-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Krekenavos kilusi Lina Mitrikaitė turėjo nueiti vingiuotą, bet labai įdomų kelią, kol atsidūrė ten, kur, pati jaučia, yra tikroji jos vieta.
Turkijoje Lina mokė pabėgėlių iš karo nualintos Sirijos ir Afganistano vaikus, Airijoje dirbo su benamiais. Studijavo net keturiose šalyje, kilo daug žadėjusios karjeros laipteliais reklamos ir leidybos srityje, bet galop metusi darbą biure nėrė į visiškai naują sritį ir dabar sunkumų turintiems jaunuoliams iš viso pasaulio rodo, kad gyvenimas yra gražus.
Lina neseniai įsidarbino Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje karjeros specialiste.
Pripažįsta, kad jaučiasi truputį keistai, nes pati mokėsi toje gimnazijoje.
Kita merginos misija – jaunimo mainai, keičiantys gyvenimus. Ji – jaunimo asociacijos „Tavo veiksmo partneriai“ įkūrėja.
Tačiau L. Mitrikaitė nenorėtų savęs apibūdinti tik kaip darbuotojos. Šiuo metu ji mokosi dvasinio ir emocinio intelekto kursuose apie sąmoningumą – medituoja, pažindinasi su emocijomis.
Jau kurį laiką Lina svajoja apie molinį namą, todėl nusprendė šią vasarą paskirti kelionei po Europą ir mokytis, kaip tokį statyti.
„Dabar mano tikslas išmokti statyti molinį namą, o tada nuspręsti, ar norėčiau jame gyventi“, – šypsosi L. Mitrikaitė.
Gyvendama kaime L. Mitrikaitė turėjo nedaug galimybių keliauti, pažinti kitas kultūras. Tad baigusi mokyklą troško kuo daugiau pamatyti, mokytis ir plėsti akiratį.
Tuo metu Linos anglų kalbos žinios buvo tokios prastos, kad net nesugebėjo susikalbėti. Suprato tik esmę, ką porindavo kiti. O tai kėlė nemažai iššūkių kelionėse.
„Mano tėvai labai dėl manęs nerimavo: nemokėjau anglų kalbos, neturėjau ir bendraminčių, kurie norėtų ar galėtų su manimi keliauti po pasaulį. Pradžia buvo sunki, tačiau aš labai užsispyrusi ir didžiulis noras tobulėti man suteikė jėgų“, – pasakoja L. Mitrikaitė.
Taigi Lina išvyko savanoriauti į Turkiją. Dirbo su pabėgėlių iš karo nualintos Sirijos ir Afganistano vaikais.
Turkijoje ji praleido du mėnesius. Gyveno kartu su dar 20 savanorių iš viso pasaulio Gaziantepo mieste, visai šalia Sirijos. Šis miestas vietinių vadinamas „Pabėgėlių vartais“.
„Gaziantepas dažniausiai buvo pirmoji stotelė nuo karo bėgantiems sirams. Kadangi buvo labai daug pabėgėlių ir jų vaikų, reikėjo savanorių, kurie galėtų užsiimti su vaikais dienos centruose“, – pasakoja Lina.
Dauguma pabėgėlių vaikų nelankė mokyklos – dėl kalbos barjero arba dėl to, kad jų tėvai nenorėjo likti Turkijoje. Suaugusiųjų akys krypo į Europą, tad laukė akimirkos, kada galėtų išvykti iš Gaziantepo.
„Dirbau apie 20 valandų per savaitę: sugalvodavau įvairių žaidimų, mokiau rankdarbių. Kasdien žaisdavome šachmatais – net ir maži vaikai mokėjo tą žaidimą, nes Sirijoje šachmatai be galo populiarūs“, – pasakoja L. Mitrikaitė.
O savaitgaliais ji keliaudavo po Turkiją.
Lietuvoje, greta Krekenavos, gamtos prieglobstyje, susitiko 36 jaunuoliai iš įvairių pasaulio šalių – gyvenime turintys mažiau galimybių, patiriantys įvairių iššūkių – psichikos sveikatos problemas, ekonominius sunkumus – ar tiesiog jaunimas iš atokesnių kaimo vietovių.
Paskui Lina dalyvavo įvairiuose jaunimo mainų projektuose. Galiausiai išvažiavo į Vokietiją studijuoti. Baigusi studijas vėl nėrė į savanorystę – šįkart Airijoje rūpinosi benamiais.
Toje šalyje praleido aštuonis mėnesius.
„Ši savanorystė buvo labai sudėtinga. Tikrai jaučiausi pavargusi po 35 valandų darbo benamių namuose. Turbūt skamba keistai, kad benamiai turi namus“, – sako L. Mitrikaitė.
Airijoje, ypač Dubline, benamių be galo daug.
Daugelis jų gimė tokių tėvų šeimoje. Dažnai toks likimas perduodamas iš kartos į kartą.
„Dalis benamių renkasi gyventi gatvėse. Tai jiems yra normalus, gerai suprantamas gyvenimo būdas. Tačiau panorusieji turėti pastogę gali kreiptis ir gauti kambarį benamių namuose“, – aiškina L. Mitrikaitė.
Dažnai tokiose vietose įsikuria tie, kurie daug metų praleido kalėjime, o išėję į laisvę neturi kur glaustis. Kambarį gauna ir Airijos klajokliai – etninė airiškos kilmės grupė – ar benamiai, norintys turėti bent šiokį tokį kampą.
Tačiau pirmiausia nustatoma benamių sudėtingumo kategorija ir įvertinama balais nuo vieno iki penkių.
„Penki balai galėtų reikšti, kad tas žmogus neseniai neteko namų ir sulaukęs šiek tiek pagalbos galėtų vėl atsistoti ant kojų. Vienas balas – žmogus priklausomas nuo narkotikų, yra neįgalus, turi psichikos sutrikimų“, – apibūdina L. Mitrikaitė.
Ji rūpinosi pirmos ir antros kategorijų benamiais.
„Kasdien rengdavau įvairias kūrybines veiklas, sporto užsiėmimus. Taip pat vedžiau trumpas meditacijas, kartu kūrėme atvirukus ir sveikinome vieni kitus gimtadienio proga. Dažnai net užrašyti savo vardą benamiams buvo iššūkis, nes kai kurie nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, o kai kurie tiek laiko buvo to nedarę, kad nebežinojo, kaip laikyti rašiklį“, – pamena pašnekovė.
Kita Linos dienos pusė dažniausiai būdavo skirta benamius palydėti į ligoninę, parduotuvę.
O laisvalaikį ji leisdavo su Airijos akrobatinės jogos bendruomene, mokėsi įvairių triukų.
„Kiekviena situacija mane ko nors išmokė. Ir supratau, kad viską, ką patyriau, noriu perduoti kitiems. Todėl išdrįsau pasvajoti, kad galiu turėti savo organizaciją ir pati rengti tarptautinius projektus, padėti jaunimui įgauti kompetencijų“, – sako L. Mitrikaitė.
L. Mitrikaitė
Gavusi kvietimą prisijungti prie jaunimo organizacijos Švedijoje, L. Mitrikaitė pusę metų mokėsi, kaip įkurti organizaciją, kaip rašyti projektų paraiškas, juos koordinuoti, vesti veiklas sąmoningumo ir emocinio intelekto temomis.
Dar stažuodamasi Švedijoje pajuto, kad tai yra jos kelias.
Grįžusi į Lietuvą įkūrė asociaciją. Šiuo metu su komanda įgyvendina jau antrąją jaunimo mainų programą „Kūno ir proto meistrai“.
L. Mitrikaitės iniciatyva gegužę į Lietuvą atvyko 36 jaunuoliai iš viso pasaulio. Netoli Krekenavos susitiko būrys jaunų žmonių iš Lietuvos, Estijos, Slovakijos, Moldovos, Šiaurės Makedonijos, Lenkijos. Prie mainų prisijungė ir barbariško rusijos karo niokojamos Ukrainos jaunuoliai, taip pat vaikinas iš Baltarusijos. Tie, kuriems Lina suteikė galimybę geriau pažinti Lietuvą, o kartu ir save pačius.
Į mainus atvyko 18–25 metų jaunuoliai, turintys mažiau galimybių, patiriantys įvairių iššūkių, – psichikos sveikatos problemų, ekonominių sunkumų ar tiesiog iš atokesnių kaimo vietovių.
Visus juos vienijo noras sužinoti daugiau apie dėmesingo sąmoningumo praktikas, alternatyvius būdus, kaip pažinti ir stiprinti savo kūną per šokį, akrobatinę jogą ir kitas metodikas.
Aštuonias dienas Krekenavos pašonėje, prie Nevėžio vingio, apsistojęs jaunimas iš įvairių šalių užsiėmė įvairiomis meditacijomis, joga, šoko ekstatinius šokius, dalyvavo kakavos ceremonijoje, žygyje, maudėsi dar šaltoje Nevėžio upėje ir net išmėgino lietuviškos pirties malonumus – vanojosi vantomis ir šveitė kūną.
O lankydamiesi Upytės tradicinių amatų centre svečiai susipažino su Panevėžio krašto amatais, ant lininių maišelių tapė gyvybės medį, pagal senovinę piemenėlių techniką pynė draugystės apyrankes.
Priešpaskutinę mainų dieną dalyviai viešėjo Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje ir vedė netradicines pamokas apie sąmoningo dėmesio ir judesio praktikas.
Susirinkęs jaunimas sukūrė tinklalaidę apie valgymo sutrikimus. Keletas jaunuolių pasidalino savo jautriomis istorijomis.
„Jie papasakojo, kaip jautėsi, kas jiems padėjo pasveikti, kokia kitų žmonių pagalba buvo naudinga“, – paaiškina L. Mitrikaitė.
Svečiai maitinosi tik augaliniu maistu – sąmoningai nevalgė mėsos, pieno gaminių, kiaušinių ir kitų gyvulinės kilmės produktų.
Anot Linos, projekto dalyviai pastebėjo, kad jų odos būklė pagerėjo, išnyko tam tikros alergijos.
„Iš pradžių kaip iššūkis priimta tik augaline mityba tapo ankstinu daugeliui dalyvių grįžus namo dažniau rinktis augalinius patiekalus“, – džiaugiasi Lina.
Mainų programą pagyvino kiekvienos dalyvaujančios šalies kultūrinis vakaras.
Visi mokėsi šokti skirtingų pasaulio kampelių tradicinius šokius, dainavo dainas, ragavo tradicinių patiekalų ir saldumynų.
„Daug sužinojome apie kiekvienos šalies istoriją, geografiją ir politinę situaciją. Tai mums parodė, kokie skirtingi, tačiau kartu ir panašūs esame“, – teigia L. Mitrikaitė.
Vienas jaunimo mainų dalyvis atsivežė vinių lentą. Visi norintys ją išbandė.
„Suskaičiavome bendrą ant vinių stovėtą laiką – 3 valandos 45 minutės. Drąsiausieji išbuvo netgi po 25–30 minučių“, – pasakoja Lina.
Dar vienas neįprastų momentų – Yerba Mate arbatos gėrimas. Vienas iš komandos savanorių yra tokios arbatos ekspertas. Jis dalyviams pristatė Pietų Amerikoje praktikuojamas šios arbatos gėrimo tradicijas.
Tai jau antri Linos organizuojami tokie jaunimo mainai.
Pirmieji „Žalioji ramybė“ vyko praėjusių metų rugsėjį.
Linos organizuojamuose mainuose dalyvaujančių jaunų žmonių iniciatyva greta Krekenavos žaliuojančioje pievoje kada nors suoš net 1000 pušelių giraitė. Augalus pasodino mainų programos dalyviai.
Lina pasakoja, kad toje vietoje jau bemaž 24 metus beveik kasmet po truputį pasodinama pušų. „Viskas prasidėjo nuo mano senelio idėjos ir tapo savotiška šeimos tradicija“, – paaiškina entuziastė.
L. Mitrikaitė mato labai didelę tokių jaunimo mainų programos prasmę.
„Man tai erdvė, kurioje galiu visiškai save realizuoti, kurioje galiu padėti jaunimui patirti džiaugsmą, atrasti vidinę ramybę, bendrystę. Manau, tokio sambūrio viena diena yra lygi mėnesiui įprasto gyvenimo“, – pažymi pašnekovė.
Anot L. Mitrikaitės, kai susitinka skirtingų kultūrų, turintys skirtingą požiūrį į gyvenimą ir patirtį jaunuoliai, tarsi įvyksta reaktyvinė reakcija.
„Mes keičiamės idėjomis, patirtimi, nuolat išbandome, ko dar nesame bandę. Manau, tokie mainai yra gyvenimą keičianti patirtis ir kiekvienas dalyvis kažką išsiveža namo“, – viliasi pašnekovė.
Kaip pasakoja L. Mitrikaitė, prieš atvykdami jaunuoliai neturėjo išankstinės nuomonės apie Lietuvą. Tačiau vėliau prasitarė, kad atvažiavę į mainų programos vietą – sodybą, įsikūrusią miško glūdumoje, šalia Nevėžio vingio – ir pamatę organizatorių komandą liko nustebę čia tvyrančiu atsipalaidavimu.
„Buvome netgi pavadinti hipiais, – juokiasi Lina. – Įdomiausia, kad prabėgus keletui dienų daugelis pajuto, jog ir jiems pavyko atsipalaiduoti, patirti susiliejimo su gamtą džiaugsmą. Jie pradėjo garsiai juoktis ir tapo laimingesni.“
L. Mitrikaitė studijavo net keturiose šalyse, už reklamos ir spaudos technologijų studijų baigiamąjį bakalauro darbą gavo visus įmanomus taškus. Net vokiečių kalbą išmoko sudėtingiausiu C1 lygiu, kad tik galėtų kopti karjeros laiptais.
Tačiau tik pradėjusi dirbti reklamos ir leidybos srityje suprato, kad toks darbas nėra tai, ko ji nori, kur gali geriausiai atskleisti save.
Nors nežinomybė baugino, bet nusprendė keistis.
„Niekaip negalėjau savęs įsprausti į darbo biure rėmus. Buvo per ankšta. Supratau, kad iki tol gyvenau nesąmoningai, manydama, jog darbas sėkmingoje įmonėje, geros pareigos padarys mane laimingą ir atneš finansinį pasitenkinimą“, – prisipažįsta.
Užvėrusi biuro duris, į savo gyvenimą L. Mitrikaitė pažiūrėjo kitu žvilgsniu. Pradėjo mokytis verslumo.
„Galima sakyti, pradėjau po truputį rinktis veiklas pagal savo vidinį kompasą. Ir vis pasitikrinu, ar esu laiminga“, – šypsosi pašnekovė.
Visgi savo laimės recepto L. Mitrikaitė neturi. Eksperimentuoja ir mano, kad atrasti tinkamą visam gyvenimui receptą nelabai realu.
Vis dėlto keletas jo sudedamųjų dalių galėtų būti. Lina mano, kad tai – įkvepianti literatūra ir supantys laimingi žmonės.
Į įvairias situacijas pažvelgti iš šono jai pagelbsti meditacija.
„Gamta ir ryšys su kitais žmonėmis taip pat padeda patirti laimę. Laisvė rinktis, kada dirbti, o kada keliauti, padėjo suderinti asmeninį ir socialinį gyvenimus. Nors pastebėjau, kad dirbu daugiau nei 40 valandų per savaitę, bet prasmingas darbas teikia džiaugsmą“, – atvirai kalba Lina.
Jeigu kam nors kiltų klausimas, iš kur L. Mitrikaitė semiasi noro keisti ir keistis, reikėtų žinoti faktą, kad jos amžinatilsį senelis Jonas Žilevičius – Krekenavos krašto šviesuolis, žinomas kraštotyrininkas.
Krekenavoje J. Žilevičius įkūrė kraštotyrininkų būrelį, rinko medžiagą apie šio krašto asmenybes – kryždirbį Vincą Svirskį, kunigą Antaną Mackevičių bei kitus. Iš laukuose surinktų akmenų jiems pastatė paminklus.
Jo rūpesčiu kultūriniam, istoriniam gyvenimui prikeltos Švenčiuliškių kaimo kapinaitės. Šio šviesuolio pastangomis kapinaitės tapo muziejumi po atviru dangumi: girnapusėmis puošti paminklai motinoms, knygnešiams, tremtiniams, savanoriams, partizanams.
J. Žilevičius surinko apie 300 girnapusių.
Su Švenčiuliškių kraštotyrininkais subūrė Jonų ir Janinų draugiją, sukūrė vėliavą. Be kultūrinės, istorinės veiklos, jis rūpinosi vietos šaulių organizacijos gyvenimu, buvo garbės šaulys. 2008 m. J. Žilevičiui suteiktas Panevėžio rajono garbės piliečio vardas.
Lina pamena, kad nuo pat mažens buvo labai užsispyrusi ir kategoriškai atsisakė eiti į darželį. Todėl visą vaikystę ji praleido su mylimu seneliu ir iš jo mokėsi.
L. Mitrikaitės manymu, būtent senelio pavyzdys ją paskatino visoms veikloms.
„Seneliui padėjau rinkti akmenis, kartu statėme paminklus, sodinome medžius, dalyvavome įvairiuose renginiuose ir susibūrimuose. Man, vaikui, tada atrodė, kad labai daug prisidedu ir dirbu“, – juokiasi Lina.
