-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Pats baisiausias dalykas tėvams – laidoti savo vaikus. Niekam nelinkiu to, ką per okupantų bombardavimą teko išgyventi mūsų šeimai“, – sutuoktinio žodžius papildo metais jaunesnė Valentina.
Tiškų kaimas – vos už dešimties kilometrų nuo Charkivo.
Kaimą perpus skrodžia kelias, vedantis į Rusiją. Iki jos – vos 25 kilometrai. Toks grėsmingos kaimynės artumas lėmė, kad Tiškai jau pirmą karo dieną pateko į spąstus.
Kai okupantams nepavyko šturmu užimti Charkivo, jie įsitvirtino prieigose. Tiškų gyventojų nebepraleido į didmiestį. Bėgti nuo karo jiems leista tik į Rusiją. Visgi tam vietiniai masiškai ryžosi ne iš karto, o tik po to, kai bombos kaime ėmė sėti mirtį.
Ypač visus sukrėtė tragedija Kučerenkų namuose.
„Jei būčiau žinojęs, kad viskas taip susiklostys, būčiau bėgęs jau pirmą okupacijos dieną. Bet tada maniau, kad karas ilgai netruks. Netikėjau, jog Rusijos kariai gali mums ką nors bloga daryti, mes gi visi čia rusakalbiai“, – pasakojo N. Kučerenka.
Pagrindinė priežastis, kodėl sutuoktiniai neskubėjo trauktis – viltis pasilikus nuo okupantų plėšimų apsaugoti fermą ir sodybą.
Mat šeima keliolika metų gyveno susiveržusi diržus, neėmė kreditų banke, o visas santaupas investavo į ūkio plėtrą.
Statybas užbaigė karo išvakarėse.
N. Kučerenka gimė pedagogų šeimoje – tėvas buvo mokyklos direktorius, mama mokė matematikos.
Nikolajus universitete baigė elektros inžinerijos studijas, dirbo dujofikacijos įmonėse bei gretimame kolūkyje, o Ukrainai atgavus nepriklausomybę nusprendė drauge su sūnumis Nikolajumi ir Vadimu ūkininkauti.
Iš pradžių išsinuomojo trisdešimt hektarų žemės, vėliau ūkis padidėjo iki keturių šimtų hektarų. Tiesa, daliai žemės savininkų vėliau pakėlus nuomos kainas, ūkį teko sumažinti. Pastaruoju metu šeima valdė šimtą hektarų.
Kučerenkos praplėtė ir veiklos kryptis – nusprendė neapsiriboti grūdinių kultūrų auginimu, bet ir užsiimti gyvulininkyste, pasistatė modernią karvių fermą.
„Mes neėmėme paskolų. Gyvenome labai taupiai, porą metų net apiplyšusiomis kelnėmis visi vaikščiojome, bet užtat karo išvakarėse sėkmingai pabaigėme statybas. Džiaugėmės, jog pagaliau galėsim mėgautis sočiu gyvenimu“, – pasakoja ūkininko žmona.
Rusijos pradėtas karas sugriovė šeimos viltis.
„Jaučiu kaltę, kad kilus karui neišvežiau šeimos. Kodėl bomba pataikė ne į mane, o į sūnų ir sūnėną?“ – rauda N. Kučerenka.
Karo išvakarėse užbaigti statyti ūkininko šeimos ferma ir ūkinis pastatas virto degėsiais. E. Butrimo nuotr.
Per okupaciją daugumą naktų šeima leisdavo rūsyje, tačiau vieną lemtingą vakarą nusprendė jame nemiegoti. Tą naktį į rūsį nusileido tik marti Aliona su aštuonmete dukrele Liza.
„Tą dieną buvome surengę talką – iš rūsio kėlėme bulvių maišus, ruošėmės bulviasodžiui. Pasikviečiau į talką dar ir seserį su sūnumi, nes ūkyje visada stengiamės išsiversti vien savomis jėgomis“, – pasakojo Nikolajus.
Po talkos visi pavargę nusprendė nebesislėpti nakčiai rūsyje, o po netrumpo laiko patogiai išsimiegoti lovose. Juolab kad kelias paras kaime nebesigirdėjo sprogimų.
Visi buvo giliai įmigę, kai antrą valandą nakties į namą atskriejo dvi raketos. Abi įlėkė į didžiausią kambarį, svetainę, kurioje miegojo keturiasdešimtmetis Vadimas ir 45 metų Vladimiras.
„Sprogimai apkurtino ir išvertė iš lovų. Drebančia širdimi išlėkiau iš kambario. Per dulkių debesį ir griuvėsius ėmiau kapanotis į saloną, pasišviesdamas telefonu ir šaukdamas namiškių vardus“, – pasakojo Nikolajus.
Nei sūnus, nei sūnėnas neatsiliepė.
Išvydęs, kad iš po lovas užvirtusių nuolaužų mėtosi atskiros kūnų dalys, N. Kučerenka suvokė, kad vyrams niekuo nebeįmanoma padėti.
Žuvusiuosius dalimis iš po sunkių nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus pagalbon du kaimynus. Tą pačią popietę vyrai paskubomis palaidoti, o Nikolajaus šeimai okupantai įsakė nešdintis į Rusiją.
Visgi baisiojoje kaimynėje tragediją išgyvenę ukrainiečiai nepasiliko. Per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją Nikolajus su žmona bei seserimi sugrįžo atgal į Tiškus. Dar penki šios šeimos nariai pasiliko Vilniuje.
Lietuvoje N. Kučerenkos sūnus įsidarbino vairuotoju, jo žmona dirba kavinėje, o dukrelė lanko lietuvišką mokyklą. Žuvusio sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką mokyklą, o jos mama joje mokytojauja.
„Su devynmetėmis anūkėmis Liza ir Maša susiskambinam kas dieną, aš nuotoliniu būdu net padedu joms ruošti pamokas“, – pasakojo Tiškuose likęs Nikolajus.
Iš kambario, į kurį pataikė raketos, teliko griuvėsiai. E. Butrimo nuotr.
Žinojimas, jog anūkės Lietuvoje sveikos ir saugios, Nikolajui su žmona teikia stiprybės ir norą gyventi, jas dar pamatyti.
„Kai ukrainiečiams kariams išvadavus Tiškus grįžome namo, mūsų kieme žiojėjo devynių bombų duobės, visi pastatai apgriauti, suvarpyti skeveldrų“, – kas liko iš sunkiai užgyvento turto, rodo ūkininkas.
Labiausiai jam apmaudu, kad kažkas apvogė jo fermą – pagrobė techniką, šimtą tonų kviečių ir septyniasdešimt tonų saulėgrąžų.
Nikolajus įtaria, jog tokia niekšybė – vietinių darbas.
„Visur visokių žmonių yra. Pas mus dabar vieni aukoja gyvybę gindami šalį, kiti renka pagalbą kariuomenei ir nukentėjusiems, tačiau atsiranda ir vienas kitas išsigimėlis, bandantis pasipelnyti iš kitų nelaimės“, – kalbėjo N. Kučerenka.
Jis apgailestauja, kad nėra dvidešimčia metų jaunesnis – daug nesvarstydamas imtųsi atstatyti namą ir fermą. Dabar tam nebesiryžta, su žmona glaudžiasi į Lietuvą pasitraukusio sūnaus name gretimoje gatvėje.
„Anūkės labai nori grįžti, pasiilgo namų, draugų ir mūsų. Kol karas nesibaigė, joms geriau pasilikti Lietuvoje. Jei vaikai sugrįžtų, mudviem su žmona kasdien skaudėtų širdis nuo minties, kad vėl bombos gali į juos pataikyti. Sprogimų aidus iš pafrontės girdime nuolat“, – sako N. Kučerenka.
