais Panevėžio 2-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Vytauto Žemkalnio vardas, o po poros metų sugrąžintas ir gimnazijos statusas.
Ši mokykla įdomi ir dėl joje dirbusių pedagogų – išskirtinių asmenybių šalies kultūros lauke. Joje dirbo gamtininkas, vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos zoologų Jurgis Elisonas, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ona Maksimaitienė, mokytojavo poetė Salomėja Nėris, literatūrologė profesorė Vanda Zaborskaitė ir kt.
Panevėžio apskrities ligoninė iki 1936 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondo nuotr.
Artėjant prie centro, žvilgsnius pritraukia ypatingas pastatas – raudono mūro Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
Bažnyčios istorija pasakoja, kad jos statyba pradėta rūpintis dar 1860 metais – tada buvo patvirtintas sklypas, surinkta apie 10 000 rublių, privežta akmenų ir mūrinė bažnyčia jau buvo suprojektuota.
Tačiau prasidėjus 1863 metų sukilimui, klebonas Liudvikas Montvydas apkaltintas politine neištikimybe ir ištremtas į Sibirą, statybai surinkti pinigai konfiskuoti, akmenis įsakyta išvežti iš miesto, o sklypas parduotas.
Tik 1870 metais vėl prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią.
Caras sutiko grąžinti konfiskuotus pinigus ir 1875 metais užsakytas naujas parapijos bažnyčios projektas.
Po metų valdžia leido pradėti statybas senosios bažnyčios žemėje, ir klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu 1877 – 1885 metais iškilo dabartinė raudonplytė bažnyčia, panevėžiečių vadinama tiesiog raudonąja.
Ir štai pati Smėlynės gatvės pradžia – Nevėžio krantus jungiantis tiltas.
Istorikai sako kad seniau jo būta medinio ir, žinoma, nepatvaraus, nepatikimo. Todėl dar 1917 metais vokiečių okupacinė valdžia buvo pradėjusi statyti naują tiltą, bet spėjo įrengti tik atramas.
O naujas tiltas miestui buvo būtinas. Tačiau tik 1925 metais miesto valdžia paskelbė abiejų gelžbetoninių tiltų – Smėlynės gatvės ir esančio Respublikos gatvėje – atstatymo ir darbų užbaigimo konkursą. Jame dalyvavo net įmonė iš Berlyno.
Konkursą laimėjo tuo metu Kaune gyvenęs tiltų inžinierius Pranas Markūnas, su kuriuo ir buvo sudaryta darbų sutartis.
Statybos darbai vyko sparčiai ir tų pačių 1925 metų rugpjūčio mėnesį Smėlynės gatvės tiltas buvo išbandytas. Tilto tvirtumą tikrino per jį važiuojantys du žvyro prikrauti automobiliai.
Tilto atidarymo išvakarėse „Panevėžio balsas“ rašė: „Rugpiūčio 30 d. bus naujo tilto ant Nevėžio atidengimas važiavimui. Į iškilmes kviečiami svečiai iš Kauno – ministeriai ir kiti. Tiltas geležies – betono.“
1925-ųjų rugpjūčio 30 d. tiltas su didžiulėmis įspūdingomis arkomis iškilmingai atidarytas ir net Laisvės vardu pavadintas.
Tiltas buvo išties gražus, dažnai fotografuojamas, tačiau ne visi panevėžiečiai juo buvo patenkinti – manė, jog per siauras, dėl to nepatogus, ant jo dažnai įvyksta susidūrimai.
Savo žodį tarė ir laikmečio permainos – suintensyvėjus transportui, toks tiltas nebetiko miestui.
Ir 1964 metais gatvė išplatinta, o gražuolis tiltas nugriautas. Jo vietoje pastatytas naujas – daug platesnis, visiškai kitos konstrukcijos dabartinis tiltas.
