Genovaitė Bružienė neslepia: apie keistuolę mamą per gyvenimą visokių kalbų yra prisiklausiusi. Kartais jos spygliu durdavo į širdį. Ir tik vieni artimieji žinojo, kokia Šiaudinienė yra iš tikrųjų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Keistoji disidentė

Keistoji disidentė

Kas giliame sovietmetyje galėjo išdrįsti viešai persižegnoti, apsikabinti griaunamą naikinamos bažnyčios kryžių, prie palto atlapo prisisiūti Trispalvę ir sugėdinti neišmanančius, ką lietuviui reiškia geltona, žalia ir raudona spalvos? Už tokią drąsą mažų mažiausiai grėsė pasimatymas su KGB tardytoju. Ir kvailelio, ligonio etiketė.

Kas slėpėsi po Panevėžio legenda virtusios Antaninos Šiaudinienės akibrokštų sovietinei nomenklatūrai, aptarinėjama net ir dabar, nuo jos mirties praėjus keliems dešimtmečiams.

Laimingi nelaimingieji

Panevėžiečiai dar iki šiol pasakoja romano vertas, legendomis apipintas Antaninos Šiaudinienės istorijas, nors pačios jų herojės gyvybė užgeso prieš 32-ejus metus. Žmonės ją laikė „pačiuožusia“, bet nuo šios moters žodžių susigūždavo net milicininkai – „kvailelės“ lūpomis dažnai kalbėdavo karti nuoga tiesa.

„A. Šiaudinienė buvo viena įdomesnių mano sutiktų asmenybių. Iš veido labai panaši į vaikų pasakose piešiamą raganą: jos veidas kaulėtas, ilga nosis, marga skarele ant galvos ir dar užmaukšlinta ant akių. Bet savo būdu ji man primena Don Kichotą“, – sako Romas Kaunietis, atsiminimų apie sovietmečio keistuolius „Nelaimingieji, kurie buvo laimingi“ autorius, už antisovietinę veiklą teistas ir kalintas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierius.

Jo atsiminimuose A. Šiaudinienė – kovotoja su sovietinėmis represinėmis struktūromis. Ji viešai rėždavo antisovietines kalbas, mokydavo atsigręžti į Dievą, nebijojo nė sovietų pareigūnui po nosimi pamojuoti rožiniu.

Akibrokštas saugumiečiams

Per bolševikų Spalio revoliucijos šventes arba Gegužės pirmosios demonstracijas pasirodžiusi A. Šiaudinienė tapdavo tokių ceremonijų ašimi, apie ją dar ilgai mieste kalbėdavo, o ir iki šių dienų tebekalba.

„Kažkuriais metais, pamenu, buvo ką tik naujai pastatytas dramos teatro pastatas ir prieš pat jį įrengta tribūna miesto valdžiai. Demonstracijos dalyviai pro tą tribūną turėjo ateit nuo vaistinės pusės. Kol ten Ramygalos gatvėje susirikiavo demonstrantai su vėliavomis ir plakatais, kolona pradėjo judėt, ties vaistine iš kažkur atsirado Šiaudinienė su kryžiumi rankose ir pačiam demonstrantų kolonos priešakyje ėmė žygiuoti besižegnodama, o žmonės gatvėse stovėdami kvatojosi. Praeidami pro tribūną, demonstrantai turi sušukti: „Tegyvuoja komunistų partija!“ O tribūnoje stovi ne vien miesto komunistų valdžios šulai, stovi ir aukšti sovietinės armijos vadai iš Pajuostės karinio dalinio, KGB bonzos. Koks akibrokštas, kai pačiam kolonos priešakyje jie pamatė atžygiuojančią Šiaudinienę su kryžiumi! Priėjusi prie tribūnos, ji stabtelėjo, atsisuko į ten stovinčius raudonuosius ponus, dideliu rankos mostu juos peržegnojo, žemai nusilenkė ir nuėjo tolyn“, – pasakojo R. Kaunietis.

„Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, galima sakyti, kad tuo metu ji buvo savotiška disidentė.“
E. Karoblytė

Nors ir iki tol Šiaudinienė sovietmečio šulams buvo iškrėtusi pokštų, bet toks demonstratyvus miesto valdžios ir už jos nugarų stovėjusių rusų okupantų karinio dalinio politrukų išjuokimas jai buvo vienintelis ir paskutinis. R. Kaunietis mena, kad vėliau tokiose ceremonijose garsiosios keistuolės nebeteko matyti. O kartą vienas Panevėžio milicininkas jam prasitaręs, kad daugiau Šiaudinienės šventėse nebus. Nuo kvailelės keistuolės sovietų valdžią KGB saugojo duodama nurodymą milicijai prieš Gegužės 1-ąją arba prieš Spalio revoliucijos švenčių demonstracijas ją išvežti iš miesto.

Apie Antaniną Šiaudinienę vyresnės kartos panevėžiečiai žino daug istorijų – tikrų ir gerokai pagražintų, o jos įdomios ir garsiosios keistuolės nemačiusiam jaunimui. R. Kauniečio nuotr.

Sugėdino neatpažinusio Trispalvės

R. Kaunietis juokiasi ir pats buvo užkibęs ant Šiaudinienės kabliuko. Labai nemėgusi komunistų, ji nevengdavo net viešoje vietoje ant jų paburnoti, kliūdavo ir eiliniams piliečiams.

„Be abejo, protingą žmogų tuoj pat „parištų“, o kai tokia šneka, ir kagėbistams nelabai įdomu, nors juos, kiek žinau, tai erzindavo. Važiavau kartą autobusu ir įlipo Šiaudinienė. Visus peržegnojo, piktas dvasias iš autobuso išvaikė, dar garsiai nusikvatojo ir atsistojo šalia manęs. Žiūriu, prie švarkelio prisisegusi tokią siaurą ordinų juostutę, o aš, kvailys, nieko nepagalvojęs ėmiau ir paklausiau, kokiu čia ordinu tamstą tikriausiai komunistai apdovanojo? Šiaudinienė tik atsisuko į mane ir griežtu tonu garsiai tarė: tamsta pats tikriausiai komunistas, kad nepažįsti lietuviškos Trispalvės?“ – nuotykio nepamiršo R. Kaunietis.

Užmetęs akį į juostelę švarko atlape, R. Kaunietis gerokai susinepatogino – Šiaudinienė buvo pasipuošusi Trispalvės spalvomis.

„Man taip nejauku pasidarė. Iškart atsiprašiau, bet jai tas mano atsiprašymas buvo nė motais, ir toliau ant manęs burnojo, kad va, dar vienas komunistas atsirado, nepažįsta lietuviškos vėliavos. Paskubėjau kitoje stotelėje išlipti“, – pasakoja laisvės kovotojas.

Malda vietoj bilieto

Šiaudinienė garsėjo ne tik išsišokimais prieš sovietų valdžią, bet ir begaliniu pamaldumu. Mieste dažnai buvo galima ją sutikti nešiną kryžiumi ir maldaknyge. R. Kaunietis svarsto, kad nors moteriškė ir elgėsi keistai, bet tokie poelgiai versdavo suglumti.

Jis pamena, kaip kartą su bendrakursiais atlikdami praktiką technikumo metalo dirbtuvėse, buvusiose tuometėje Lenino, o dabar Laisvės, aikštėje, pro langus išvydo patraukiantį vaizdą. Per aikštę žygiavo kryžių iškėlusi Šiaudinienė, o iš paskos – didžiulis vaikų ir visokių žioplių pulkas.

„Matom, Šiaudinienė su tuo kryžium užeina į Civilinės metrikacijos skyrių. Paskui jo darbuotojos pasakojo, kad Antanina visus palaimino ir rodo per langą: pažiūrėkit, pilna Lenino aikštė kvailių prisirinko“, – įsiminė R. Kauniečiui.

O kitą kartą jam teko anksti ryte važiuoti link Krekenavos. Stotyje į autobusą įlipo ir Šiaudinienė. Atėjus konduktorei, visi keleiviai kaip ir dera nusipirko bilietus, o keistuolė – nė krust. Konduktorė kelis kartus pakartojo prašymą pirkti bilietą, bet Antaninai – nė motais. Klestelėjusi sėdynėn, ji susikaupusi gyveno savo mintyse.

„Artėjant prie Molainių stotelės, atsistojo, atsisuko į konduktorę ir garsiai sako: tamsta užrūstinai Dievą, ar nematei, kad aš meldžiuosi? Ir išlipo taip ir nenusipirkusi bilieto“, – pasakoja R. Kaunietis.

Atgaivino scenoje

Krūvą panevėžiečių prisiminimų apie savotiška miesto legenda tapusią A. Šiaudinienę surinkusi teatro „Menas“ aktorė Elona Karoblytė šią išskirtinę asmenybę atgaivino scenoje. Prieš keletą metų rodytas ir milžiniško populiarumo sulaukęs jos pastatytas spektaklis „Respublikos gatvės vaikai“ pasakojo apie Panevėžio gyvenimą septintajame dešimtmetyje.

„Rašant spektaklio scenarijų tarsi net nebuvo galima nepaliesti Šiaudinienės“, – sako E. Karoblytė.

Augusi miesto centre, ji Šiaudinienę vaikystėje dažnai matydavusi miesto gatvėmis stumiančią keistą vežimaitį – ratelius su uždėta skardine vonele.

„Man ji atrodė paslaptinga ir netgi baugi. Mes, vaikai, jos prisibijodavome. Gal dėl to, kad dažnai pašūkaudavo gatvėje. Kodėl ji taip garsiai kalbėjo, sužinojau tik tada, kai po vieno spektaklio su manimi pasikalbėti atėjo jos dukterys. Tada ir išaiškėjo faktas, kad Šiaudinienė gerokai neprigirdėjo, o spektaklyje buvo scena, kur ji skambina telefonu“, – pasakoja E. Karoblytė.

A. Šiaudinienė su vyru Juozu ir vaikais prie šeimos kryžiaus, stovėjusio jų namo kieme J. Tilvyčio gatvėje. Asmeninio archyvo nuotr.

Dėl kryžiaus – ant bokšto

Daug aktorės surinktos informacijos apie šią Panevėžio legendą netilpo į spektaklį. Elona juokiasi, kad neįmanoma parodyti visko, ką ši moteris yra prikrėtusi.

„Dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, galima sakyti, kad tuo metu ji buvo savotiška disidentė. Anuomet niekas jos daug nei fotografavo, nei filmavo, bet atsiminimai apie ją eina iš lūpų į lūpas. Kaip žinoma, atsiminimai, laikui bėgant, apsipina dar įvairiausiomis aplinkybėmis ir tampa legendomis“, – svarsto E. Karoblytė.

Ir kokių tik tų pasakojimų likę panevėžiečių atmintyje! Kai sovietų nomenklatūrininkai ėmėsi uždaryti Švč. Trejybės bažnyčią ir taikėsi nupjauti nuo jos bokšto kryžių, Šiaudinienė užsikabarojo pastoliais iki paties kryžiaus, apsikabino ir pradėjo šaukti neprileisianti komunistų. Kovotoją nukelti teko iškviestiems ugniagesiams.

Kitąkart, pasakojama, Lenino aikštę nuklojo lapeliai su maldomis – Šiaudinienė plėšė maldaknygės puslapius ir mėtė po aikštę suprasdama, kad kas juos pakels, tas ir perskaitys.

Arši kovotoja prieš sovietinę sistemą buvo ir jautri, užjaučianti moteris. E. Karoblytei senieji panevėžiečiai yra pasakoję, kad kai J. Tilvyčio gatvėje mirė kaimynas, Šiaudinienė, nieko neklaususi, apėjo aplinkinius namus, surinko kėdžių ir sunešusi išrikiavo velionio kieme, kad atėjusieji į šermenis turėtų kur atsisėsti.

Paskutiniai mėnesiai ligos patale

„Aš didžiuojuosi mama ir labai dėkoju, kad mus, tris vaikus, užaugino. Žmonių kalbų visokių prisiklausiau, bet aš žinau, kad ji buvo labai užjaučianti, paguodžianti“, – sako garsiosios Šiaudinienės dukra, 80-metė Genovaitė Bružienė.

Jos trejais metais vyresnė sesuo gyvena Šiauliuose, o porą metų vyresnis brolis – jau amžinybėje.

Su tėveliu šeima atsisveikino 1975-aisiais. Šiaudinienei buvo lemta našlauti dar 13 metų. Pasak Genovaitės, mama paskutinius gyvenimo mėnesius praleido stipriai pasiligojusi. Gydytojai netgi ragino amputuoti vieną koją, bet artimieji nesutiko.

„Kur ten 86-erių močiutei dar koją pjauti“, – pamena dukra.

Sulaukė vėliavos ant teatro

Šiaudinienė mirė taip ir nesulaukusi Nepriklausomybės, už kurią visą gyvenimą kovojo, tačiau į amžinybę išėjo pajutusi jos gūsį.

„Ji nebegalėjo vaikščioti ir aš pasakojau: mama, Trispalvę ant teatro iškėlė! Mačiau, kad jai tai buvo laimė. Ji labai nekentė okupantų. Prie palto prisisiūdavo Trispalvę ir vaikščiodavo po miestą. Mama savaip kovojo už laisvą Lietuvą“, – mena Genovaitė.

Dukra neslepia: apie keistuolę mamą per gyvenimą visokių kalbų yra prisiklausiusi. Kartais jos spygliu durdavo į širdį. Ir tik vieni artimieji žinojo, kokia Šiaudinienė yra iš tikrųjų.

„Turiu pripažinti, kad ji turėjo savotišką požiūrį, ir tų nervų buvo – ir pašūkaudavo, ir viduriu gatvės eidavo kryžių nešdama. Autobusai, automobiliai sustodavo ir duodavo jai kelią. Bet nebuvo toks ligonis, kaip kiti kalba. Sakydavo, kad gudri durnė. Bet tikrai nebuvo ligonis. Esu visokių melų girdėjusi, kad neva ir mus norėjo nužudyti. Nusispjaudavom į tokias kalbas ir neimdavom į galvą. Svarbiausia, kad mes žinojom, kokia ji gera“, – pasakoja G. Bružienė.

Panevėžio legenda tapusios Šiaudinienės istorija – dukters Genovaitės išsaugoto­se šeimos nuotraukose. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Valdiško darbo kratėsi

A. Šiaudinienė kilusi iš 12-os vaikų šeimos. Pasak dukros, seneliai turėjo ūkį Vaišvilčių kaime. Gausios šeimos dvi atžalos anksti mirė, o užėję karo neramumai išblaškė vaikus po pasaulį. Šiaudinienės penkios seserys gyvenimus susikūrė JAV. O pati Antanina netoli gimtųjų namų nutekėjo. Su vyru įsikūrė J. Tilvyčio gatvėje. Šalia miestietiško namelio ir grytukę iš gimtinės atsivežė.

„Ten mes ir užaugome. Augino tėveliai karvę, ožką. Eidavom ganyti į pievas prie miesto, tada gi Panevėžys mažas buvo“, – mena dukra.

Dar vieną sklypą šeima turėjo dabartinėje J. Zikaro gatvėje. Pasak Genovaitės, tėvelis jame buvo sodą pasodinęs, ir namelis ten stovėjęs.

Per visą gyvenimą, net ir sovietmečiu, Šiaudinienė nėra nė dienos dirbusi valdiško darbo.

„Eidavo pas ponus skalbti, namų tvarkyti. Visais laikais, ir sovietiniais, ponų būdavo“, – pasakoja dukra.

Šiaudinienės namai visada būdavo pilni žmonių. Keistuolė nuomodavo kambarius neturintiems pastogės. Anot Genovaitės, daugybė panevėžiečių ten pagyveno – vieni išeidavo, kiti ateidavo. Dukra svarsto, kad per tokias pažintis mama jai „suveikusi“ ir vieno kambario kooperatinį butą.

Glaudė vokiečius

J. Tilvyčio gatvėje, pas Šiaudinius, prieglobstį buvo suradusi ir vokiečių pabėgėlių šeima – močiutė, mama ir keturi jos vaikai. Vaikystę su jais leisdavusi Genovaitė pamena, jog mama labai gailėdavusi svetimšalių, atskirtų nuo tėvynės, nė nenutuokiančių, kur karas nubloškęs jų tėvelį.

„Kartu su jais prie stalo sėsdavom, šventes kartu švęsdavom, mes, vaikai, kartu žaisdavom. Labai liūdėjau, kai juos išvežė“, – pasakoja Genovaitė.

Ir tik po daugelio metų, jau Lietuvai tapus nepriklausomai, vokiečių šeima atvyko į Panevėžį padėkoti ir atsilyginti Šiaudinienės atžaloms už jų mamos gailestingumą.

Galop J. Tilvyčio gatvėje Šiaudinienės sklypą nusiaubė ugnis – gaisre supleškėjo ir trobos. Keistuolės palikuoniai Nepriklausomybės metais bandė sklypą įteisinti kaip savo nuosavybę, tačiau nors kaimynai teismuose ir paliudijo Šiaudinienę ten daug dešimtmečių gyvenus, sklypas taip ir liko valstybės nuosavybe.

„Dabar ten nieko nebėra, tik pieva, dar šiokį tokį daržiuką pasisodinu. Nueinu pabūti. Ten labai gera aura“, – sako Šiaudinienės anūkas, 51-erių Artūras Bružas.

Močiutė jam kartodavo, kad būsiantis kunigu. Bet Artūras tapo statybininku ir jau ketvirtus metus važinėja į komandiruotes Danijoje.

Leniną kvėpino valerijonais

Anūkas juokiasi turėjęs „nerealią babą“. Jos protesto akcijos žmones prajuokindavo, o saugumiečius priversdavo nervintis. O ką jiems likdavo daryti pamačius, kaip turbūt pusės miesto katinai sulėkę raitosi prie Lenino kojų? Mat Šiaudinienė tautų vado paminklą įsigudrindavo apšlakstyti valerijonu. Žmonės pasakoja, kad kažin kaip Leninui į jo ištiestą ir į šviesųjį rytojų rodančią ranką yra įdėjusi duonos, kitąkart – apelsiną.

„Vaikystėje mane vaikai irgi vadindavo šiaudiniu, pasityčiodavo. Man atrodo, kad močiutė dažnai tik apsimesdavo kvailele. Su ja kalbantis niekada nejausdavome, kad nusišnekėtų. Tiesiog negalėjo susitaikyti su ta santvarka. Kai Trispalvę jai nuo atlapo nuplėšdavo, vėl prisisiūdavo. Ir kai nuvesdavo mane gazuoto vandens, pati irgi stiklinę per tris kartus išgerdavo vis pasakydama – už geltoną, už žalią, dabar už raudoną“, – pasakoja anūkas.

Komentarai

  • Kokios nesąmonės straipsnyje… Kokia ji disidentė?!!? Autobuse ar gatvėje galėjo apspjaudyt ar išplūsti kiekvieną. Psichinį ligonį dabar disidentu padarys???Visai jau pablūdot? Tai po 20 metų ir paukštytė pasirodys kovotoja už šviesų rytojų buvusi? Tik pas mus tas, kas buvo niekuo, po metų gali ir prezidentu įsigeisti pasivadinti…

    • Aha, jausdavo kuris komunistas…

    • Ji nesispiaudydavo. Spiaudydavos ir keikdavosi Laimutė dar viena miesto keistuolė.

  • Nebuvo ji piktybinė ir nesispjaudydavo. Ateidavo pas mus į 5 vidurinę, užeidavo į klasę, įsakydavo nusirišti raudonus kaklaraiščius, kartais ir atimdavo. Jei iš mokyklos pro jos namus eidavai be kaklaraiščio, tai pagirdavo ir mėtiniais saldainiais pavaišindavo.
    Kadangi duona, kaip ir viskas buvo normuota, į parduotuvę S. Daukanto gatvėje ji atsinešdavo ryšulėlį, primenantį suvystytą kūdikį, ir išsireikalaudavo papildomą duonos kepaliuką ar batoną.

  • Ji tokia pat disidentė, kaip Liandsbergis prezidentas…:)))))

    • Atsakyti
  • Ji buvo mokytas zmogus, rastinga ,kilusi is dvarininku gimines. kazkaip reiktu pagalvoti i iamzinti ta zmogu

  • Daug nesiplesiu,bet kas liecia buta tai po ponu namu langais kur gyveno kackus,dienom ,naktim sukaliojo ir buta gavo.Savo vezimeliu tempe visokes statybines medziagas ir nama pasiste.Nebuvo jokia disidente,o tiesiog gudri durne.Tiesa siaudinis sunus milicijoj dirbo.Taip apie sia moteri galima pripasakoti visokiu fokusu.

Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų