-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar Adomo Jakšto vardu vadinama panevėžiečių dažnai lankoma gatvė anksčiau turėjo romantiškesnį statusą – buvo vadinama prospektu.
Žinios apie žmogų, kurio vardu buvo pavadintas prospektas, ir apie pačios tos gatvės istoriją bei joje vykusias permainas sukauptos Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas atkreipia dėmesį, jog A. Jakšto prospektas pavadinimą keitė net kelis kartus. Be to, jis buvo ir prospektas, ir alėja, ir gatvė, ir netgi bulvaras.
„Kai 1933 birželio 14 dieną išduotas leidimas žinomo panevėžiečio kalbininko Petro Būtėno namo statybai, tuo metu toje vietoje buvo nurodomas adresas – Naujas bulvaras“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Pastačius toje vietoje pirmąjį pastatą, netrukus jų pradėjo rastis daugiau ir 1934 metų vasario 6 dienos Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu naujai suprojektuota gatvė pavadinama Adomo Jakšto prospektu.
Tuo metu šis žmogus – prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860– 1938) vienas labiausiai išsilavinusių kunigų, poetas, literatūros kritikas, teologas, matematikas, visuomenės veikėjas, esperantininkas buvo garsus ir populiarus visoje Lietuvoje.
Jo vardu pavadindami gatvę panevėžiečiai šį žmogų pagerbė ir įamžino jo šiame mieste praleistus metus.
Iš muziejaus pateikiamos medžiagos galima pabandyti įsivaizduoti, kaip kadaise atrodė ši pagal Nevėžį vingiuojanti gatvė, o tiksliau, tuomet buvęs prospektas.
Sparčiai pradėjęs kurtis, jis greitai tapo Panevėžyje viena gražiausių vietų – krantine pagal Nevėžį, nusidriekusia iki apskrities ligoninės.
Tiesa, iš pradžių čia būta ir nepatogumų. Štai 1935 metais A. Jakšto prospektas turėjo tik žvyro takelį žmonėms vaikščioti, nebuvo šaligatvio. O tais pačiais metais pradėjus krantinę kloti velėna, vežant ją ir kraunant kelkraščiuose, pėstieji tiesiog nebeturėjo kur eiti.
Bet tie nesklandumai gana greitai išspręsti ir prospektas vis gražėjo. Pagal Nevėžį jis buvo apsodintas medeliais.
„A. Jakšto universalumas tiesiog stebina. Atrodo, kad nėra mokslo nei kultūros srities, kur jis neturėtų ką pasakyti.“
D. Pilkauskas
1937 metais A. Jakšto prospektas išgrįstas cementinėmis plytomis, tais pačiais metais sutvarkyta dešinioji, o po poros metų ir kairioji pusės.
1939 metais sausio 23 dieną toje vietoje buvo pradėti Nevėžio upės tiesinimo darbai – iš pradžių supilamas pylimas, vėliau tvarkoma krantinė ir upės vaga.
Prieškariu A. Jakšto prospektas garsėjo savo gražiąja akacijų alėja.
■ A. Jakšto prospektas 1937 m. Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų.
Deja, visos akacijos per 1940 metų žiemą iššalo ir grožio nebeliko.
Tas laikotarpis buvo pražūtingas ne tik medžiams. Nuo tų pačių metų prasidėjo didžiulės, negailestingai Lietuvą palietusios permainos. Buvo keičiama viskas: pažiūros, tradicijos, ekonomika, papročiai, literatūra ir daugelis kitų dalykų.
Po karo nebeliko ir senųjų gatvių pavadinimų.
1950 metais liepos 18 dieną A. Jakšto prospektas pavadinamas Liepos 21-osios gatvės vardu. Po kurio laiko gatvė vėl buvo pervadinta – tapo Draugystės alėja.
Atsirado ir naujos „puošmenos“ – 1952 metų pabaigoje šioje gatvėje pastatomas Stalino paminklas. Pagal nevisiškai patvirtintus atsiminimus, jis čia neišbuvo nė dešimtmečio – iki 1961 metų rudens.
Ir tik 1990 metų rugpjūtį į šią vietą sugrįžo senasis, tiesa jau nebe prospekto, o A. Jakšto gatvės pavadinimas.
Ką šiandien žinome apie šį praeityje labai garsų žmogų, kurio vardu vadinama gatvė prie Nevėžio? Kokie jo pėdsakai liko Panevėžyje?
Panevėžys A. Jakšto gyvenime užėmė tik gana trumpą laikotarpį. Daugiau jo gyventa, veikta, kurta visai kitose vietose.
Žinoma, kad 1888 metais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Aleksandras Dambrauskas tų pačių metų birželio 29 dieną buvo įšventintas kunigu ir paskirtas kapelionu į Panevėžio realinę mokyklą, vėliau tapusia berniukų gimnazija.
D. Pilkausko teigimu, tiksliai nežinoma, kur Panevėžyje tuomet apsigyveno naujasis kapelionas. Tik aišku, jog netoli mokyklos – Bajorų (dabar Respublikos) ar Stoties gatvėje.
Tačiau realinėje mokykloje kapelionas dirbo, katalikų tikybą dėstė neilgai – neįtikęs carinei valdžiai iš Panevėžio buvo ištremtas.
Tuomet buvo laikas, kai mokykloje vyravo stačiatikių tikėjimą garbinanti dvasia. O A. Dambrauskas kvietė mokinius ateiti į katalikų bažnyčią. Matyt, būta ne vieno susikirtimo su valdžia ir dėl dalyvavimo tautiniame judėjime, kad po metų darbo jis buvo ištremtas į Kretingos vienuolyną, o ten išbuvęs tris mėnesius – į Rusiją, Vologdos srityje esantį Ustiužnos miestą.
Tuo metu Ustiužnoje gydytoju dirbo Vincas Pietaris (1850–1902), kurį A. Jakštas paragino rašyti publicistinius ir grožinius veikalus nelegalioje lietuviškoje spaudoje, šitaip labai suaktyvindamas šio rašytojo kūrybinę veiklą.
Pats A. Dambrauskas tremtyje savarankiškai studijavo matematiką, istorinius religinius raštus, parašė pirmuosius teologijos darbus, reiškėsi kaip literatas, publicistas, nelegalios lietuvių periodinės spaudos bendradarbis.
Atlikęs paskirtą tremties bausmę ir parvažiavęs į Lietuvą, kunigas į Panevėžį nebegrįžo.
Kadangi valdžia grįžusiajam dar neleido dirbti jokio atsakingesnio bažnytinio darbo, A. Dambrauskas-Jakštas tą laiką panaudojo gilindamas žinias, rašydamas į leidinius „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“. Vėliau buvo paskirtas Kauno kalėjimo kapelionu, paskui kariuomenės nuodėmklausiu.
1898 metais A. Dambrauskas tapo Kauno kunigų seminarijos dėstytoju, 1900 metais – Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio sekretoriumi.
Paskui kurį laiką gyveno ir dirbo Peterburge, buvo dvasinės akademijos profesorius ir kartu su kitais asmenimis parengė lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą.
1906 metais grįžęs į Kauną, dvasininkas įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo.
Draugijos tikslas svarbus – leisti lietuviškas knygas ir laikraščius. Pradėtas leisti ir kultūros, literatūros ir politikos žurnalas „Draugija“.
A. Dambrauskas redaguoja leidinį „Nedėldienio skaitymas“, žurnalus „Garnys“, „Ateitis“ ir kt.
Dabar, peržiūrint šio dvasininko kūrybinį palikimą, stebina, kiek daug straipsnių yra parašęs, knygų išleidęs. Ir ne tik vienos paskirties – jis parašė ir knygą „Esperanto kalbos vadovėlis“, ir tokius leidinius kaip „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“, „Meno kūrybos problemos“, „Užgesę žiburiai: biografinių apybraižų rinkinys“, taip pat ir „Naujos trigonometriškos sistemos“ ir pan.
Bene gausiausiai šio autoriaus išleista poezijos – eilėraščių rinkinių. Savo kūrybinę biografiją jis ir pradėjo nuo poezijos. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje sukuria pirmuosius lietuviškus posmus, o 1930 metais jau išleidžia „Lyriką“. Į šią knygą pateko visi jo eilėraščiai, išskyrus satyrinius, pasirašytus Druskiaus slapyvardžiu.
A. Jakšto eilėraščiai suprantami, pamėgti skaitytojų.
Atsiverčiame 1906 metais išleistą jo knygelę „Nakties matymai“.
Atrodo, tiek metų praėjo nuo to laiko, o kai kurios sueiliuotos mintys šiandien gyvenantiems atsiskleidžia suprantama ir priimtina išmintimi.
Štai poemėlės „Lietuvių daina“ pirmoje dalyje taip surašyta: „Daug pasaulėj yra ponų,/ kurie kruviną myl‘ karą,/ kurie dėlėi garso monų/ daug žudynių yr padarę./ Tuščia jų! Te sau kariauna,/ Apimti geismų didybės, tegul priešų pilis griauna,/ Žėri spinduliu narsybės… !/ Tos garbės įgytos kardu/ mums nereikia nė už dyką…/Turim mes du brangiu vardu/ Lietuvio ir kataliko.“
Gražiai skamba ir jo eiliuotas prisipažinimas apie norą nuolat rašyti, pasakoti naujienas žmonėms: „Vos užbaigiau dalį pradėtos dainos,/ kaip vėl akį sielos štai veria manos/ Nauji reginiai Lietuvoj neregėti/ Kurie būtų gaila dainon nesudėti.“
1952 metų pabaigoje Liepos 21-osios (dabartinėje A. Jakšto) gatvėje pastatomas Stalino paminklas. Pagal nevisiškai patvirtintus atsiminimus, jis čia neišbuvo nė dešimtmečio – iki 1961 metų rudens.
A. Dambrauskas-Adomas Jakštas gimė Ukmergės apskrityje, Kuronių kaime, laisvųjų karališkųjų valstiečių šeimoje.
Įdomu, jog dauguma tame kaime gyvenusių šeimų turėjo Dambrauskų pavardę, tad dažnas jų vadintas pravarde.
Aleksandro tėvai gyveno ant Jakštupio – pro šalį tekėjusio upelio kranto, tad ir buvo praminti Jakštais. Kaimynai žinodavo, apie kokį Dambrauską eina kalba, paminėjus pravardę Jakštas.
Vėliau, jau pradėjęs rašyti, spausdinti savo kūrinius, A. Dambrauskas slapyvardžiu ir pasirinko jam įprastą pravardę – Jakštas.
Religinės tematikos darbus jis pasirašinėjo A. Dambrausko pavarde arba A. Dambrauskas-Jakštas, pasaulietinius kūrinius – A. Jakšto slapyvardžiu, o publicistiką – Druskius.
Be studijų dvasinėje akademijoje, A. Dambrauskas ragavo ir kitokių mokslų – po Šiaulių gimnazijos jis buvo įstojęs į Peterburgo universiteto į Fizikos ir matematikos fakultetą, ten klausėsi garsiojo chemiko Dmitrijaus Mendelejevo paskaitų.
Tačiau bene didžiausią įtaką jam turėjo garsaus rusų filosofo Vladimiro Solovjovo paskaitos. Į jas įsigilinęs lietuvis pajuto, kad jo kelias ne tas. Atsisakęs savo pamėgtosios matematikos, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune.
1884 metais vėl išvyko į Peterburgą – tęsti mokslų dvasinėje akademijoje.
Tolesnė A. Dambrausko-A. Jakšto biografija klostėsi įtempto darbo, plačių interesų vedama: nuo 1914 metų jis prelatas, nuo 1922-ųjų – Lietuvos universiteto garbės profesorius, kartu su kitais įsteigęs Lietuvių katalikų mokslų akademiją.
1926 metais A. Dambrauskas tampa Teologijos ir filosofijos fakulteto garbės profesoriumi, 1929 m. – Matematikos ir gamtos fakulteto matematikos garbės daktaru, 1933 m. – akademiku, 1934 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos garbės daktaru.
Išsilavinęs, apsišvietęs žmogaus A. Dambrauskas-A. Jakštas yra pateikęs ir pasaulėžiūros formulę. Jis teigė, jog pasaulėžiūrą sudaro religija plius filosofija, plius mokslas.
Kurios nors dalies trūkstant – pasaulėžiūra nepilna, duoda iškreiptą tikrovės vaizdą.
A. Jakštas rašė: „Esu įsitikinęs, kad pasauliui sutvarkyti reikia žmonių plačiomis pažiūromis ir plačiomis širdimis“ („Židinys“ Nr. 3 1938).
Gerbdamas visų tautų bei asmenų teises, jis pasisakė už visuotinę ir visapusišką vienybę: „Aš ilgiuosi visuotinės vienybės idealo: 1. Europos valstybių vienybės, 2. Krikščionių vienybės vienoje visuotinėje Bažnyčioje, 3. Socialinės klasių vienybės, pagrįstos krikščionišku solidarumu ir 4. Savo srityje apsitvėrusių mokslų vienybės.“
Plačius horizontus kūrybinei minčiai A. Jakštas rado ir matematikoje. Iš jo studijų bei straipsnių matematikos klausimais susidarytų nemažas tomas. Daug jo pasidarbuota kuriant matematikos terminiją lietuvių kalba.
„A. Jakšto universalumas tiesiog stebina. Atrodo, kad nėra mokslo nei kultūros srities, kur jis neturėtų ką pasakyti“, – sako muziejininkas D. Pilkauskas.
Jis atkreipia dėmesį, jog tokiame plačiame nagrinėjamų klausimų rate A. Dambrauskas-Jakštas nepasidarė diletantas, nepasidavė paviršutiniškumui. Jo samprotavimams visada būdinga geležinė logika ir gilus dalyko supratimas.
Daug nusipelnęs ir visų gerbiamas A. Jakštas liko paprastas, kuklus. Buvo savotiškas asketas, mokslų, tautos ir Bažnyčios tarnas, o jo gyvenamas būstas taip pat be jokių įmantrybių.
Gyveno A. Jakštas, kaip ir Maironis, Kaune, Rotušės aikštėje. A. Jakštas buvo dažnas svečias Maironio namuose, o ir prie Nemuno gyvenusio Vaižganto velykinėse vaišėse.
A. Dambrauskas-Jakštas mirė 1938-ųjų vasario 19 dieną. Vasario 22 dieną vyko jo laidotuvės.
Amžino poilsio prelatas atgulė Kauno arkikatedros bazilikos šventoriuje.
Antkapyje įrašyti jo paties pasirinkti žodžiai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam.“
