-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1949 m. rugpjūčio 13-osios naktį Užpelkių miške (Grinkiškio sen., Radviliškio r.) įvykęs partizanų ir Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų (enkavėdistų) susirėmimas aprašytas daugelyje šaltinių. Jis įtrauktas prie žymiausių partizanų mūšių, o autoriai galėjo remtis kaip reta gausia archyvine medžiaga: mūšyje dalyvavusių partizanų liudijimai 1993 m. rasti Antano Bekerio sodyboje, istoriją spėjo paliudyti ir vietos gyventojai, girdėję susišaudymą ir matę iš miško bėgantį partizaną.
„Tuo keisčiau, kad mūsų tyrinėtojai iki šiol įsikibę tik Lietuvos ypatingajame archyve saugomų sovietų dokumentų, ir kas aklai, o kas labai subjektyviai, laikosi juose pasakojamų istorijų. Tose ataskaitose galima rasti, kad tas pats partizanas per metus žūva keturis kartus“, – komentavo archeologas dr. Gediminas Petrauskas, su bendraminčiais septynerius metus rengiantis stovyklą „Laisvės kovų atmintis“ partizaniniam paveldui tyrinėti. Jų pasirinkti Užpelkių miško kautynių tyrimai buvo kompleksiniai, pradėti nuo partizanų ir sovietinių istorinių dokumentų, istorinių žemėlapių analizės, spėjimai tikrinti archeologiniais žvalgymais, o galiausiai baigti šaudmenų ir jų išsidėstymo vietovėje analize ir teorine karo taktikos analize.
G. Petrauskas pripažįsta, kad įprastai partizanų dokumentų analizė kelia tam tikrų problemų: jie koduoti, o juos iššifruoti – ne dienos darbas. Šiuo atveju dokumentų tyrimai vyko nuo 2012-ųjų. Istorikams žingsnis po žingsnio išnagrinėjus įvairiuose archyvuose sugulusią informaciją, pavyko išaiškinti asmenybes keturių kautynėse dalyvavusių partizanų, kurie pusšimtį metų šioje istorijoje buvo žinomi tik slapyvardžiais.
„Nors jiems tai kėlė pavojų, partizanai rūpinosi palikti savus liudijimus, suprasdami, kad jei to nedarys, istorija bus rašoma – kaip ir nutiko – pagal sovietus. Jie stengėsi parodyti, kad tai yra Lietuvos kariuomenės tąsa. Vieni rašė dienoraščius, kiti rašė ir fotografavosi. Žinoma, tie negatyvai ir pačios nuotraukos neretai patekdavo saugumui į rankas… Bet tai jų indėlis į istoriją ir paliudijimas, kad buvo kovojama. Kitaip ir būtų likusi tik sovietų versija. Bet kaip tik tai rodo, kaip pavojinga kliautis tik rusiškais dokumentais Lietuvos ypatingajame archyve“, – darkart pabrėžė G. Petrauskas.
L. Mingėlo-Džiugo nubraižyta Užpelkių miško kautynių schema (1949 m.). Lietuvos ypatingojo archyvo nuosavybė
Archeologai ir istorikai nuosekliai tyrinėjo partizanų vadų liniją. Užpelkių miško kautynės sudavė skaudų smūgį Vyriausiajai partizanų vadovybei, pakeitė tolesnę partizaninio karo eigą.
Paraleliai su kolegų vykdomais istoriniais tyrimais archeologas kartu su akademiniu jaunimu bei vyresniųjų klasių moksleiviais pastaruosius keturis sezonus skyrė Užpelkių kautynių vietos paieškai, o vėliau – ir kautynių įvykiams atkurti.
Konfliktų archeologija gimė JAV daugiau nei prieš 30 metų, 1985-aisiais, iš pradžių tyrinėjo konfliktus nuo seniausių laikų, o amžių sandūroje atsirado ir jos atšaka – moderniųjų laikų konfliktų archeologija, apimanti laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo mūsų dienų link. Apie 2010 m. analogiškus partizaninio paveldo tyrimus pradėję lietuviai nuo pasaulinių tendencijų atsilieka nedaug. „Dabar, kai partizaninio karo liudininkų mažėja, o netrukus mažės ir tų, kurie žino istoriją iš antrų lūpų, ir nebeliks gyvosios atminties, archeologija taps tik reikšmingesnė“, – sakė viena savo akademinių krypčių šiuos tyrimus pasirinkęs G. Petrauskas.
Istoriniai dokumentai liudija, kad tąkart Užpelkių miške buvo suplanuotas tarnybinis partizanų vadų susitikimas. Ketinta perduoti pareigas, pasikeisti dokumentacija. Iš eigulio apie partizanų stovyklavietę sužinojęs agentas Stasys Karanauskas-Zelionyj pranešė saugumui. Šiandien žinoma, kad, rugpjūčio 12 d. pirmiesiems penkiems partizanams atvykus į susitikimo vietą, į apylinkes netrukus atsiųsti septyni sunkvežimiai su maždaug 400 NKVD kareivių. Vis dėlto pradėti kautynių tą pačią dieną neskubėta. Rugpjūčio 13 d. atvykus dar keturiems partizanams, padaugėjo ir kareivių – jie atvežti dar keturiais sunkvežimiais. Spėjama, kad iš viso prieš 9 partizanus – 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarus Petrą Bartkų-Žadgailą ir Bronių Liesį-Naktį, partizanus Joną Gedminą-Girėną, Vytautą Kuzmicką-Sakalą, Joną Lušą-Aitvarą, Lauryną Mingėlą-Džiugą, Pranciškų Prūsaitį-Laputę, Viktorą Šniuolį-Vytvytį, Vytautą Šniuolį-Svajūną – galėjo būti pasiųsta kone 600 kareivių.
G. Petrauskas mano, jog toks jėgų sutelkimas nesietinas su galimybe, kad saugumiečiai turėjo žinių apie besirenkančių partizanų rangą – tokia jėgų disproporcija tuo metu nebuvo neįprasta: „Partizaninio karo pradžioje kartais būdavo kaunamasi vienas prieš vieną arba prieš du, o patyrus, kad tokios kovos dažnai baigiasi pralaimėjimu, santykis ėmė keistis. Juolab kad ir pasipriešinimo dalyvių pradėjo mažėti, jie laikėsi mažesnėmis grupėmis. Tad ilgainiui santykis pakito iki 1 prieš 10 ir daugiau – be galimybių pasipriešinti. Šiuo atveju keturi išsigelbėjo…“
Į muziejų keliaus ir vokiškos, ir lietuviškos uniforminės sagos. (Gedimino Petrausko nuotr.)
Kad saugumiečiai nesusigaudė, kas buvo jų priešininkai, mokslininkai spėja iš to, kad nukautieji iš pradžių buvo nuvežti į valsčiaus centrą – Grinkiškį, o tik po to, matyt, atsivėrus akims, staigiai pergabenti į NKVD kiemą. Vėliau kūnai buvo sumesti į vienos sodybos Antaniškio kaime netoli Radviliškio (dabar – Radviliškis) šulinį ir miesto kapinėse palaidoti tik 1991 m.
Partizanų stovyklavietė buvo užpulta, anot G. Petrausko, kaip ir daugeliu atvejų – ankstyvą rytą, kai dalis partizanų po žygio kietai miegojo. Išgyvenusieji prisiminė, kad vos išgirstą lapų šlamėjimą nustelbė ugnies ataka. Kautynių vietoje rasti beveik 200 kovinių tūtelių ir kulkų turbūt turėtų rodyti, kad susirėmimo būta neilgo.
Tereikėjo, regis, nedaug – schemą, sudėjus kartu su rašytiniais šaltiniais, „pritaikyti“ vietovėje.
Dar prieš pradėdami kautynių vietos paieškas tyrėjai iš istorinių dokumentų žinojo, kad vienas partizanų – L. Mingėlas-Džiugas – buvo stipriai sužeistas, bet V. Šniuolis-Vytvytis patraukė jį iš kautynių lauko ir nunešė ant pečių bene aštuonis kilometrus iki to paties Minaičių bunkerio, kur prieš pusę metų buvo pasirašyta nepriklausomybės deklaracija. Ten Džiugas ir gydytas, o apsveikęs nupaišė schemą, kuri pateko į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir, kaip vėliau įsitikino tyrėjai, buvo gana tiksli. Šioje buvo pažymėta stovyklavietė, apsupimo vietos, puolimo ir atsitraukimo kryptys, miško keliukai, kvartalai, mūšio eiga. Tereikėjo, regis, nedaug – schemą, sudėjus kartu su rašytiniais šaltiniais, „pritaikyti“ vietovėje. Bet tai truko dvejus metus.
Greitai tyrėjai išsiaiškino tik tai, kad 1999 m., minint 50-ąsias kautynių metines, pagal liudininko nuorodas šalia kvartalinės linijos pastatytas tipinis betoninis kautynių vietos atminimo ženklas neturi nieko bendra su Užpelkių miško kautynėmis. 2012 m. atlikti archeologiniai žvalgymai parodė, kad toje vietoje tikrai nebūta kautynių – ten neaptikta jokių radinių. Vėliau paaiškėjo, kad ženklas pastatytas apie 1,75 km nuo tikrosios kautynių vietos.
Miškuose pasiklydęs atminimo ženklas. (Gedimino Petrausko nuotr.)
„Lietuvoje vis labiau buvo matyti, kad ir artimieji, ir svarbių įvykių liudininkai stengiasi pažymėti tikslias jų vietas. Bet pastaruosius 10 ar 15 metų vieta valstybės institucijų atminimo ženklams pasirenkama galvojant apie tai, kad ji turi būti patogiai žmonių pasiekiama: prie kvartalinių linijų, sankryžose. Dažnai tiesiog tingima paminklus vežti tolėliau nuo miško keliukų, tačiau taip dėmesys nukreipiamas ne į tikslias partizaninio karo vietas, o į šiandienius betoninius paminklus“, – komentavo G. Petrauskas.
Tyrėjams ėmus žvalgyti pirmąją spėjamą kautynių vietą, pirmieji radiniai metalo ieškikliais aptikti vos po keliolikos minučių. Atradimo džiaugsmą greitai pakeitė įtarumas – mažokai šovinių, labai daug jų neiššautų (manoma, kad čia irgi būta kautynių, bet galbūt sietinų su Antruoju pasauliniu karu). Tuomet stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ dalyviai nusprendė patikrinti dar vieną pagal daugelį duomenų tinkamą vietą. Ir ten pirmieji radiniai – šoviniai (nedideliame gylyje, tiek, kiek natūraliai uždengė miško paklotė, ar net kyšantys iš žemės) – aptikti per keliasdešimt minučių. Būtent čia tyrėjai apsistojo ir per dvi paieškų vasaras pagal daugiau nei 200 įvairių radinių išsidėstymą apskaičiavo daugybę kautynių elementų: nuo partizanų stovyklavietės iki apsupties žiedo vietos. Su istorikais ir archeologais grupėje dirbo kariškis – viršila Ernestas Kuckailis, be kurio žinių ir patirties, kaip patikino G. Petrauskas, nebūtų pavykę pasiekti tokio rezultato tiriant kovotojų ginkluotę ir karo strategiją.
Nenorintys pamiršti stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ dalyviai Užpelkių miške (Gedimino Petrausko nuotr.)
Stovyklavietę nustatė buvus ten, kur rado ir kariškų uniformų detalių, ir ypač daug tūtelių – tai reiškė, kad šaudyta į tą pusę. „Žinoma, kulkos gali atšokti ir įstrigti į medį – radome tokių. Bet vis dėlto vieta buvo akivaizdi, – patikino G. Petrauskas. – Toliau buvo tuščias plotas, o už jo lanku išsidėstęs apsupties žiedas – iš ten, kur labai daug tūtelių ir tik viena kita kulka, šaudė sovietai. Iš šaudmenų išsidėstymo aišku, kokiais ginklais šaudė sovietų kareiviai, kokiais – partizanai. Yra ir pavienių pozicijų – sovietų šaulių ar atsitraukiančių partizanų šūvius liudijančių tūtelių.“
Partizanų ir sovietų ginklai tuo metu, pasak archeologo, buvo beveik vienodi. Sovietai turėjo tik rusiškus – šiose kautynėse naudotas pistoletas-kulkosvaidis PPŠ, pusiau automatinis šautuvas SVT ir šautuvas „Mosin“. Partizanai 1949 m. vokiškų išteklių beveik nebeturėjo – rasti tik keli vokiški šoviniai, daugiausia naudoti irgi rusiški ginklai. Apie 5 hektarų teritoriją iščiupinėję tyrėjai žino, kad partizanai spėjo iššauti mažiausiai 19 kartų. „Tūtelių rasta ir vietose, kurias galima susieti ir su vienos, ir su kitos pusės kovotojais, – pabrėžė G. Petrauskas. – O sovietai paleido apie 150 šūvių.“
Stovyklavietės zonoje tarp tūtelių aptiktas ir vienas įspūdingiausių radinių – sidabrinis žiedas su Vyčiu.
Stovyklavietės zonoje tarp tūtelių aptiktas ir vienas įspūdingiausių radinių – sidabrinis žiedas su Vyčiu, kurį mokslininkai linkę priskirti vienam iš dviejų žuvusių signatarų – arba P. Bartkui, arba B. Liesiui. Kartu su kitais kautynių vietoje surinktais radiniais šiandien jis eksponuojamas Šiaulių „Aušros“ muziejuje, bet planuojama, kad bus pristatytas Vasario 16-ąją, 70-osios Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio deklaracijos pasirašymo sukakties proga, Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiamoje parodoje.
Užpelkių miško kautynių vietos atminimo ženklas dar nestovi tikrojoje jų vietoje. Tyrėjams kaip tik neseniai teko girdėti, kad miškininkai medinę nuorodą pastatė ir tikrojoje kautynių vietoje. Bet kol kas dar svarbiau, jog jie, pirmąkart ėmęsi detalaus kautynių vietos tyrimo, išnaudodami visus kompleksinių tyrimų pranašumus, dar kartą parodė, kad archeologijos reikšmė naujausiųjų laikų konfliktų tyrimuose abejonių nekelia.
Kita vertus, G. Petrauskas mato ne tik mokslinę tyrimo prasmę. Konferencijose užsienyje jam yra tekę susidurti su kolegų istorikų ir archeologų nuostaba: „Lietuvoje buvo partizaninis judėjimas?.. Buvo represijų?“
„Informacijos sklaida, istorinės atminties ir tapatybės ugdymas svarbūs ne tik Lietuvoje, – įsitikinęs mokslininkas. – Čia susidomėjimas partizaniniu karu po truputėlį kyla, ypač po Ukrainos įvykių 2014-aisiais – tada į šią temą ėmė gręžtis daugiau jaunų žmonių. Bet kai kurios Vakarų valstybės iki šiol lieka abejingos Rusijos agresijai Ukrainoje. Tada ir kyla klausimas, kodėl. Kai diskutuodami su geriausiais pasaulio XX a. konfliktų archeologijos specialistais suprantame, kad jie pirmą kartą girdi, jog Lietuvoje sovietai vykdė represijas, kad vyko partizaninis karas, atrodo siaubinga – juk tai garsiausi XX a. karinių konfliktų tyrinėtojai. Akivaizdu, kad nuo sovietmečio tos žinios visai nesklido. Išeivių JAV leistos knygos nepakeitė pasaulio suvokimo. Ir net sugriuvus geležinei uždangai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio tai žiniai skleisti. Bet dabar, kai tokia geopolitinė situacija, tai ypač svarbu. Jei nebus supratimo apie Rusijos grėsmes, nereikia tikėtis, kad mūsų užsienio partnerės skubės į pagalbą iškilus reikalui.“
