-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ką jau ką, bet Klaipėdos gatvę Panevėžyje žino kiekvienas. Į miesto ritmą įsiliejanti ir centro link vedanti, ji – tikras istorijos lobynas, saugantis glaudžias praeities ir dabarties sąsajas.
Dėmesio vertų, svarbių objektų Klaipėdos gatvėje daug. Tačiau vienas iš jų, pačioje gatvės pradžioje esantis, ypatingas, išsiskiriantis iš kitų turtinga savo istorija ir šviesiu miesto ženklu.
Pro savo kabineto langą Panevėžio kolegijos III ir IV korpusus kasdien matanti šios mokslo įstaigos bibliotekos vedėja Vilija Raubienė daug metų domisi šios miesto dalies istorija, yra sukaupusi vertingos medžiagos, parengusi ir išspausdinusi nemažai straipsnių.
„Šie pastatai mena daug žmonių ir įvykių, bet nepriklausomai nuo laikmečio, jie beveik visais laikais tarnavo švietimui ir mokslui“, – sako bibliotekininkė.
Žvelgdama į pačią Klaipėdos gatvės pradžią, į buvusios mokytojų seminarijos pastatą, ji teigia dažnai bandydavusi įsivaizduoti, koks čia gyvenimas virė prieš šimtą, prieš du šimtus metų, kokie žmonės čia vaikščiojo, mokėsi, dirbo.
Tačiau bibliotekos vedėja ne tik mintyse kūrė vizualų praeities paveikslą – ji pradėjo iš esmės domėtis gatvės, pastatų atsiradimo istorija.
Remdamasi autoritetingais šaltiniais, tarp kurių ir Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjo Leono Kaziukonio sukaupta medžiaga, V. Raubienė pasakoja, kad šiai miesto daliai pradžią davė vienuolių pijorų įsikūrimas ir su jų veikla prasidėjusios statybos.
Žinoma, kad pijorai Panevėžio centre kūrėsi XVIII a. pirmoje pusėje, suteikus jiems nemažą žemės sklypą su sąlyga, kad jame pastatys bažnyčią, vienuolyną ir mokyklą.
Taip ir buvo padaryta.
Todėl ir gatvė tuomet gavusi Vienuolyno pavadinimą ir dar daug laiko turėjo praeiti, kol ji pradėta vadinti Klaipėdos.
Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Šių laikų Klaipėdos gatvės pažiba – Panevėžio kolegija – įsikūrusi net keliuose korpusuose.
V. Raubienė yra parengusi išsamų straipsnį apie III kolegijos korpusą pačioje Klaipėdos g. pradžioje.
Per ilgą gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi jo vidus ir išorė, taip pat ir paskirtis, bet visais laikais priklausė mokymo įstaigoms.
„Išskyrus I ir II pasaulinio karo metus“, – priduria istorijos tyrinėtoja.
Vis dėlto bibliotekos vedėjos žvilgsnis pirmiausiai krypsta į IV kolegijos korpusą – juk šiame pastate ir būta visai šaliai itin svarbios švietimo įstaigos – mokytojų seminarijos.
„Daugelis bent jau senosios kartos Panevėžio inteligentų tikrai girdėjo ir žino, kad kadaise mieste veikė mokytojų seminarija. Tačiau tikrai ne visiems žinoma, kad didelė dalis seminarijos veiklos metų praėjo dabartiniame Klaipėdos gatvės 3 pastate“, – pasakoja V. Raubienė.
Panevėžio mokytojų seminarija veikė trimis etapais: pirmuosius du, nuo 1872 iki 1915 metų, po pertraukos – nuo 1921 iki 1935 metų Klaipėdos gatvės 3-iuoju numeriu pažymėtame name , o nuo 1944 iki 1957 metų – Kranto g. 18.
Pirmuosius mokytojų seminarijos veiklos etapus menantis pastatas išlikęs iki šiol ir dabar yra Panevėžio kolegijos IV korpusas.
Pastatytas jis 1888 metais, o 2004-aisiais kaip vertingas istorinis pastatas įtrauktas į miesto kultūros paveldo objektų sąrašą.
„Šiame pastate savo pėdsaką paliko garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, dėstęs seminarijoje dvejus metus, nuo 1906 iki 1908-ųjų. Jo dvasia čia vis dar gyva, tuo labiau kad 2012 metais pastate įsteigta Jono Jablonskio auditorija nuolat primena apie jo nuopelnus lietuvių kalbai ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje“, – pasakoja viena iš šios auditorijos atsiradimo iniciatorių V. Raubienė.
Ji svarsto, jog dabar galime tik paspėlioti, kur link Panevėžyje būtų pakrypusi lietuvių kalbos situacija, jeigu J. Jablonskis kiek ilgiau mūsų mieste būtų užsibuvęs.
Deja, tuomet nesvetinga seminarijos atmosfera, mažas atlyginimas vertė didįjį kalbininką ieškoti geresnės ir pelningesnės tarnybos. Jis išvyko dėstyti klasikinių kalbų į Brestą.
Pirmasis mokytojų seminarijos gyvavimo etapas baigėsi, kai tame pastate 1915 m. buvo įkurta vokiečių karo ligoninė.
O nuo 1919 iki 1921 metų jame veikė Raudonojo Kryžiaus ligoninė.
Kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, per karą reikėjo rūpintis sužeistaisiais ir 1919 metų birželio mėnesį nuspręsta ligoninę įrengti buvusios mokytojų seminarijos rūmuose.
Į šias patalpas, be anksčiau čia veikusios mokytojų seminarijos, pretendavo ir Panevėžio lenkų gimnazija.
„Visgi sužeistųjų gydymas tuo metu buvo prioritetas. Įsteigta Raudonojo Kryžiaus ligoninė, o jos vadovu paskirtas gydytojas Pranas Mažylis. Po intensyvaus remonto 1919 m. liepos 8 d. ligoninė oficialiai pradėjo veikti“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Daugiausia lovų buvo Chirurgijos skyriuje. Tačiau buvo reikalingas ir Infekcinių ligų skyrius, juk mieste tuo metu siautė dizenterijos epidemija, šiltinė.
Ligoninė veikė sunkiomis sąlygomis. Nebuvo visiškai užtikrintas elektros tiekimas, kildavo daug sunkumų gabenant pacientus.
Vykstant mūšiams su bermontininkais ligoninė buvo perpildyta.
Išsilaikyti jai buvo sudėtinga, tad ir padėjo kas tik galėjo. Daug maisto aukojo ūkininkai, privatūs asmenys, įvairios įmonės.
Štai 1920 metų Kalėdų proga sulaukta fabriko „Birutė“ dovanų – saldainių. Iš kitur gauta ir sausainių, ir pyragų, o rūkaliams dovanota net papirosų.
Ligoninei išsikrausčius, nuo 1921-ųjų į Klaipėdos gatvę vėl pradėjo kraustytis mokytojų seminarija. Tik nugyventoms patalpoms reikėjo didelio remonto.
Jam vykstant mokslo metų pradžia atidėta iki lapkričio 4 dienos. Su laiku seminarijos veikla įsibėgėjo.
Muziejaus darbuotojas pasakoja, kad seminaristų praktikai seminarijoje buvo atidaryta ir pradinė mokykla.
O sodininko, daržininko ir bitininko praktikai prie seminarijos įkurtas sodas ir daržas.
Žinoma, kad Panevėžio mokytojų seminarija turėjo ir turtingą biblioteką.
Nuo 1923 metų prie Panevėžio mokytojų seminarijos pradėjo veikti meteorologijos stotis.
Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje pasikeitus situacijai Lietuvoje, nuspręsta panaikinti visas mokytojų seminarijas ir steigti mokytojų institutus.
Todėl nuo 1933 metų uždaromi visi veikusių mokytojų seminarijų pirmi kursai.
1934 metais likviduota ir prie Panevėžio mokytojų seminarijos veikusi pradžios mokykla.
O 1935 metais, atidarius Klaipėdos pedagoginį institutą, Panevėžio mokytojų seminarijos nebeliko – jos rūmai perduoti Panevėžio amatų mokyklai.
Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, žinoma, atnešė permainų – patalpose vėl įkurta karo ligoninė.
Vėliau permainos ritosi viena po kitos: 1944 metais čia atidaryta geležinkelininkų, po penkerių metų – speciali amatų mokykla.
1951 metais vietoj specialios amatų mokyklos šiose patalpose darbą pradėjo Panevėžio žemės ūkio mechanizacijos mokykla.
Tik 1960 metais Klaipėdos gatvėje įsikūrė Panevėžio politechnikumas, 1991 metais tapęs Panevėžio aukštesniąja technikos mokykla, o nuo 2002-ųjų – dabartine Panevėžio kolegija.
Nuo Panevėžio centro tiesia linija iki pat miesto pabaigos nubėganti gatvė Klaipėdos vardu vadinama nuo 1924-ųjų metų sausio.
Toks vardas jai suteiktas Panevėžio šaulių rinktinės iniciatyva, praėjus metams po Klaipėdos sukilimo, prijungusio pajūrio kraštą prie Lietuvos. Taip buvo pažymėtos tokio svarbaus įvykio metinės.
Ir štai tuo pačiu vardu gatvė vadinama jau beveik šimtą metų.
O jos pradžią liudijantis Vienuolyno gatvės vardas 1871 metais buvo pakeistas kitu – nuo tada gatvė vadinta Vladimiro gatve. Toks pavadinimas išliko iki pat Lietuvos nepriklausomybės.
„Pagal ne visai patvirtintus duomenis, Pirmojo pasaulinio karo metais ši gatvė vadinta Bohemijos. Atgavus nepriklausomybę, nuo 1919 iki 1924-ųjų turėjo Smilgių vardą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Dabar, matydami Klaipėdos gatvėje esančią prekybos, pramonės, kultūros, verslo įmonių gausą, galime numanyti, jog ji niekada nebuvo nuošali ir rami.
Tarpukariu vienas svarbesnių objektų – Klaipėdos g. 75 veikusi Panevėžio miesto skerdykla. Iš čia mėsos gaminiai keliaudavo net į Angliją.
Ir, kaip teigia istorikas, ši skerdykla buvo viena iš įmonių, sumokėdavusi daugiausia litų į Panevėžio biudžetą.
„Pagal miesto biudžetui sumokamus mokesčius skerdykla buvo antra po Panevėžio elektrinės“, – sako D. Pilkauskas.
Žinoma, kad 1939 metais į Klaipėdos gatvę arčiau skerdyklos perkeltas ir malkų turgus.
Klaipėdos gatvėje veikė tarp panevėžiečių labai populiari Juozo Vaičiūno limonado dirbtuvė.
O štai Klaipėdos g. 22 veikusi duonos kepykla uždaryta dėl antisanitarinių sąlygų.
Klaipėdos g. 24 buvo Damaševičiaus mechaninės dirbtuvės, įsteigtos 1924 m. Jose gaminti žemės ūkio įrankiai, geležinės akėčios, ratų ašys, varžtai, remontuotos siuvimo mašinos, rašomosios mašinėlės, automobiliai, pardavinėti angliški „Humber“, prancūziški „Peugeot“, vokiški „Vanderer“ dviračiai. Dirbtuvėse dirbo 10 žmonių.
Dar Klaipėdos gatvėje veikė A. Krikštaponio žvakių, karstų ir vainikų parduotuvė, buvo dantų gydytojos kabinetas, Klaipėdos ir Sodų gatvių kampe stovėjo naujas Panevėžio spaudos kioskas ir būta daug kitų traukos vietų.
Įdomu, jog ir pirmosios pokario artelės kūrėsi Klaipėdos gatvėje.
Viena pirmųjų 1944 metų liepą įsteigta siuvimo artelė „Konfekcionas“. 1948 metais – artelė „Keramika“, gaminusi molinius indus, ąsočius, puodelius, vazonus ir kt. Vėliau šioje artelėje organizuotas skardininkų skyrius.
Klaipėdos g. 1985 m. spalis. J. Pūkio nuotr.
Žinoma, kad Klaipėdos gatvė pradėta grįsti 1930 metais. Pirmiausia – miesto centre esanti jos dalis. Ir tik 1938-aisias imtasi gatvės dalies nuo skerdyklos iki pat miesto ribos.
Visko būta toje judrioje ir visada žmonių pilnoje gatvėje. Neaplenkė jos nei gaisrai, nei kitos nelaimės.
Panevėžio spaudoje ne kartą rašyta apie Klaipėdos gatvėje vykusius nelaimingus atsitikimus.
Štai 1924 m. liepos 11 dieną visus išgąsdino žaibas, trenkęs į Adomaičio mūrinius dviejų aukštų namus.
O per vieną 1937 metų vasaros audrą Klaipėdos gatvės gale nuplėštas namo stogas, išlaužyti medžiai, išverstas telefono stulpas ir nutrauktas elektros tiekimas. Tų pačių metų žiemą kilo gaisras mūrinio namo Klaipėdos g. 29 mansardoje, kurioje gyveno 88 metų namo sargas. Per gaisrą jis žuvo.
Klaipėdos gatvės 7-uoju numeriu pažymėtame name, buvusiose pijorų vienuolyno patalpose, ir cariniais laikais, ir nepriklausomos Lietuvos valstybės metais buvo kareivinės.
Tačiau 1944 metų liepos mėnesį besitraukdami vokiečiai šias Panevėžio kareivines išsprogdino ir šio svarbaus bei reikšmingo istorinio pastato, kaip ir daugelio kitų miesto praeitį liudijančių objektų, nebeliko nė ženklo.
