-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapyje cituojamas rašytojas José Saramago: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai!“ Ar pritariate tokiam teiginiui?
– Nežinau, ar visai pritariu, veikiau ne. Nemanau, kad vertėjai yra literatūros kūrėjai. Juk jie negeneruoja jokių originalių idėjų, jie tik daugiau ar mažiau paklusnūs savo autorių tarnai ir daugiau ar mažiau ištikimi jų valios vykdytojai. Man atrodo, būtų tiksliau juos pavadinti pasaulio literatūros, kultūros transliuotojais.
Ar anglų, prancūzų, italų literatūrą skaitote vien originalo kalba, o gal renkatės ir lietuviškus kolegų vertimus?
– Anglų ir prancūzų literatūrą skaitau tik originalo kalba, labai nesmagiai jaučiuosi prieš kolegas nesirinkdama jų vertimų, bet tam tiesiog fiziškai neturiu laiko, vertimas ir gerų knygų versti ieškojimas ryte suryja laiką ir niekam kitam jo nebelieka. Nors ką tik nusipirkau Povilo Gasiulio [išverstą – IQ past.] „Manhatano stotį“, labai seniai esu skaičiusi jo Jameso Joyce’o vertimus, ir jie man paliko didelį įspūdį.
Nuo ko prasidėjo jūsų vertėjos karjera: nuo gauto pasiūlymo pabandyti, o gal noro dalytis su kitais aptiktu literatūriniu lobiu?
– Niekada negalvojau, kad būsiu vertėja, ir niekada niekas nesiūlė man nieko pabandyti, veikiau tai atsirado iš gražiai jūsų suformuluoto „noro dalytis su kitais aptiktu literatūriniu lobiu“. Kai atradau Williamą Faulknerį, panorau niekada su juo nesiskirti ir geriausias būdas tai padaryti buvo imtis jį versti. Juolab kad man atrodė, jog tik aš jį girdžiu taip, kaip jis turi būti išgirstas, o lietuviški jo vertimai mane nuvylė. Atradusi Johną Maxwellą Coetzee irgi netvėriau savo kailyje, norėjau, kad jį atrastų ir kiti skaitytojai. Taip buvo beveik su visomis mano verstomis knygomis.
Esate sakiusi, kad beveik visada vertėte tik tuos kūrinius, kuriuos norėjote. Ar leidžiate sau rizikuoti ir versti knygas, kurių tolesnis likimas Lietuvoje neaiškus? Gal esate išvertusi, jūsų nuomone, geros literatūros, bet šalies leidėjai jos bent kol kas nepanoro išleisti?
– Taip, esu tikriausiai viena iš nedaugelio laimingų, kuriems pavyko versti tik tai, ką jie norėjo, beveik visada pati pasiūlydavau knygas leidėjams. Ir beveik visada jie mano pasiūlymus priimdavo. Žinoma, daug įtakos turėjo pats laikotarpis, kai atgavus nepriklausomybę išnyko visi leidybai Maskvos diktuojami tabu ir atsirado galimybė užpildyti visas sovietmečio nulemtas verstinės literatūros spragas. Paskui padėtis pasikeitė ir knygų lentynas užplūdo vartotojiška literatūra, kurios gausa iškreipė skaitytojų skonį ir dabar finansiniais sumetimais leidėjai jau orientuojasi į lengviau skaitomus, „greito vartojimo“ kūrinius. Prastumti ką nors rimtesnio, autentiškesnio, nevienadienio darosi be galo sunku. Kad ir Albert’o Camus „Užrašų knygelių“ istorija: jas išversti buvo amžinatilsio Vaidoto Daunio idėja, 1993 m. jis išleido pirmą tomą, labai tuo džiaugėsi ir ketino leidimą pakartoti, bet nespėjo, bendraminčiai 1997 m. dar išleido antrą tomą, o trečiojo rankraštis taip ir guli stalčiuje. „Baltos lankos“ 2009 m. perleido pirmą tomą, turėjo perleisti ir antrą bei išleisti trečią, bet kol kas pavyko išsikovoti tik dėl antrojo tomo.
Dvejus metus „Baltose lankose“ išgulėjo ir kita mano labai mylima knyga – kanadiečio Alistaire’o MacLeodo „Menka bėda, jeigu…“, kurios kai kuriuos puslapius verčiau su ašarų kamuoliu gerklėje. Tai lietuvių mentalitetui labai artima priverstinės škotų emigracijos į Kanadą istorija-saga. Škotams tai jų Biblija, Kanadoje laikoma viena aukščiausių anglakalbės kanadiečių literatūros viršūnių. Man ji – knyga apie tai, ant ko laikosi pasaulis, tokia žemės druska, bet dabartinės „Baltų lankų“ literatūrinės politikos kriterijams ji svetima ir gavau ją atsiimti.
Verčiate W. Faulknerio ir kitų sunkiajam žanrui priskiriamų autorių kūrinius. Kas skatina tai daryti: profesinės ambicijos, vertėjos smalsumas, asmeninės simpatijos?
– Ypatingų profesinių ambicijų neturiu. Man vertimas – gyvenimo būdas ir iš dalies pats gyvenimas. Aš vienišė ir iš tikrųjų gyvenu su savo autoriais, su jais neakivaizdžiai bendrauju. Visi jie – mano emocinės ir intelektinės raidos istorija. Verčiau tai, kas sukrėsdavo mane kaip naujas žodis literatūroje arba kaip naujas, giliai išgyventas žvilgsnis į esmines žmogaus būties problemas. A. Camus atveju galima kalbėti ir apie asmenines simpatijas. Man labai artimas jo be galo stiprus moralinis pradas ir patosas, labai gyvas ir ryškus Viduržemio jūros pakrančių gyventojo mentalitetas. Jo kūryboje kaip niekur kitur daug saulės, šviesos, erdvės, jūros, natūralių jausmų, svaiginančios ir užkrečiančios pilnatvės. Jis, ko gero, vienintelis mano tikrai mylimas prancūzų rašytojas, gal todėl, kad ne visai prancūzas. Visi mano versti rašytojai – sąžiningi, tikri kūrėjai, negalėję nerašyti. Man tai – vienintelis kriterijus.
Kas jums yra gera literatūra? Ar tarp naujų Lietuvos bei užsienio autorių esate atradusi tokių, kurie ateityje jums galėtų prilygti didžiosioms literatūrinėms meilėms: W. Faulkneriui, A. Camus ir Samueliui Beckettui?
– Gera literatūra man ta, kur jauti, kad autorius negalėjo nerašyti. Ne todėl, kad išmoko rašymo technikos ir subtilybių dabar taip populiariuose universitetų creative writing kursuose, o todėl, kad jam tai buvo svarbiau už viską.
Man gėda prisipažinti, kad naujų lietuvių autorių beveik neskaičiau. Tiesiog visko nespėju. Vertimas – tikrai labai kruopštus ir daug laiko atimantis darbas, ir nuo jo taip pavargsti, kad vakare nebesinori imti knygos į rankas. Deja, ir naujų užsienio autorių sekti nebespėju, bet, kad ir kaip stengiuosi, deja, nieko sau įdomaus neberandu. Man atrodo, kad dauguma naujų autorių tik maivosi, bet gal per mažai jų žinau. Turiu dar keletą gerų senesnių rašytojų knygų, kurias norėčiau išversti, bet įsimylėti neberandu ko, matyt, mano emocinių galių limitas jau išsemtas.
Kaip vertinate teiginį, kad vertimai sensta? Ar tai ženklas, kad vertėjo darbas nebuvo be priekaištų, ar vis dėlto neišvengiamas dalykas, atsirandantis dėl kalbos, visuomenės raidos?
– Vertimai sensta iš tikrųjų, nes keičiasi kalba ir visuomenės santykis su ja, vertėjas čia niekuo dėtas. Bet manau, kad geri vertimai sensta daug lėčiau.
Metų vertėjo krėslu esate įvertinta už du 2013 m. pasirodžiusius vertimus: W. Faulknerio „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir J. M. Coetzee’s „Barbarų belaukiant“. Kuo jums šios knygos buvo išskirtinės ir kaip vertėjai, ir kaip skaitytojai?
– Pirmoji išskirtinė tuo, kad po ilgos pertraukos vėl sugrįžau prie W. Faulknerio, nors „Jeruzalė“ – ne visai tipiškas jo romanas, nes iškrinta iš didžiojo, nelygstamo jo galingos kūrybinės fantazijos produkto – Joknapatofos sagos – konteksto. Man artimesni kiti dar neišversti jo romanai iš Joknapatofos ciklo, bet šis buvo įdomus kaip daug asmeniškesnis ir, ko gero, tragiškiausias W. Faulknerio kūrinys. Be to, įdomi ir intriguojanti labai neįprasta jo kompozicija. „Barbarų belaukiant“ nustebino tuo, kaip lakoniškai ir visais atžvilgiais išgrynintai autorius sugebėjo nedideliame tekste pasakyti tiek daug, taip giliai ir taip gražiai apie žmogaus ir žmonijos prigimtį, taurumą ir ydas.
Esate sakiusi, kad ankstyvieji W. Faulknerio kūrybos vertimai jums pasirodė ne ypač geri, neatskleidžiantys šio rašytojo stiliaus. Ar geram vertimui būtina ir asmeninė vertėjo simpatija autoriui, artimumas jo stiliui, kalbai, ar profesionalams tokie subjektyvūs dalykai kaip simpatijos visai nesvarbūs?
– Šiuo klausimu visiškai sutinku su Haruki Murakami, kuris yra pasakęs: „Pats būdamas vertėjas žinau, kad entuziazmas knygos atžvilgiu – pagrindinis gero vertimo veiksnys. Jeigu vertėjas yra geras, bet knyga jam nelabai patinka, – sakyk sudie geram rezultatui.“
Ką vertingiausio jums suteikė vertėjos darbas?
– Laimę gyventi iš mylimo darbo, poreikį nuolat raustis žodynuose, enciklopedijose, internete, gilintis į pačius įvairiausius ir netikėčiausius dalykus, daug keliauti po pasaulį ir virtualiai, ir fiziškai.
Amerikiečių rašytojas Philipas Rothas pasakė, kad po 20 metų romanus skaitys maždaug tiek pat žmonių, kiek dabar skaito poeziją lotynų kalba. Kaip vertinate tokį teiginį, ar jūsų – geros literatūros skaitytojos ir vertėjos – negąsdina tokios tendencijos?
– Ph. Rothas tikriausiai neklysta. Vienas rusų literatūros kritikas nurodė dar liūdnesnę perspektyvą: „Visa bėda ne tai, kad knyga nyksta kaip popierinis daiktas, ji nyksta kaip idėja, kaip pavyzdys, kaip orientyras, kaip įvykis.“ Bet kas gi tada bus su žmogaus kūrybiniu pradu? Juk, kol žmogus yra, tas pradas negali dingti. Visada bus negalinčių tylėti ir visada bus norinčių klausyti. Ir tikriausiai jų bus pakankamai, kad gera literatūra (ir romano pavidalu) egzistuotų ir būtų skaitoma. Be to, lankantis Paryžiaus, Londono, Niujorko ar Maskvos knygynuose tos katastrofos požymių nematyti. Juose gausu ir gerų romanų.
Gal keisis žanrai, ir romanai išvirs į ką nors kita. Ir pati jau daug noriau skaitau non fiction, eseistiką ir memuarus. Bet klasika visada liks klasika. Ar galima įsivaizduoti, kad pasaulis užmirš Tolstojų, Dostojevskį, Flaubert’ą arba Faulknerį?
V. Tauragienė
Gimė 1944 m. Kėdainiuose.
Studijavo filologiją Vilniaus ir Rygos universitetuose.
Dirbo „Kultūros barų“ redakcijoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Nuo 1997 m. yra laisvai samdoma vertėja.
Verčia prozos kūrinius ir pjeses iš anglų ir prancūzų kalbų, pastaruoju metu ir iš italų.
Yra išvertusi A. Camus, S. Becketto, Romaino Gary, Marguerite’s Yourcenar, Jeano Cocteau, Virginios Woolf ir kitų iškilių rašytojų kūrinių.
Už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio sudėtingus literatūros kūrinius – W. Faulknerio „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir J. M. Coetzee’s „Barbarų belaukiant“ – paskelbta 2013 m. Metų vertėjo krėslo laureate. Šį apdovanojimą vertėjams skiria Lietuvių PEN centras ir Kultūros ministerija.
Komentarai
-
- Rugilė
- 13:15 2017.04.24
Rodyti visus komentarus (1)Vertėjo darbas be galo įdomus. Žmogus manau turėtų ypatingai mėgti literatūrą ir labai daug skaityti. Tai ne tas pats darbas kaip Vertimo biuras atlieka. Tačiau, manau svarbu atrasti tą sritį, kuri tau įdomi ir labai patinka.