P. ŽIDONIO nuotr.

Emigracijoje prisijaukino tvarumo filosofiją

Emigracijoje prisijaukino tvarumo filosofiją

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Skaitmeninės rinkodaros specialistei panevėžietei Laurai Gedminaitei netenka skaičiuoti centų, tačiau jai tikrai nėra gėda drabužius pirkti tik dėvėtų parduotuvėse, susirinkti tuščią tarą ar nuo konteinerio parsinešti kažkieno išmestų kėdžių.

Tokie įpročiai atspindi Lauros požiūrį į gyvenimą ir ją supančią aplinką.

L. Gedminaitė džiaugiasi, kad tvarumo idėjos jau ir Panevėžyje įgauna pagreitį.

Pamokos svetur

Kaip pasakoja 45-erių Laura, ji visada prijautė tvarumo idėjoms, tačiau savotiškas lūžis įvyko baigus mokyklą ir išvykus studijuoti į Daniją.

Šioje šalyje panevėžietė pragyveno penkiolika metų: iš pradžių baigė koledžą, tuomet tarptautinės vadybos bakalauro ir magistro studijas. O besimokydama dirbo didžiausiame Danijos pramogų parke „Tivoli garden“, taip pat kelionių agentūroje.

Emigrantę iš pradžių kiek stebino, kad jauni danai dažniau perka ne visame pasaulyje populiariose greitosios mados parduotuvėse, o kuičiasi dėvėtų drabužių parduotuvėlėse.

Ir tai daro genami ne skurdo, o noro atrodyti stilingai, išskirtinai. Tuo labiau kad dėvėti drabužiai Danijoje kainuodavo ne ką pigiau nei nauji.

„Ten trendas pirkti iš antrų rankų, ypač vintažinius drabužius, nes visuomet būsi išskirtinis, ko negalima pasakyti apie tuos, kurie perka drabužius iš žinomų parduotuvių“, – teigė L. Gedminaitė.

„Jei mano direktorius pamatytų, kad grįždama iš darbo rankioju butelius, tikriausiai velniažin ką pagalvotų.“

L. Gedminaitė

Nauja verslo niša

Sekdama Danijos jaunimo mada, ir panevėžietė atrado malonumą dėvėtų drabužių parduotuvėse ieškoti tikrų lobių.

O sugrįžusi gyventi į Panevėžį Laura labai nustebo pamačiusi, kiek čia kainuoja dėvėti drabužiai.

Ji tvirtina, jog apsirengti nuo galvos iki kojų, priklausomai nuo sezono, galima nuo dviejų iki dešimties eurų. Ir tai kalbama ne apie masinio vartojimo drabužius, o tokius, kurie nauji kainuotų po kelis šimtus eurų ir pasižymi nepriekaištinga kokybe.

„Kai grįžusi gyventi į Panevėžį pamačiau, kad galima įsigyti tikrų lobių už neadekvačiai mažas kainas, mane ištiko savotiškas šokas. Net su drauge buvome susitarusios, kad aš čia, Panevėžyje, pirksiu dėvėtus drabužius ir siųsiu jai į Daniją, kur ji parduos už kelis kartus didesnes kainas. Žinojau vadinamuosius brendus – kokybiškus drabužius, kurių naujų kainos tikrai ne kiekvieno kišenei“, – pasakoja buvusi emigrantė.

Tiesa, dabar ir dėvėtų drabužių, ir daiktų pardavėjai žino, kiek maždaug verta viena ar kita prekė, tad automatiškai ir jie kelia kainas. Visgi, patikina Laura, Lietuvoje vis dar galima nusipirkti gerų, aukštos kokybės drabužių vos už eurą ar net penkiasdešimt centų.

„Jau nežinau kiek metų nei sau, nei vaikui neperku naujų drabužių. Man atrodo, kad pirkti naują – tai lyg mesti pinigus į balą. Juk vaikai sugeba labai greitai taip ištepti drabužius, kad jie net nebeišsiplauna. Būtų skaudu tiesiog išmesti kelnes, kainavusias kelis šimtus eurų“, – svarsto L. Gedminaitė.

Laura tvirtina, jog apsirengti nuo galvos iki kojų gerais kokybiškais drabužiais, priklausomai nuo sezono, galima nuo dviejų iki dešimties eurų. P. ŽIDONIO nuotr.

Laura tvirtina, jog apsirengti nuo galvos iki kojų gerais kokybiškais drabužiais, priklausomai nuo sezono, galima nuo dviejų iki dešimties eurų. P. ŽIDONIO nuotr.

Azartiškos paieškos

Laura sutinka: dėvėtų drabužių parduotuvėse ieškant perliukų, tenka praleisti gerokai daugiau laiko, bet ir džiaugsmo, radus vertingą ir netikėtą daiktą, būna gerokai daugiau.

„Baisu, kad tai netaptų savotiška liga, nes kaskart apima vis didesnis azartas. Save jau tenka stabdyti, kad neprisipirkčiau ko nereikia. Sustoti nėra lengva matant, kad firminis drabužis pas mus kainuoja vos eurą, o žinau, kad Danijoje už jį sumokėčiau kelis kartus brangiau“, – juokiasi pašnekovė.

Laura stengiasi vadovautis filosofija, kad geriau turėti mažiau, bet kokybiškesnių daiktų. Tad pirkti stengiasi tik tada, kai tikrai žino, kad to daikto ar drabužio reikia.

Anot jos, įtempti vadeles, kai Panevėžyje esama tokių lobynų, labai sunku. L. Gedminaitės teigimu, mūsų mieste ne tik gausu dėvėtų drabužių parduotuvių, bet ir kitų vietų, kur galima rasti kokybiškų daiktų ir drabužių iš antrų rankų – tai automobilių ir ūkininkų turgūs. Tokiose vietose, anot Lauros, perka ir jaunimas, ir mieste žinomos damos, tik gal ne visi apie tai garsiai kalba.

„Net vilniečiai atvažiuoja apsipirkti į mūsų automobilių turgų, nors tų perliukų galima rasti visur. Neperku drabužių, kai būna naujos siuntos, visada laukiu išpardavimų. Žinau, kad vis tiek rasiu ką nors vertingo už itin mažą kainą. Tad galite tik įsivaizduoti, kaip suspaudė širdį pamačius sūnaus, būsimo pirmoko, naujo uniforminio megztuko kainą“, – šypsosi L. Gedminaitė.

Susirenka išmestus butelius

Galbūt Danijoje panevėžietė ir būtų likusi ilgiau, tačiau savos kalbos, šalies, žmonių trauka buvo per daug didelė. Pasisėmusi patirties Laura nusprendė grįžti į gimtinę.

„Iš Danijos parsivežiau nemažą žinių bagažą. Tokios patirtys grūdina žmogų, formuoja jo stuburą. Kitoje šalyje, kultūroje, kalboje žmogus kiek kitaip auga ir tobulėja, semiasi kitokios patirties. Man labai norėjosi ramybės, kurią atradau Panevėžyje. Atsikandau to didmiesčių gyvenimo. Aš iš viso norėčiau gyventi kaime, gal kada išsipildys ir ši svajonė. Kai nuvažiuoju į Skaistgirius prisiskinti uogų į šeimos ūkį, man tai pati tikriausia reabilitacija, tikrasis SPA“, – pasakojo buvusi emigrantė.

Grįžusi į Lietuvą Laura kuriam laikui įsidarbino sostinėje, vėliau perėjo į Panevėžio plėtros agentūrą, dirbo turizmo vadybininke.

Kad galėtų ir kitiems aprodyti gražiausius Panevėžio kampelius, pati aplankė juos ir išbandė vietos verslų, ūkininkų bei amatininkų kuriamus produktus.

„Tuo metu ir atradau, kad Panevėžio rajone esama labai daug žmonių, puoselėjančių tvarumo idėjas. Man be galo svarbu, kad mažintume vartojimą, o tai, ką perkame, vėl grįžtų į žiedinę ekonomiką“, – teigė L. Gedminaitė.

Todėl ji ir pati stengiasi pirkti maisto produktus iš ūkininkų. Toks tvarumas brangesnis – juk kokybė kainuoja. Bet ji sutaupo kitur – iš antrų rankų pigiau įsigyja ne tik drabužių, bet ir kosmetikos.

Ir gyvena taip, kad atliekų liktų kuo mažiau: nusipirkusi uogų, atėjusi kitą kartą atsineša tą patį plastikinį indelį, kavai naudoja tik savo puodelį, net šaldytuve renka duonos likučius, kuriuos vėliau atiduoda bičiulei, auginančiai vištas, o jeigu verda mėsą, kauliukus pasiūlo kaimynų šuneliui. Išaugtus drabužius irgi perleidžia kitiems.

„Man nėra gėda susirinkti išmestus butelius. Kartu su vaiku juos priduodame, o gauti pinigėliai keliauja jam į taupyklę. Juk jeigu matytumėte ant šaligatvio dešimt centų, tikrai sustotumėte juos paimti, tai kodėl nepaimti butelio, kuris taip pat vertas dešimties centų? Aišku, jei mano direktorius pamatytų, kad grįždama iš darbo rankioju butelius, tikriausiai velniažin ką pagalvotų“, – kvatoja L. Gedminaitė.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Moko savo pavyzdžiu

Dėl savo tvaraus gyvenimo būdo Laura išties ne kartą buvo patekusi į kuriozines situacijas.

Kartą sūnus namo parsinešė seną nebeveikiantį telefoną. Pasirodo, septynmetis jį rado prie konteinerio ir paėmė.

„Pabariau, kad nesiknistų prie konteinerių, bet jis atšovė, o kaip tu pati nuo konteinerio neši daiktus. Va tau ir mokymas savo pavyzdžiu“, – juokiasi pašnekovė.

Ir čia pat priduria, kad prie konteinerių žmonės palieka tikrai vertingų dalykų. Ji ir pati parsinešusi senas, bet dar tvirtas vintažines kėdes, kurios papuošė balkoną. Kiti specialiai apdirba baldus, kad jie atrodytų kaip vintažiniai, o ji jau rado tokius išmestus.

„Namų apyvokos daiktus irgi dažniausiai įsigyju iš antrų rankų. Visai neseniai turguje nusipirkau du puodelius. O kodėl turėčiau mokėti kelis kartus brangiau, kai galiu išsiplauti ir naudotis jais lygiai taip pat – juk ar jie naudoti, ar nauji, vis tiek atliks tą pačią funkciją. Gal kitiems požiūris ar mentalitetas neleidžia naudotis tokiais daiktais, bet aš matau tik pliusus, o ir piniginei gerai“, – savo gyvenimo samprata dalijosi Laura.

Panevėžietė Laura Gedminaitė jau daugybę metų tiek sau, tiek ir septynmečiui sūnui drabužius perka tik dėvėtų parduotuvėse. Tvarų gyvenimo būdą panevėžietė atrado būdama Danijoje, o dabar nė nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžietė Laura Gedminaitė jau daugybę metų tiek sau, tiek ir septynmečiui sūnui drabužius perka tik dėvėtų parduotuvėse. Tvarų gyvenimo būdą panevėžietė atrado būdama Danijoje, o dabar nė nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. P. ŽIDONIO nuotr.

Viską apimanti filosofija

Tvaraus gyvenimo būdo šalininkė atvirauja, kad jai skaudu matyti, kaip žmonės neatsakingai vartoja, o tos perteklinės prekės nugula sąvartynuose.

Ji pati stengiasi, kad visos namuose susidarančios atliekos būtų išrūšiuojamos. Dažnas pasakytų, kad jo virtuvė per maža apsistatyti atskirais šiukšlių kibirais. Laura juokiasi, kad jai tai jokia problema – balkonas ilgas.

„Tai mentaliteto klausimas. Jei žmogus nori, jis ras būdų, kaip atliekas rūšiuoti ir tvariau gyventi. Man atrodo, kad aš tik viena iš savo namo naudoju tą rudąjį kibirėlį. Bet pabūsiu ta balta varna ir rūšiuosiu visas atliekas, nebijau būti kitokia“, – šypsosi L. Gedminaitė.

Ji svarsto, kad galbūt visuomenei dar trūksta švietimo: jei žmonės matytų rūšiavimo naudą, tikėtina, keistųsi ir jų požiūris.

Užsienyje ji mačiusi, kaip menininkai iš atliekų kuria nuostabius kūrinius, tad kodėl ir Panevėžyje, pavyzdžiui, negalėtų atsirasti iš perdirbto plastiko pagamintų suolelių, kurie kiekvieną kartą prisėdus primintų rūšiavimo svarbą.

„Man labiausiai gaila tų žmonių, kurie priversti dar kartą perrūšiuoti mūsų išmestas atliekas. Kodėl niekas nepagalvoja, kad neatsakingai į bendras komunalines atliekas išmestas stiklainis gali supjaustyti žmogui rankas? Liūdna, kad išleista nemažai pinigų rūšiavimo sistemai ksukurti, bet daugelis vis dar neatsakingai savo šiukšles verčia į vieną kibirą“, – kalbėjo pašnekovė.

Tiesa, Laura pabrėžia, kad tvarumas jai – ne tik vartojimo mažinimas ar atliekų rūšiavimas, o daug daugiau.

Tai gyvenimo filosofija, kuri apima ir minčių tvarumą, tinkamos aplinkos šalia kūrimą.

„Man gera, aš jaučiu didžiulę prasmę gyventi tvariai ir ekologiškai. Gyvenant su tokia filosofija ilgainiui aplink tave susidaro žmonių ratas, kuris taip pat dega tomis pačiomis idėjomis, turi panašų požiūrį“, – pažymi L. Gedminaitė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų