– Aišku, įvertinimai svarbu. Jie parodo, kad kažkas žiūri, kažkas tave mato. Apdovanojimą gausiu prieš „Revizorių“, tad spektaklyje galėsiu vaidinti su diplomu, sakyti: „čia – diplomas iš Peterburgo“.
– Valdžios vyrų aš beveik nematau nei spektakliuose, nei parodų atidarymuose, nei koncertuose. Norėtųsi, kad jie lankytųsi dažniau…
– Mano personažas pasakoja apie tokius žmones, kurie turi didelių vilčių: atvažiuoja mokytis arba dirbti, o paskui jie labai stipriai nusivilia. Jie užstringa savo nusivylimuose. Jie nepriima nusivylimo kaip etapo, kaip naujo kelio pradžios ir tada prasideda problemos. O aplinkiniai, kurie supa mano personažą, – jie tokie priklausomi vienas nuo kito, jie taip susiję kyšininkavimo saitais. Taip buvo prieš šimtą metų, taip yra ir dabar. Niekas nepasikeitė. Mums vis dar labai trūksta kultūros: politinės, bendravimo, aptarnavimo, pagarbos kito nuomonei. Nors sakoma: „ginčuose gimsta teisybė“, aš pastebiu, kad ginčuose gimsta ne teisybė, o nuoskaudos.
Valdžios vyrų aš beveik nematau nei spektakliuose, nei parodų atidarymuose, nei koncertuose.
– Taip, tai tiesa. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Čia net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas turi svajonių, norėtų pakeisti savo gyvenimą.
– Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtrunka miestelio viešbutyje, nes neturi
pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą ar dėl neįtikėtinos valdininkų vaizduotės jis palaikomas revizoriumi. Būdamas naivus ir lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patiki, kad yra visų mylimas, apsigyvena miesto galvos namuose, tikėdamas, kad skolinasi pinigų, susirenka iš valdininkų kyšius, pasijutęs salonų liūtu, apsuka galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasiperša, susižada ir, paklusdamas įžvalgiam tarnui, laiku spėja iškeliauti. Tuomet pasirodo tikrasis revizorius, ir komedija virsta tragedija.
– Taip, viskas yra liūdna. Mano vaidmuo „Revizoriuje“ nėra komiškas. Jis tragiškas. Tai apie žmogų, kuriam sugriuvo gyvenimas, sudužo svajonės ir todėl jis „įsikibęs“ to miestelio, nes nori satisfakcijos, nori pabūti svarbiu… Šis spektaklis apie amžiną žmogaus troškimą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimu, vertinamu.
– Šį spektaklį vaidiname vos kartą metuose. Prisipažinsiu, po tokių pertraukų eiti į „Revizoriaus“ sceną – baisoka. Bet neabejotinai – tai vienas geriausių režisieriaus Rimo Tumino spektaklių.
Komedija „Revizorius“ su Arūnu Sakalausku, Egle Gabrėnaite ir visu žinomu Vilniaus mažojo teatro aktorių būriu bus rodoma kovo 25 d. Nacionaliniame dramos teatre ir balandžio 11d. Klaipėdos Žvejų rūmuose.
Vilniaus mažojo teatro inf.