Puziniškio kaime išlikusiame pastate dabar veikia G.Petkevičaitės-Bitės muziejus. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Anglų valsas Puziniškio dvarelyje

Anglų valsas Puziniškio dvarelyje

Nuo pagrindinio kelio į Šiaulius pasukus dešinėn link Puziniškio, galima ne tik G. Petkevičaitės-Bitės muziejų pasiekti, bet ir su gražiai bei paslaptingai vadinamais kaimais susipažinti.

Paminklas mirusiam sūnui

Pačioje trijų rajonų – Pasvalio, Pakruojo ir Panevėžio – sankirtoje stūkso senas Puziniškio kaimas. Jo vardas, kaip ir daugelio kitų aplinkinių kaimų, ko gero, jau seniai būtų likęs tik sąrašuose ir reto atmintyje, jeigu ne viena ypatinga šio kaimo gyventojų šeima. O ypač jos atžala – šviesioji Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Įsikūrė toji šeima Puziniškyje Gabrielės seneliui Felicijonui Petkevičiui nusipirkus gerą gabalą žemės. Dvarininko Bialozaro prievaizdas iš to paties dvarininko pirko apie šimtą dešimtinių krūmais apaugusios, pelkėtos, apleistos, „gyvatyne“ vadintos žemės ir čia pradėjo kurtis.

Nedaug išlikę duomenų apie patį Felicijoną Petkevičių, žinoma tik, kad jis buvo vedęs Bialozarų baudžiauninkę Justiną Janulytę.

G. Petkevičaitė-Bitė nurodo, kad jos seneliai Puziniškyje apsigyveno 1835 metais. Čia pasistatė namą, kuriame 1861 metais ir gimė būsimoji krašto pažiba – rašytoja, žymi visuomenės, kultūros veikėja, pedagogė ir filantropė. Tas namas neišlikęs.

Muziejininkė Irena Lesvinčiūnienė tik parodo vietą – dabar plyną lauką, kuriame medinis namas stovėjęs. Kadaise jame gimė ir augo naujakurių Petkevičių vaikai. Vienas iš sūnų Jonas Leonas Petkevičius, Gabrielės tėvas, mokėsi Panevėžyje, Vilniaus gimnazijoje, vėliau Kijeve studijavo mediciną.

Baigęs mokslus, 1855 metais sugrįžo į Puziniškį, dirbo gydytoju, vedė Malviną Chodakauskaitę, susilaukė šešių vaikų. Gabrielė buvo vyriausia.

Iki šiol Puziniškyje stūksantis raudono mūro dvaras buvo pastatytas 1901-aisiais pagal G. Petkevičaitės-Bitės brolio Jono sukurtą projektą.

Pasakojama, kad tėvas ilgai nenorėjo užsiimti naujo namo statybomis. Statyti pradėjo tik 1893 metais, kai nuo džiovos mirė sūnus Jonas. Tas, kuris jau seniai buvo parengęs projektą. Namas turėjo būti kaip paminklas sūnui atminti.

Statybai dvaro savininkas J. L. Petkevičius panaudojo savo paties sodintas pušis. Naujuoju pastatu daktaras džiaugėsi neilgai – 1909 metais jis mirė. Pagal testamentą paveldėtoju turėjo tapti sūnus Leonas, bet dvylikai metų dvaro valdymas buvo pavestas Gabrielei Petkevičaitei.

Iš Puziniškio dvaro terasos atsiveriantis vaizdas dabar kitoks, nei buvo čia gyvenant Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Iš rankų į rankas

Metams bėgant neišvengta permainų. Dvaro pastatas, keičiantis laikams, ėjo iš rankų į rankas – priklausė ir Pasvalio miškų ūkiui, ir Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklai, ir buvo gyvenamasis namas.

Po įvairių išbandymų, ne kartą savininkus keitusiame, nykusiame ir vėl atstatytame, sutvarkytame pastate dabar įsikūręs garsiosios mūsų krašto šviesuolės, rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės muziejus.

Nuo 1987 metų muziejumi rūpinasi Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Dvaras ir jo aplinka gerokai atsigavo 1982 metais, kai čia buvo filmuojamas Lietuvos kino studijos filmas „Anglų valsas“ (rež. G. Lukšas). Tuomet Puziniškyje atgimė 19 amžiaus pabaigos Londono užmiesčio namas, kuriame virė pagal rašytojo Džono Golsvorčio pjesę kuriamas gyvenimas. Šiame filme matyti, kaip beveik prieš keturias dešimtis metų atrodė Puziniškis.

O prieš dešimtmetį dvaro vidus rekonstruotas. Dabar muziejaus darbuotoja I. Lesvinčiūnienė kviečia, pasivaikščiojus po pirmuoju žiemos sniegu padabintą kiemą, sukti į vidų ir Petkevičių svetainėje sėsti prie didelio stalo.

Gaila, kad nei stalas, nei kėdės, nei kiti baldai ar daiktai ne tie, kurie kadaise čia buvo. Originalūs, išlikę nuo Gabrielės laikų, – tik laiptai į antrą aukštą, krosnių kokliai ir restauruota sena spinta. Visa kita iš įvairių vietų surinkta, siekiant, kad atitiktų laikmetį, supirkta ir čia suvežta.

Toje pat vietoje buvo ir Petkevičių svetainė. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Rinkdavosi rašytojai

Ne tokį dabartinio Puziniškio vaizdą matydavo į terasą išėjusi G. Petkevičaitė-Bitė bei jos svečiai – nebėra priešais terasą buvusio sodo, trijų beržų, po kuriais ant suoliuko mėgdavo sėdėti čia viešėdama rašytoja Žemaitė.

Abi meniškos prigimties moterys čia ir savo bendrus kūrinius parašė. Juos rašytojos išleido pasirašę slapyvardžiu,‚Dvi moteri“.

Be Žemaitės, į šį dvarą atvykdavo ir Jonas Biliūnas, Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, kiti žymūs to meto šviesuoliai.

Tad šis Smilgių krašto kampelis buvo tapęs Šiaurės Lietuvos kultūros centru. O pati Gabrielė čia debiutavo kaip rašytoja.

G. Petkevičaitė-Bitė Puziniškyje gyveno ne visą laiką. Štai surašyti metai, kuriais jos čia gyventa: 1861–1865, 1901–1909, 1914–1919 ir 1925–1927-ieji.

Ne tik kūrybinė, bet ir labdaringa rašytojos veikla iki šiol kelia didžiulę pagarbą. Ypač jos gerumą, norą padėti, pamokyti jautė aplinkinių kaimų gyventojai bei jų vaikai.

„Mūsų namai buvo tikra patriotizmo ir demokratizmo mokykla. Niekuomet ne apie vieną žmogų nebūdavo ir už akių paniekos žodis tartas, ne vienas, įėjęs į mūsų namus nepritirdavo nešvelnumo, kad jis ir elgetos krepšiais būtų apsikabinęs“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė 1927 metais.

Ir dabar, įėjus į pastatą, pasitinka rašytojos biustas ir užrašytų jos minčių ištrauka: „Mūsų namų ideologija – nešti šviesą ir kultūrą liaudžiai.“

Pasak muziejaus darbuotojos Irenos Lesvinčiūnienės, gyventi Smilgių krašte – garbė ir pasididžiavimas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

S. Nėris – Panevėžio krašto marti

Iš viso buvusio kaimo dabar ir belikęs tik šis dvaras, visoje Lietuvoje išgarsinęs ir įamžinęs Puziniškio vardą. O kadaise kaime buvo daugybė trobų, iš kurių keliai nuolat vesdavo į Petkevičių namus. Kas skubėdavo pas daktarą patarimų, vaistų, kas materialinės pagalbos prašyti, kas pasimokyti.

Petkevičiai buvo visos apylinkės šviesulys, suteikdavęs vargšams visokeriopą paramą. Slaugydama šiltine sergančiuosius, pati užsikrėtė pavojinga liga ir mirė daktaro žmona, Gabrielės mama. Mergaitei tuomet tebuvo devyneri.

Daug gerų žodžių Petkevičių šeimai, be abejo, tartų senieji aplinkinių kaimų gyventojai – tik negali jie. Tylūs ilsisi aplink Puziniškį esančiose kapinaitėse.

O daugelio tų aplinkinių kaimų likę tik vardai ir viena, dvi ar trys trobos su visai kitos kartos, kitų patirčių gyventojais.

Naurašiliai, Aukštakiškis, Sinkonys, Pažvėriniai, Ledakupis ir kiti G. Petkevičaitei-Bitei buvo puikiai žinomi, lankomi. Kelias neretai vesdavo ir į netolimus Sujetus, į ten esantį dvarą labdaros prašyti.

Sujetų dvaras išlikęs iki šių dienų – dabar jame įrengti socialiniai būstai. O kadaise aplink jį buvęs ypatingo grožio mišraus tipo parkas su vyraujančiais landšaftinio plano elementais – gamtos paminklas. Prie parko atkreipi dėmesį į čia pat esantį didžiulį akmenį su ant jo iškaltu pažįstamu moters veidu.

Tai Salomėja Nėris. Kaip sako muziejininkė, šio krašto marti – juk jos vyras Bernardas Bučas kilęs iš čia pat esančio Naurašilių kaimo. Paminklinis akmuo su Salomėjos Nėries bareljefu Sujetuose atidengtas 1975 metais.

Istoriniuose šaltiniuose Sujetų dvaras paminėtas gana vėlai − 1852 metais. Iš pradžių dvaras priklausė Karpiams, o vėliau vedybų keliu atiteko Meištavičiams.

Iki šiol gyvenamas medinis Sujetų dvaro pastatas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Šviesuolių takais

Kaip surasti Puziniškį, Sujetus, Naurašilius ir kitus minėtus kaimus, parodys kelyje Panevėžys–Šeduva esanti nuoroda. Įdomu tuo keliu pasukti. Kaimai, tegul ir nykstantys, bet vis dar gyvi gražiais, o kartais gana paslaptingais pavadinimais – Švaininkai, Viburiai, Pavinkšniai, Gilbonys – visi su savais žmonėmis bei prisiminimais.

Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius sako, kad Švaininkai – sena vietovė. Literatūroje minimas Švaininkų kapinynas, Livonijos kronikininkai apie tą vietovę rašė 1368 ir 1371 metais.

Į Puziniškį vedančio kelio kairėje pusėje galima pamatyti dar 1974 metais įrengtą 24 hektarų dydžio Šuojos tvenkinį. Prie tvenkinio yra Komarų dvaro sodybos fragmentai.

Toliau kelias bėga per Zacišių kaimo laukus. Čia jau nebėra sodybos, kurioje 1913 metais gimė įžymus dailininkas Kazimieras Žoromskis, tačiau tą vietą įamžina pastatyta skulptūra.

Pakelyje Pavinkšnių kaimas, šio pavadinimas kilęs nuo Šuojos intako Vinkšnupio. Prie pat kelio – vėl kapinaitės.

Kitame Šuojos krante ištįsęs Gilbonių kaimas, dar išlaikęs gatvinį rėžinį planą. Pirmojo pasaulinio karo metais daug šio kaimo sodybų sudegė. Šiame kaime 1905 m. gimė poetas Albinas Baltramiejūnas-Gilbonis, bolševikų nukankintas 1941 metais Rainių miškelyje.

Literatūroje minimi Gilbonių pilkapiai buvo sunaikinti 20 amžiaus pradžioje, išlikęs tik vėlyvesnis kapinynas.

O Naurašiliuose skulptoriaus Bernardo Bučo (1903-1979) gimtinė. Pravažiavus Naurašilių miškelį, verta stabtelėti prie šio kaimo kapinaičių. Čia palaidota skulptoriaus B. Bučo pamotė, čia amžinam poilsiui atgulė G. Petkevičaitės-Bitės mokinys Silvestras Juozėnas.

Padės mokytis matematikos

Ši vietovė turėtų būti įdomi tiems, kuriems mokslas nelabai sekasi. Kaip pasakoja istorikas P. Juknevičius, prie kapinaičių rymo mitologiniai akmenys Mukolai: tėvas ir sūnus. Pasak padavimo, tai akmenimis paversta valstiečio šeima. Tokios bausmės ji susilaukė už tai, kad Mukolas, nusižengdamas Dievo įsakymui, šventą dieną dirbo.

Kitus akmenis – šeimos narius dar 19 amžiuje suskaldė kumečiai. Bet kadangi iš skaldomų akmenų, sakoma, bėgęs kraujas, dvarininkas kitus akmenis skaldyti uždraudęs. Žmonės tikėdavo šitų akmenų stebuklinga galia.

Dar 20 amžiaus pirmojoje pusėje buvo siūloma nemokančiam matematikos mokiniui apeiti aplink Mukolą ir sukalbėti tris „Sveika, Marija“.

O jau už Naurašilių, per eglyną vingiuoja kelias į Puziniškį. Netoli legendomis apipintas Lelijų kalnelis, atokiau miške yra Paliokų kalnelis, kur stovyklaudavo 1863 – 1864 m. sukilėliai.

Komentarai

  • O jus matet kaip ruskiai soka?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų