Brigita Strazdė. Asmeninio archyvo nuotr.

Emocijų gaudytoja

Pasimatavusi dviejų didmiesčių gyvenimą ir grįžusi į gimtąjį Panevėžį, Brigita Strazdė metė stabilų biuro darbuotojos darbą ir visa galva nėrė į tai, kas jai mieliausia.

Fotografija vienu ar kitu pavidalu visada buvo greta Brigitos Strazdės. Ji tai vadina kitokiu pasaulio matymu ar tiesiog smulkių detalių pastebėjimu.
Baigusi studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, Brigita dirbo įvairiausius darbus. Iš pradžių bandė perprasti grafikos dizainą, vėliau – rinkodarą.
„Iš tiesų kūryba visada keliavo šalia manęs. Ir paskutiniame darbe, rinkodaros srityje, man dažnai tekdavo prisiliesti prie vizualų ar turinio kūrimo filmuojant bei fotografuojant“, – pasakoja Brigita.
Fotografija į B. Strazdės gyvenimą įsiveržė lyg ugnikalnis.
Jai visada labai reikėjo ir tebereikia artimo ryšio su žmogumi.
„Iki tol buvau stebėtoja. Man labai trūkdavo emociškai gilesnio prisilietimo prie žmogaus. Kai atsirado fotografija, kai prisiliečiau prie jos, kai išdrįsau surengti pirmąsias fotosesijas su žmonėmis, supratau, kad čia ta sritis, kuria aš kvėpuoju ir kuria gyvenu“, – sako Brigita.

Kai yra noro, atsiranda ir drąsos

B. Strazdė neslepia: pradžia su fotoaparatu rankoje gąsdino.
„Kiekviena nauja pradžia lydima klausimų, ieškojimų, bet man atrodo, kad kai turi labai daug noro, tai ir tos drąsos atsiranda“, – svarsto Brigita.
Pirmosiose, dar nedrąsiose B. Strazdės fotosesijose būta daug ieškojimo, gamtos stebėjimo, bet jai labiausiai knietėjo rasti būdą, kaip prisijaukinti žmogų per gana trumpą nuotraukai skirtą laiką.
„Kai žengiau į fotografiją, visko mokiausi, analizavau techninę pusę. Bet kur kas svarbiau buvo suprasti, kaip prieiti prie žmogaus, kaip jam padėti atsipalaiduoti, kaip užmegzti su juo ryšį“, – pamena Brigita.
Jai iki šiol labai įdomu stebėti žmones, kurie pas ją ateina, juos tarsi skenuoti. Galiausiai pamatyti, kokie jie skirtingi.

Brigita Strazdė. Asmenini archyvo nuotr.

Žmonių žmogus

Visgi ypatingos paslapties, kaip tą žmogų prisijaukinti, B. Strazdė sako neturinti.
Ji mano, kad gyvenimas žmones atsiunčia ne be reikalo.
O žmonės Brigitos gyvenime keičiasi išties dažnai – vieni ateina tik kartą, kiti sugrįžta dar ir dar.
Ji sutinka, kad fotografas turėtų būti ir labai geras psichologas. Gebėjimas greitai perprasti kitą šios profesijos žmogui yra didelis privalumas.
„Galima fotografuoti tiesiog žmogų. Tikrai gražų portretą įmanoma sukurti be didelio emocinio įsitraukimo. Bet aš labai jaučiu skirtumą, kai tą ryšį visgi pavyksta atrasti. Žmogus visai kitaip jaučiasi priešais objektyvą, net jo mimikos, jo kūno raumenys atsipalaiduoja, jis tarsi atsiskleidžia“, – pažymi fotografė.
B. Strazdė džiaugiasi galiausiai supratusi, į kurią fotografijos pusę ir pati nori sukti.
„Man tikrai labai gražu architektūra ir gamtovaizdžiai. Apskritai esu gamtos vaikas. Tačiau dabar mano galvoje sukasi viena mintis – žmonių fotografija. Čia aš matau save ir jaučiuosi geriausiai“, – šypteli Brigita.

Pasikrauna gamtoje

Nuolat besikeičiantys veidai, kasdienis emocijų sūkurys galėtų išvarginti net ir patį atspariausią žmogų. Ne išimtis – ir B. Strazdė. Kaip jai pavyksta nepamesti savęs?
„Stengiuosi labai apriboti fotosesijų skaičių. Jeigu per dieną į mano studiją įžengs dešimt šeimų, tikriausiai paskutinėms jau tiesiog nebeliks jėgų“, – sako fotografė.
Brigita svarsto anksčiau save laikiusi užkietėjusia ekstraverte, ir tik dabar pastebi, kad visgi yra ties viduriuku – pusiau introvertė, pusiau ekstravertė.
Po intensyvesnių dienų iš karto pajaučia, kad atėjo metas įkrauti bateriją iš naujo.
„Po didelio žmonių srauto man reikia atsigauti. Geriausiai tai padaryti padeda gamta, ilgi pasivaikščiojimai, knygos. Tai visada suveikia. O tada vėl atsiranda noras bendrauti, atrasti, pažinti“, – sako Brigita.

Brigita Strazdė. S. Simonavičės nuiotr.

Dovana ypatingoms šeimoms

Nors fotografija Brigitai jau tapo darbu, tačiau jį gali vadinti ir savo aistra.
„Labai ilgai ieškojau srities, kuri man padėtų palaikyti norą kurti. Ir džiaugiuosi atradusi fotografiją. Kartais galvoju, kad didžiausia laimę teikia pati kūryba, bet suprantu, kad ne mažiau svarbus ir atgalinis žmonių ryšys“, – svarsto B. Strazdė.
Per metus bent du, tris kartus ji stengiasi dalyvauti mokymuose, kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose susirenka būrys jos amato žmonių.
Tokie susitikimai, anot Brigitos, labai padeda neužsistovėti vietoje, ieškoti įkvėpimo, o pasiekus komforto zoną, joje neužstrigti.
O kad neužstrigtų, Brigita kartais išsikelia sau iššūkių.
Kai praleido nemažai laiko su draugės dukrele Saule, kilo mintis ieškoti šeimų, auginančių ypatingus vaikus, ir jiems padovanoti fotosesiją.
Brigita nuolatos girdėjo, kaip trūksta veiklų šeimoms, auginančioms turinčius negalią vaikus, kad jie nepatirtų socialinės atskirties ir tiesiog nebūtų priversti užsidaryti namuose.
B. Strazdė sako iš pradžių jautusi savotišką tokių šeimų baimę, kad viskas gali vykti ne pagal planą.
Į jos kvietimą atsiliepė šešios ypatingus vaikučius auginančios šeimos.
Iššūkis buvo sudominti mažylius, tačiau su šia užduotimi fotografė puikiai susitvarkė. Rezultatas: laimingi tėvai – laimingi vaikai.
„Šis projektas man buvo labai įdomus. Įdomu ieškoti sudominančių veiklų, įdomu ypatingus vaikus tiesiog stebėti“, – pripažįsta Brigita.
Vienas vaikutis, turintis autizmo spektro sutrikimą, į fotosesiją atsinešė plastiliną – daiktą, kurį jis labiausiai mėgsta. B. Strazdė su didžiausia nuostaba stebėjo, kokius šedevrus ir su kokia pavydėtina koncentracija mažasis iš jo lipdė.
„Sunku patikėti, kaip jis viską sulipdydavo iš tokių mažų dalelyčių! Mažytė mašinytė, kurioje yra ir vairas, ir vieta žmogeliukui – neįtikėtina. Ir jis dirbo su tokiu įsitraukimu! Atrodė, jog aplinkui galėtų vykti didžiausia šventė ar šaudyti fejerverkai, o jis nieko negirdėtų. Galimybė pažinti tokius žmones – tikra dovana“, – stebisi fotografė.
Po šios pažinties ji patyrė, kad tokie vaikai tiesiog nemoka meluoti, kaip jaučia, taip sako ar daro. Jei nori – pribėga ir apsikabina.
„Tokios pažintys pripildo labai gerų jausmų. Kuo daugiau skirtingų žmonių sutinku, tuo labiau mokausi tą ryšį kurti“, – teigia fotografė.
B. Strazdė mano esanti labai emocionalus žmogus.
Anksčiau galvodavo, kad tai trukdo gyvenime, tačiau dabar džiaugiasi, jog fotografui emocionalumas kaip tik labai padeda. Kaip ir įgimtas perfekcionizmas.
„Neskaičiuoju, kiek savęs įdedu. Man visada norisi tik paties geriausio rezultato“, – sako Brigita.

Brigita Strazdė. S. Andrulienės nuotr.

Išmoko sulėtinti tempą

B. Strazdė neslepia į fotografiją nėrusi stačia galva. Todėl buvo didelis iššūkis rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Ypač, kai buvo pratusi prie darbo biuruose, kuris dažniausiai trukdavo nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, turėjo aiškų tvarkaraštį ir visada žinojo, ko tikėtis kitą ar dar kitą savaitę.
„Kai galiausiai pasiryžau, išėjau iš darbo biure ir pasinėriau į fotografiją, buvo didžiausias galvos skausmas, kaip išlaikyti tą pusiausvyrą. Tada mintyse sukosi tik darbas ir tiesiog nejaučiau, kada jau reikėtų šiek tiek atsitraukti“, – neslepia Brigita.
Gerai, jog šalia B. Strazdės visą tą laiką buvo didžiausia jos atrama – sutuoktinis, racionalusis veterinarijos gydytojas Mindaugas. Sutuoktiniai koja kojon žengia jau vienuoliktus metus.
„Kai 12 valandą nakties išjungdavau kompiuterį ir vyras sakydavo, ir pačiai būdavo aišku, kad jau šiek tiek per daug dirbu. Visgi manau, kad veiklos pradžioje tai normalu“, – pamena B. Strazdė.
Nors dabar Brigita svarsto pagaliau sugebanti atrasti aukso viduriuką, ji puikiai supranta, kad fotografo darbas labai nenuspėjamas, o didžioji jo dalis laukia naktinėjant prie kompiuterio.

Paviliojo Panevėžys

B. Strazdė jau spėjo pasimatuoti du didelius miestus. Ketverius metus studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete kūrybines industrijas. Tuomet išvyko gyventi į Kauną – ten praleido dar trejus su puse metų.
Galiausiai su vyru Mindaugu nusprendė, jog pats metas grįžti į Panevėžį. Šis miestas Brigitai pasirodė labai atviras kūrybai ir naujoms veikloms.
„Jaučiau, jog man čia palankiausia terpė kurti, užsiimti fotografija, bet grįžusi dar kažkodėl įsidarbinau biure. Tiesiog susiviliojau, – juokiasi B. Strazdė. – Išdirbau ten dar dvejus metus, bet manęs niekada nepaliko mintis, kad noriu pabandyti fotografuoti. O dabar esu labai laiminga, kad pabandžiau.“
O koks yra laimės receptas pagal Brigitą?
„Mažų dalykų pastebėjimas, – įsitikinusi pašnekovė. – Nereikia laukti, kol gyvenime atsitiks kažkas grandiozinio. Reikia stengtis kasdienybėje pastebėti, kas gero, malonaus – nors tai ir visiškos smulkmenos. Anksčiau aš pati to nepamatydavau, bet dabar po truputį mokausi pastebėti.“

Brigita Strazdė. Asmeninio archyvo nuotr.

Tiksli menininkė

Visa B. Strazdės šeima yra tiksliukai, tik ji viena pasukusi menininkės keliu. Tačiau nuo pat vaikystės technika ir visi su ja susiję rimti dalykai Brigitai buvo greitai įkandami. Juolab kad namuose jau nuo neatmenamų laikų „gyveno“ fotoaparatas.
Brigita svarsto, kad jos norą vienu fotoaparato mygtuko paspaudimu sustabdyti gražiausias akimirkas galėjo nulemti ir tėtis.
„Tėčiui visą laiką buvo labai įdomu dirbti su technika. Ir jis visada norėjo kažką įamžinti. Jis neieškodavo progų. Nė nepastebėdavau, kaip jis natūraliai gaudė šeimos akimirkas, momentus ar zbitkas, – juokiasi Brigita. – O dabar labai smagu prisiminti, nes tai gyvenimas.“
Kiekvieno fotografo svajonė – sudėti savo darbus į parodą. B. Strazdė neslepia ir pati dažnai apie tai pasvarstanti. Tik vis dar delsia, nes nori, jog surinktoji ekspozicija neštų žinią.