-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pramonės ir meno sintezės rezultatas – originalūs jų kūrybos vaisiai: dokumentinis filmas, šokio spektaklis ir grojantis autobusas-sintezatorius.
Panevėžio autobusų stotis jau šiandien virs savotiška galerija po atviru dangumi, pritaikyta vienam meno kūriniui, ir turėtų sulaukti ne tik keliaujančiųjų susidomėjimo.
Priešais jos pagrindinį įėjimą penktadienį nuo 18 iki 20 val., o šeštadienį nuo 11 iki 17 val. stovės išskirtinis autobusas, kokiu tikrai dar niekam neteko važiuoti.
Daugiau nei tris dešimtmečius miesto gatvėmis kursavęs ir vos kelis mėnesius nebeeksploatuojamas „Neoplanas“, prie jo padirbėjus dviem panevėžiečiams menininkams – fotografui Pauliui Šaparniui ir dailininkei Jolitai Puleikytei, virto meno kūriniu, kurį ne tik galima, bet ir reikia liesti.
„Norėjosi per kultūrą prakalbinti pramonę, sukurti dialogą tarp jos ir kultūros. Manau, mums pavyko.“
V. Andrijauskaitė
Interaktyvią garso instaliaciją „Autobusas-sintezatorius“ sukūręs P. Šaparnis nebenaudojamą transporto priemonę pavertė muzikos „instrumentu“ ir bet kas šį savaitgalį užsukęs į autobusų stotį gali tapti savotišku kompozitoriumi.
Pasak Pauliaus, kiekvienas turėklas paliestas skleis skirtingą garsą. Paliesti „prabils“ ir prie turėklų įmontuoti stop mygtukai.
„Autobusas taps muzikos instrumentu, kuriuo galės groti kiekvienas, net ir neturintis muzikinio išsilavinimo. Muzikines kompozicijas kurs patys keleiviai ir net nežinia, kokie kūriniai bus sugroti Panevėžio autobusų stotyje“, – intriguoja P. Šaparnis.
Iš Panevėžio kilęs, šiuo metu Vilniuje gyvenantis P. Šaparnis kultūros lauke jau turi savo nišą. Vilniuje, technikos muziejuje meno kūrėjas yra pristatęs personalinę fotografijų parodą, o panevėžiečiams iki šiol geriausiai buvo žinomas kaip Aukštaitijos sostinę vasarą drebinančio muzikos, meno ir industrijos festivalio „Iškrovos“ iniciatorius, vienas iš organizatorių bei vaizdo instaliacijų kūrėjas.
Imtis dar vieno unikalaus projekto – seną autobusą prikelti naujam gyvenimui – P. Šaparniui postūmiu tapo kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ paskelbtas menininkų rezidentų konkursas, pakvietęs kurti miesto pramonės įmonėse.
„Labai norėjau reziduoti savo gimtajame mieste. Visada traukia sugrįžti į Panevėžį ir jame nuveikti kažką įdomaus. Renkantis iš įmonių, kurioje galėčiau kurti, kilo mintis iš autobuso padaryti instrumentą“, – pasakoja P. Šaparnis.
Anot jo, autobusas kaip objektas yra ypač reikšminga priemonė prisidedant prie ekologijos, mažinant taršą ir automobilių skaičių miestuose.
Kartu su Jolita Puleikyte – dailininke, garsėjančia akį traukiančiais, netgi kiek ekscentriškais darbais – senolį autobusą apipavidalino smagiu piešiniu, kuriame vaizduojami pakabinti treningai.
„Norime keisti įsisenėjusius stereotipus – raginam kabinti treningus į spintą ir eiti žiūrėti meno“, – sako P. Šaparnis.
Jaunuosius menininkus įsileidusios įmonės Panevėžio autobusų parko direktorius Arnoldas Gražys teigia mielai atvėręs duris kūrėjams, kurių idėjos turi ir išliekamąją vertę.
„Meno ir pramonės, šiuo atveju mūsų įmonės, derinys, pripažinsiu, atrodė netikėtas. Tačiau rezultatas – intriguojantis, įdomus ir kartu nešantis žinią. Per meną atkreipiamas visuomenės dėmesys į visame pasaulyje opią oro taršos problemą ir į vieną jos sprendimo būdą – viešąjį transportą. Galbūt atėjusieji „pagroti“ autobusu-sintezatoriumi kitą kartą kelionei po miestą vietoj savo automobilio pasirinks aplinkai draugiškesnį keliavimo būdą“, – tikisi A. Gražys.
Į kūrybinį procesą įsitraukė ir pati įmonė, menininkams suteikusi ne tik patalpas, bet ir visapusiškai pagelbėjusi, kad senas autobusas virstų dėmesį traukiančia menine instaliacija.
Dar vienas meno ir Panevėžio pramonės rezidencijos rezultatas – judesio performansas „1.5“ ketvirtadienio vakarą pristatytas bendrovėje „Panevėžio energija“.
Šokėjos Anos Novickajos, aktorės Agnės Muralytės ir režisierės Alginos Bedulskės šokio spektaklis nagrinėja tvarumo svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Kūrėjos pasitelkia judesio ir šokio meną siekdamos atspindėti visuomenės raidą bei norėdamos atskleisti klimato krizės ignoravimo problemą.
„Anksčiau maniau, kad svarbiausios aplinkosaugos problemos yra biologinės įvairovės nykimas, ekosistemų žlugimas ir klimato kaita. Maniau, kad trisdešimt metų gero mokslo gali padėti išspręsti šias problemas. Klydau. Pagrindinės aplinkosaugos problemos yra savanaudiškumas, godumas ir apatija, kad jas išspręstume, reikia kultūrinės ir dvasinės transformacijos. O mes, mokslininkai, nežinome, kaip tai padaryti“, – Jameso Gustave’o Speth’o, JAV patarėjo klimato kaitos klausimais, mintis atliepia performanso kūrėjų komanda.
Pasak A. Bedulskės, parengti šokio spektaklį užtruko tris mėnesius.
„Juokaujame, kad šita premjera turi labai daug debiutų. Debiutuojame kaip trys kartu dirbančios menininkės, aš pirmą kartą pasirodau kaip teatro režisierė, nors esu iš kino industrijos, šokėja Ana Novickaja – kaip choreografė, o Petras Kristijonas Balsys kaip kompozitorius. Be to, pirmą kartą kuriame meno sintezę su pramone. Ir tai smagiausias procesas, kokiame esu dalyvavusi“, – sako režisierė.
Sukurti spektaklį be žodžių, kuriame kalbama tik per judesį, performanso atlikėjos mintį brandino dar gerokai iki „Pragiedrulių“ paskelbto konkurso.
Daug metų gyvenusi Ispanijoje, Lenkijoje profesionali aktorė A. Muralytė, grįžusi gyventi į Lietuvą ir pradėjusi dirbti Panevėžio teatre „Menas“, kartą atvyko pas A. Bedulskę su kūrybine idėja.
Menininkės pažįstamos dar nuo studijų laikų, kai dar tik būsimoji aktorė Agnė ir būsimoji režisierė Algina gyveno viename bendrabučio kambarėlyje.
A. Muralytė bičiulei papasakojo apie šaunią šokėją A. Novickają.
„Gyvenome su mintimi trise sukurti judesio spektaklį, bet tai tebuvo idėja, pakibusi ore. O po kelių mėnesių Agnė aptiko skelbimą apie menininkų rezidenciją Panevėžyje. Konkursui pateikta paraiška mums tapo spyriu pagaliau tą idėją įgyvendinti. Jis tarsi specialiai mums buvo paskelbtas, o tai būtume dar penketą metų kalbėjusios ir nieko nepadariusios“, – pasakoja A. Bedulskė.
Trijų skirtingų žanrų menininkių judesio performansas „1.5“ pritaikytas „Panevėžio energijos“ erdvei, inspiruotas jos energetikos.
Šokio spektaklis atliekamas urbanistinėje aplinkoje, įspūdingo dydžio buvusios katilinės patalpose, kur tebelikę seni vamzdžiai, ant mūro sienos suvirintos kopėčios, tarsi kilimas po žiūrovų kojomis supiltos medžio drožlės.
„Galima sakyti, kad „Panevėžio energija“ kartu su mumis kūrė spektaklį. Tai viena gražiausių partnerysčių, kiek yra tekę patirti. Esu nustebusi, kad tokio didelio masto gamybinė įmonė taip pozityviai ir lanksčiai dirbo ir taip stengėsi. Net kai alino nuovargis, vien dėl jų norėjosi sukurti šį spektaklį“, – pasakojo A. Bedulskė.
Šis kūrinys unikalus ir tuo, jog tai buvo vienkartinis debiutas konkrečiai išskirtinei erdvei.
Performansas kūrėjas praturtino ne tik nauja patirtimi, bet ir tapo savotišku raktu, atrakinusiu Panevėžį.
Iki tol, pasak Alginos, jos pažintis su Aukštaitijos sostine apsiribojo panevėžiečiais, su kuriais teko kurti Vilniuje.
„Bet šito projekto metu su Ana pamatėme, koks gražus Panevėžys, kiek čia daug kultūros, meno, kokios nuostabios kavinės ir kepyklėlės. Dabar jaučiu, kad aš esu dalis šito miesto“, – tvirtino A. Bedulskė.
Režisierei ypač įstrigo panevėžiečių geranoriškumas – menininkės pasakoja sulaukusios tiek šilumos, kiek negalėjo tikėtis.
„Pagelbėjo visi, ko tik prašėme: profesinė mokykla atsiuntė mokines mus grimuoti, o kai viešbutuko užklausėme, ar priimtų gyventi, atrašė su atsiprašymu, kad turi tik vieną kambarį savaitei!“ – stebisi Algina.
Dar viena menininkų rezidencijos projekto premjera labai neįprastoje vietoje panevėžiečių laukia kitą savaitę.
Įmonės „Panevėžio specialus autotransportas“ industriniame atliekų perdirbimo angare meno rezidentai Paulius Oficerovas ir Dinas Marcinkevičius pristatys dokumentinio filmo „DM“ premjerą.
Jame autentiškai, nemoralizuodami kūrėjai nagrinėja tvarumo ir žmogaus santykį kaip kompleksinį ir daugialypį procesą.
Tai visiškai naujas, niekur nerodytas filmas, sukurtas specialiai meno ir pramonės rezidencijai.
Dinas ir Paulius bendra kūryba užsiima nuo paauglystės, drauge įkūrė projektą „Dvikampis“, kartu kuria, režisuoja, prodiusuoja filmus, videoprojektus. Abu menininkai grįžo į gimtąjį miestą realizuoti savo idėjų dalyvaujant „Pragiedrulių“ rezidencijoje.
Į atvirą kvietimą menininkams, gyvenantiems Panevėžyje arba iš jo kilusiems, dalyvauti „Pragiedrulių“ rezidencijoje ir kurti miesto pramonės įmonėse atsiliepė 15 kūrėjų. Komisijos iš tokio būrio atrinktų trijų paraiškų autoriai nuo vasaros triūsė įmonėse realizuodami menines idėjas.
Lietuvoje netradicinio projekto – Panevėžio meno ir pramonės sintezės rezidencijos sumanytoja ir generatorė, kultūrinių projektų iniciatorė, neseniai Stasio Eidrigevičiaus menų centro direktore išrinkta panevėžietė Vaida Andrijauskaitė pasakoja, jog idėja sujungti tuos du, regis, visiškai skirtingus polius kilo grįžus gyventi į Panevėžį po daugiau nei dešimtmetį trukusios darbinėmis ir kūrybinėmis patirtimis įspūdingos emigracijos.
Pramonės ir meno dialogui pradžią davė Vaidos kartu su Prancūzijos menininku Dan Hermouet projektas įmonėje „Aukštaitijos vandenys“. Požeminiame nebenaudojamame vandens rezervuare surengta fotografijų paroda, kurioje tarsi sustabdytas laikas, žvelgiantis iš čia dirbančių darbuotojų portretų.
„Buvo mintis užkalbinti daugiau miesto Savivaldybės įmonių, kuriančių Panevėžio identitetą. Kiekvieną dieną naudojamės jų paslaugomis ir dėmesį atkreipiame tik tuomet, kai kas nors nutinka negero: nebešyla radiatoriai, vėluoja autobusas ar neišvežti atliekų konteineriai. O kai viskas gerai, mums tarsi neegzistuoja. Norėjosi per kultūrą prakalbinti pramonę, sukurti dialogą tarp jos ir kultūros. Manau, mums pavyko“, – sako V. Andrijauskaitė.
