-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Rugsėjį Filharmonijos sezono pradžios koncerte grosite su garsiuoju italų violončelininku Giovanni Sollima. Kiek su šiuo virtuozu yra tekę susidurti anksčiau?
– Be abejo, jis yra vienas garsiausių mūsų laikų violončelininkų. Nemėgstu žodžio „žvaigždė“, bet apie G. Sollima’ą taip tikrai galima sakyti. Mudu skirtingų kartų, bet jis labai jaunatviškas, šiuolaikiškas, pats atrodo, lyg grotų ne violončele, o „Prodigy“. Man yra tekę su juo koncertuoti Klaipėdoje. G. Sollima yra ne tik muzikas, bet ir rašo labai įdomius kūrinius. Dar studijų laikais mokiausi jo „La Folia“, kurio violončelininkams beveik neįmanoma atlikti. Tai, kad grosiu kartu su juo – man didelė garbė ir įvertinimas.
Su G. Sollima susijusi ir viena įdomi mano gyvenimo istorija. Būdamas 19-os pusmetį rimtai ruošiausi tarptautiniam Antonio Janigro violončelininkų konkursui Kroatijoje. Bet smarkiai susirgau plaučių uždegimu ir visą mėnesį gulėjau ligoninėje. Sveikstančio gydytojai prašė dar niekur nekeliauti, o gulėti lovoje. Vis dėlto skrydžio bilietai jau buvo nupirkti, mano draugai ir mokytojai ketino ten vykti, o ir oras Kroatijoje buvo geresnis. Todėl nusprendžiau skristi ir aš.
Atvykus į konkurso vietą bičiuliai padarė man staigmeną – užregistravo ir mane dalyvauti. Labai nustebau: juk mėnesį sirgdamas visiškai negrojau, o muzikantui tai – tragedija. Be to, po skrydžio liko užgulta viena ausis. Bet, pamaniau, pabandysiu. Taip viena ausimi negirdėdamas ir sugrojau. Patekau į finalą, kuriam reikėjo pasiruošti per naktį. Dar gulėdamas ligoninėje atmintinai mokiausi reikalingo kūrinio natas, bet su pianistu nebuvau grojęs. Tad naktį prieš finalą repetavome iki ryto. Atsimenu, kad tądien pagaliau pradėjau ir normaliai girdėti. Eidamas groti visiškai nieko nebijojau. Tiesiog norėjau pagroti taip, kaip geriausiai išeis. Man artimas mąstymas, kad reikia gyventi šia diena ir daryti tai, ką dabar gali daryti geriausiai. Tačiau laimėjau pirmąją šio tarptautinio konkurso vietą. O juk A. Janigro buvo G. Sollima’os mokytojas. Muzikų ratas nėra labai didelis, ryšiai visus anksčiau ar vėliau suveda.
– Esate laimėjęs daugybę ir kitų tarptautinių bei nacionalinių konkursų. Ar vėliau studijoms Vienos konservatoriją rinkotės kaip geriausią galimą išsilavinimą violončelininkui?
– Iš tiesų Vienoje įgijau net keturis diplomus. Studijos trunka šešerius metus, bet kartais studentai mokosi ir dvigubai ilgiau. Jeigu sekasi, esi kviečiamas į koncertus, konkursus, tiesiog nespėji lankyti paskaitų. Bet į tai žvelgiama lanksčiai, leidžiama planuoti savo laiką, neatsisakyti svarbių koncertų.
Aš Vienoje studijavau devynerius metus ir likau labai patenkintas, tačiau iš pradžių apie šio miesto konservatoriją negalvojau. Labai norėjau studijuoti Berlyne pas Davidą Geringą, bet tuo metu taip nesusiklostė. Nusiminęs nuvažiavau į Vieną, nes ten studijavo mano būsimoji žmona (smuikininkė Dalia Dėdinskaitė – IQ past.). Pamaniau, pabandysiu vienam Vienos muzikos ir teatro universiteto (MDW) profesoriui pagroti. Patikau jam, pakvietė tapti savo mokiniu. Todėl vos po savaitės grįžau į Vilnių, susikroviau lagaminus ir išvažiavau studijuoti į Vieną.
Šiuo žingsniu labai džiaugiuosi. Visų pirma, tai leido išlaikyti mūsų su Dalia ryšį, galėjome kartu ir groti. Be to, Viena apskritai yra unikalus miestus. Ten ne tik pedagogai – net sienos moko, kaip reikia groti. Bendra žmonių kultūra yra aukšta. Pamenu, kokią pamoką gavau pirmą savaitę. Kažkur skubėjau pro duris, kitas žmogus buvo tik už kelių metrų, ir aš nepalaikiau jam durų. Išgirdau ironišką „labai ačiū“. Supratau, kad tokie maži dalykai labai svarbūs. Ta elgesio, bendravimo kultūra ateina ir per tokius dalykus kaip muzika, menas. Visa tai išugdo teisingą požiūrį į gyvenimą.
Studijos taip pat paliko didžiulį įspūdį daugybe dalykų: nuo „Steinway“ fortepijonų kiekvienoje klasėje iki puikių dėstytojų. Jau pirmajame kurse buvome mokomi fiziologijos. Juk muzikui labai svarbu žinoti, kaip funkcionuoja kūnas, ko negalima daryti, kad, pavyzdžiui, nepasitemptum riešo. Be to, konservatorija man labai padėjo finansiškai. Jeigu gerai groji, mokaisi puikiais pažymiais, turi dėstytojo rekomendaciją, tai gaunama stipendija ir keletas koncertų leidžia visiškai normaliai gyventi.
Man artimas mąstymas, kad reikia gyventi šia diena ir daryti tai, ką dabar gali daryti geriausiai.
Vieną rekomenduočiau bet kuriam muzikui ne tik dėl dėstytojų. Kartais labai stengiamės patekti pas žymų pedagogą, bet būna, kad jis neturi laiko studentams arba elgiasi itin arogantiškai. Tačiau yra fantastiškų dėstytojų, kurie savo laiku tiesiog neturėjo galimybių pranešti apie save pasauliui. Bet jie puikiai daro savo darbą. Po Vienos dar nuvykau į Philippe’o Mullerio kursus Paryžiuje. Šis pedagogas, išugdęs labai garsių violončelininkų, pakvietė mane tapti savo mokiniu. Bet atvažiavęs į Paryžių pamačiau daugybę niuansų – pradedant požiūriu, baigiant kainomis. Supratau, kad kažin ar verta tiek pinigų ir jėgų išleisti dėl vieno dėstytojo. Geriau gyventi mieste, kur jautiesi laimingas. Taip dabar ir darau: gyvenu Vilniuje, kur man labai patinka, ir visiškai save realizuoju.
– Vis dėlto turite ambicijų groti, pavyzdžiui, kokioje nors ypač prestižinėje salėje?
– Aš tiesiog noriu labai gerai groti. Prisimenu profesorės Silvijos Sondeckienės frazę: „Kiekvienam žmogui yra suteikta galimybė, tik vieni ja pasinaudoja, kiti – ne.“ Svajoti yra gerai, bet reikia būti ir pasiruošusiam svajonę realizuoti. Aš manau, kad reikia tiesiog maksimaliai stengtis šiandien daryti gerai. O kas ateis – tas ateis.
Neseniai atsisakiau groti Niujorko „Carnegie Hall“. Be abejo, suprantu, kad viešųjų ryšių prasme tai būtų buvęs didžiulis žingsnis. Jau esu koncertavęs Maskvos konservatorijos Didžiojoje, Vienos „Musikverein“, Amsterdamo „Concertgebouw“ salėse. „Carnegie Hall“ šį sąrašą reikšmingai papildytų. Bet atsisakiau dėl, mano akimis, nesąžiningo koncerto organizatoriaus. Taigi nulėmė žmogiškasis faktorius. Geriau palaukti kito karto, bet nueiti teisingu keliu.
– Šių metų pradžioje priėmėte pasiūlymą dirbti Čiurlionio kvartete. Pakeitėte ilgametį jo narį Saulių Lipčių, grojusį kvartete net 50 metų. Ką reiškia ateiti į tokį ilgaamžį kolektyvą ir į ilgamečio jo nario vietą?
– Sulaukęs 30-mečio pats pajutau, kaip greitai bėga laikas. Visiems anksčiau ar vėliau ateina metas užleisti savo vietą. Yra labai mažai žmonių, kurie tai gali pripažinti ir atsisakyti grojimo. Tai labai gražu, bet itin reta. Ne tik Lietuvoje – visur pasaulyje žmonės paprastai stengiasi likti kiek įmanoma ilgiau. Niekas nenori prarasti savo pozicijų. Pasakyti, kad galbūt jau gana – labai gražu, graudu ir jautru. Žvelgiant iš S. Lipčiaus pozicijos, į tokį kolektyvą priimti naują narį – tai lyg įsileisti žmogų į savo šeimą.
S. Lipčius „Lietuvos rytui“ minėjo, kad ieškodamas įpėdinio paisė ne tik profesionalumo, bet ir asmeninių savybių: norėjo lankstaus ir nekonfliktiško žmogaus. Iš nutikimo su „Carnegie Hall“ suprantu, kad jums žmogiškosios savybės taip pat ne mažiau svarbios?
– Be abejo. Čiurlionio kvartete pirmiausia sutikau groti dėl jo žmonių. Kamerinė muzika – tai bendravimas. Kai esi scenoje, tavęs netrukdo jokie skambučiai ar žinutės. Bendrauji muzikine kalba, šnekiesi, susirinkusieji tavęs klauso. Būna, susėdi groti su fantastiškais profesionalais, galėtum bendradarbiauti ateityje, bet nesinori turėti jokių reikalų. Atsiranda kažkoks jų rūpestis tik savo ego, nenoras dalintis. Šiais laikais apskritai mažai kas mėgsta dalintis – tiek finansiškai, tiek morališkai. Šlovės, pinigų – visko norima tik sau. Dažnokai nusiviliu žmonėmis, nes vis stengiuosi būti atviras. Juk jei dažniau norėtume dalintis, mums visiems būtų geriau.
(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Kai atsitrenki į matančius tik save, su tokiais scena dalintis nebesinori. O Čiurlionio kvarteto nariai yra ne tik puikūs muzikai, bet ir geri bei įdomūs žmonės. Suprantu, kad S. Lipčius kalbėdamas apie nekonfliktiškumą turėjo omenyje būtinybę galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus.
– Nuolat inicijuojate ir dalyvaujate įvairiuose muzikos projektuose bei kūrybinėse partnerystėse. Ar tapęs Čiurlionio kvarteto nariu pristabdysite šias veiklas?
– Nemanau. Žinoma, labai stengiuosi ir noriu daug laiko ir dėmesio skirti kvartetui. Bet jo nariai mane palaiko ir nepyksta, kai tenka išvažiuoti. Be to, kartais labai smagu ir netgi reikalinga pabūti su kitais žmonėmis, pabendrauti per muziką. Galbūt ir Čiurlionio kvartetas įsitrauks į kai kuriuos naujus sumanymus. Esu tikras, kad kokybiškai atliekama klasikinė muzika gali sudominti nemažai žmonių. Tik pas mus vis norisi kažko mandro, naujoviško, išskirtinio. O aš kartais tiesiog norėčiau išgirsti S. Rachmaninovo fortepijoninį trio, bet tokie koncertai pas mus – retenybė.
– Ar kurdamas įvairias programas, planuodamas savo koncertus galite šiuos rūpesčius pasidalyti su vadybininkais?
– Dar gyvendamas Vienoje turėjau tris vadybininkus ir visais nusivyliau. Šiais laikais daugelis nori tik greito uždarbio. Idėjos kuriamos vien tam, kad pavyktų išsiskirti iš kitų ir uždirbti pinigų. Bet jos nekyla organiškai, iš vidaus. Mūsų su žmona inicijuoti sumanymai ateina ne dėl finansinės naudos. Pavyzdžiui, jau grįžę gyventi į Lietuvą pagalvojome, kad nėra muzikinio albumo, kuris atstovautų lietuviškai muzikai. Sugalvojome koncepciją, gavome paramą, visa tai išaugo į labai gražų projektą. Programos „Langas į Lietuvą“ kūrinius grojome berods 18 šalių, sulaukėme didžiulio dėmesio. Kartą Italijoje jau po biso sugrojome „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“. Italai buvo priblokšti, puolė klausinėti, kas tai, sakau – ogi liaudies daina. Atrodo, nieko efektingo, vos kelios natos, bet turi savitą veidą.
Studijuojant Vienoje teko groti Aarono Coplando kūrybos. Dėstytojas pasiūlė man ir Daliai šį kompozitorių pristatyti plačiau. Nustebome, kodėl būtent mums, bet sužinojome, kad A. Coplandas buvo litvakas. Ėmėme gilintis, domėtis ir taip gimė litvakų muzikiniam paveldui skirta programa „Aerograma“. Dabar kartu su Evelina Pabarčiūte ir Tadu Motiečiumi sukūrėme „Folk in Jazz“. Tai projektas, sujungiantis liaudies dainas, klasikinę muziką ir džiazą. Jis kyla iš noro pritraukti daugiau jaunimo, parodyti lietuviams, kokia įdomi gali būti mūsų liaudies muzika.
– 2014 m. įkūrėte „Ars Lituanica“ – meistriškumo kursų ir koncertų ciklo programą jauniems šalies talentams. Esate sakęs, kad norisi jaunimui padėti turėti tai, ko savo laiku neturėjote pats. Ko labiausiai trūko?
– Buvo didžiulė instrumentų problema. Išvykdamas studijuoti į Vieną turėjau lenkišką violončelę, neatitikusią standartų. Juk, pavyzdžiui, rimtame konkurse tiesiog negali konkuruoti su žmonėmis, kurių instrumentai, kalbant primityviai, skamba ne tik geriau, bet ir garsiau. Geri instrumentai yra ypač brangūs, be paramos juos įsigyti nelengva. Mano žmonai Vienoje šiuo klausimu labai padėjo profesorius Christianas Altenbugeris – surado mecenatą, kuris pagelbėjo įsigyjant instrumentą. Man daugiau galimybių atsirado laimėjus konkursus, ėmus dažniau koncertuoti. Žinoma, galima piktintis, kodėl mums padėjo ne Lietuva, o Austrija. Bet mes galvojame, kad turime ir patys kažką duoti Lietuvai. Todėl surengėme nacionalinį forumą, kuris suvedė Lietuvos ir užsienio menininkus, leido užmegzti ryšius, organizuoti mainų, edukacinius projektus.
Vienoje ne tik pedagogai – net sienos moko, kaip reikia groti.
Šiandien Lietuvoje situacija su instrumentais kiek geresnė, bet, lyginant su europiniu lygmeniu, vis tiek nėra gera. Baisiausia, kad žmonės pripranta prie prasto instrumento ir mano, kad jo pakanka. Net gavę progą pagroti kokybišku instrumentu, nebesuvokia to, bando jo skambesį pritempti prie įprasto, blogesnio. Todėl mūsų organizuotuose konkursuose laimėjęs jaunimas gaudavo teisę metus ar porą groti kokybišku instrumentu. Vėliau būdavo atvejų, kai su didele nuolaida jį išsimokėtinai įsigydavo. Kokybiškos violončelės kaina prasideda nuo 18‒20 tūkstančių eurų. Aišku, kad tokią sumą sumokėti iš karto būtų labai sudėtinga.
– Kokia violončelės, kuria pats grojate šiandien, atsiradimo istorija?
– Ją man padovanojo gerbėja. Viena lietuvė susisiekė su manimi, norėdama parodyti savo turimą instrumentą. Supratau, kad jai buvo svarbiau ne už kiek jį parduoti, bet kam. Tai buvo labai įdomi senovinė violončelė, tiesa, gerokai apleista. Rekomendavau parduoti ją užsienyje ar pasikonsultuoti su instrumentų meistrais. Pakviečiau tą ponią į savo koncertą, po kurio ji paskambinusi paklausė: „O gal jūs norėtumėte tą violončelę turėti?“ Sutrikau – juk tuo metu turėjau modernų instrumentą, o šis nežinia kaip skambėtų, reikėtų daug į jį investuoti. Bet ji nuramino: „Imkite ir tvarkykite, o paskui matysime.“ Vienoje restauruotas instrumentas suskambo lyg visiškai kitas. Dabar jis – svarbi mano gyvenimo dalis. Anksčiau girdėdavau, kad panašios istorijos nutinka kitiems muzikantams. Bet vėliau ir man instrumentas nukrito kaip iš dangaus.
Sezono pradžios koncertas, Lietuvos nacionalinė filharmonija (Aušros Vartų g. 5, Vilnius), rugsėjo 14 d.
G. Pyšniakas
Gimė 1987 m. Vilniuje.
Būdamas 14 m. debiutavo kaip solistas su Lietuvos kameriniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
2009 m. tarptautiniuose meistriškumo kursuose „Holland music sessions“ pelnė „New Master on Tour“ titulą ir galimybę koncertuoti garsiausiose pasaulio koncertų salėse.
Grojo solo su Maskvos konservatorijos simfoniniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Šv. Kristoforo kameriniu, Rygos „Sinfonietta“, Porto simfoniniu ir kt. orkestrais.
